Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sibire – tūkstančiai milžiniškų metano burbulų, galinčių sprogti bet kurią akimirką

Iš žemės besiveržiantis dujų guzas
V.Bogojavlenskio nuotr. / Iš žemės besiveržiantis dujų guzas
Šaltinis: 15min
2
A A

Praėjusiais metais mokslininkai, tyrinėję atokią Sibiro salą Belyj atrado netikėtą dalyką: tam tikrose vietose žemė ėmė burbuliuoti, o po vietinių gyventojų kojomis liulėjo, tarsi po velėna būtų raistas, rašo sciencealert.com.

Anuokart buvo aptikta tik penkiolika tokių išpampusių burbulų, tačiau atlikus platesnio masto tyrimus Jamalo ir Gydano pusiasaliuose jų rasta net apie 7000. Ir kilo rimtas susirūpinimas, kad bet kuris iš jų gali bet kuriuo metu sprogti.

„Iš pradžių toks žemės guzas būna burbulas, arba, vietine jakutų kalba, „bulgunjach“, – leidiniui „The Siberia Times“ sakė Jamalo Mokslo ir inovