Tačiau tyrėjams būtina suskubti inventorizuoti biologinę įvairovę. Mokslininkų bendruomenėje nuolat iškyla vienas ir tas pats klausimas: kiek dar yra nežinomų, neatrastų rūšių Žemėje ir kaip sparčiai jas prarandame? Galbūt kam nors gali atrodyti, kad XXI amžiuje mokslas žino vos ne viską… Tačiau taip tikrai nėra. Šiuo metu biosistematikai jau yra atradę ir aprašę apie 1,8 mln. organizmų rūšių, tačiau, remiantis įvairiais teoriniais skaičiavimais, Žemėje tikriausiai yra apie 12,5 mln. tokių rūšių. Daugybė šių rūšių yra vis dar nežinomos mokslui, t. y. neatrastos ir neaprašytos. Dauguma jų yra itin maži organizmai: įvairūs vabzdžiai, grybai, bakterijos, virusai.
Vaizdžiai kalbant, mūsų planetos gamta (biota) sudaryta tarsi iš plytų: įvairiausių tarpusavyje susijusių ekosistemų ir organizmų rūšių. Dėl žmogaus vartotojiškos veiklos ir klimato kaitos tos „plytos“ sparčiai nyksta ir mūsų „plytų namas“, kuriame gyvename, darosi vis labiau ir labiau skylėtas. (1–3 pav.) Bėda yra tai, kad niekas nežino, kiek tų „plytų“ (ekosistemų ir rūšių) galima dar prarasti, kad mūsų „namas“ nesubyrėtų. Biologinė įvairovė – tai ne tik mūsų vartojimo ištekliai (įskaitant maistą, daugelį vaistų ir kt.), tačiau ir pati aplinka, kurioje gyvename ir nuo kurios priklauso mūsų gyvenimo kokybė. Biologinės inventorizacijos rezultatais remiamės planuodami ir vykdydami gamtos apsaugą. Biologinės įvairovės duomenys taip pat itin svarbūs atliekant visų kitų gamtos sričių tyrimus, nes negalint tiksliai įvardyti konkrečių organizmų rūšių, bet kokie genetiniai, biotechnologiniai, ekologiniai, etologiniai tyrimai tampa beverčiais arba klaidingais.
Ar nauja rūšis yra tikrai nauja?
Iš tikrųjų, nauja rūšis nėra kažkokia šiuo metu naujai atsiradusi esybė. Tai rūšis, kuri Žemėje galbūt egzistavo dešimtis tūkstančių ar milijonų metų, neabejotinai atliko ir atlieka tam tikrą funkciją globalioje ekosistemoje, tačiau apie ją mokslas iki šiol nežinojo. Kai kas sako, kad naujai atrastos rūšys yra tarsi „vyšnaitės ant torto“, nes tam, kad galėtume nustatyti (t. y. identifikuoti) mokslui naują rūšį, reikia ne tik pastangų ir noro, bet ir didžiulės patirties ir itin gero pasaulio faunos (arba floros) pažinimo. Kai kas naujų rūšių atradimą prilygina mokslo „auksui“. Bet ne todėl, kad jų atradimas daug kainuoja, o todėl, kad naujos rūšys dažniausiai yra daugybę metų trunkančių tyrimų rezultatas, o nyksta dabar jos sparčiai ir todėl gali išnykti greičiau negu bus spėta jas atrasti.
Naujos rūšies atradimo kaina
Siekiant išaiškinti mokslui naują rūšį, reikia ne tik pastangų, bet ir finansinių resursų, būtinų apmokėti tiriamųjų ekspedicijų išlaidas, lauko ir laboratorinės įrangos bei priemonių įsigijimą ir kt. Paskaičiuota, kad vidutiniškai vienos naujos organizmo rūšies atradimas atsieina apie 500 eurų. Kad ir kaip tai atrodytų paradoksalu, didelių organizmų paieškos kainuoja žymiai brangiau, nei smulkių organizmų. Pavyzdžiui, vienos mokslinės ekspedicijos atogrąžų Amerikoje metu (4 pav.) straipsnio autoriai kartu su kolegomis surinko daug įvairių smulkių organizmų (vabzdžių) rūšių, iš kurių vėliau trys, nuodugniai ištyrus laboratorijoje ir atlikus identifikaciją, buvo nustatytos ir paskelbtos kaip naujos mokslui.
Vadinasi, šios ekspedicijos ir vėlesnių, laboratorinių tyrimų išlaidų sumą (apie 3000 eurų) reikėtų dalinti iš trijų rūšių. Gautųsi, kad kiekvienos iš šių rūšių atradimo kaina yra apie tūkstantis eurų. Tačiau kitos ekspedicijos metu buvo aptikta dvylika naujų vabzdžių rūšių, o patirtos bendrosios lauko ir laboratorinių tyrimo išlaidos siekė apie keturis tūkstančius eurų. Vadinasi, vienos naujos rūšies atradimo kaina – kiek daugiau, nei 300 eurų. Visa tai – smulkių organizmų rūšys. Jų dar daug neaprašyta ir todėl jas yra lengviau aptikti. Tuo tarpu stambūs organizmai (pavyzdžiui, naujos žvėrių rūšys) aptikamos itin retai, reikia daug daugiau pastangų ir laiko. Todėl ir apsieina brangiau. Skaitytojui galbūt bus įdomu sužinoti, kad vidutiniškai per vienerius metus pasaulyje yra aptinkama ir aprašoma apie 230 naujų žuvų rūšių ir 1400 voragyvių rūšių.
Ne tik ištekliai
Išaiškintos rūšys – tai ne tik mūsų ištekliai, jos daug ką pasako: apie įvairių buveinių, ekosistemų vertingumą gamtosaugos požiūriu, pateikia duomenų apie gamtos vystymąsi (genezę), leidžia numatyti evoliucionavimo kryptis, išaiškinti naujus kultūrinių augalų kenkėjus ir dar daug kitų svarbių dalykų.
Tarkime, šiuo metu Gamtos tyrimo centro mokslininkai be daugybės visų kitų tyrimų, vykdo Lietuvos mokslų tarybos finansuojamą projektą „DiagnoStics“ (7 pav.), kurio tikslas – ištyrus ir aprašius naujas mokslui endobiontinių (augalų audiniuose gyvenančių) organizmų rūšis bei atlikus taksonomines analizes, sukurti ir pateikti vartotojui inovatyvias diagnostines sistemas ir priemones, leidžiančias identifikuoti rūšis bei jų duomenis taikyti įvairiose mokslo ir praktinės veiklos srityse.
Šie organizmai yra mitybiškai itin specializuoti ir todėl mokslui įdomūs, tačiau jie reikšmingi ir ekonominiu požiūriu. Jų lervos gali padaryti didelę žalą augalams, nes besimaitindamos suvartoja dalį žaliųjų (fotosintetinančių) audinių ir suformuoja vidines lapų išgraužas – minas. Paprastai lapų minos nėra labai gausios, tačiau ženkliai padidėjus minuotojų populiacijai, augalai menkai begali atlikti fotosintenzę. Beje, šiems augalų minuotojams būdinga dar viena ypatybė – daugelis jų yra atsiradę labai seniai ir Žemėje gyvuoja apie 120 mln. metų bei byloja apie Žemės gamtos kilmę bei evoliuciją.
Kaip tampama biosistematiku?
Kelias, kurį reikia nueiti, kad taptum biosistematiku, yra labai ilgas. Pradėkime nuo to, kad tokios mokyklos, kuri iš karto ruoštų biosistematikus nėra nei Lietuvoje, nei bet kur kitur pasaulyje. Paprastai biosistematikos tyrimų sritį pasirenka tie, kurie jau yra įgiję biologo magistro laipsnį. Bet jų dar laukia nuožmus, ilgametis darbas: pradedant nuo metodų įvaldymo (pavyzdžiui, doktorantūros studijų metu) iki nuodugnaus susipažinimo su pasauline literatūra būsimų tyrimų tema.
Be bendradarbiavimo su patyrusiais, didelį įdirbį turinčiais kolegomis ir pažinties su užsienyje esančiais mokslinių rinkinių fondais, pradedančiam biosistematikui praktiškai nėra jokių galimybių įgyti reikiamas kompetencijas ir padaryti atradimus. Norint atrasti bent vieną naują organizmų rūšį reikia gerai pažinti šimtus ar tūkstančius kitų, ne naujų, o iki šiol jau aprašytų, mokslui žinomų rūšių. Vienas iš būtinų įdirbių dar prieš pradedant tyrimus – išsamios, šiuo metu jau žinomų tiriamosios organizmų rūšių duomenų bazės sudarymas. Be visa ko, biosistematiko darbas reikalauja ypatingo kruopštumo ir išlavinto pastabumo net ir menkiausioms detalėms.
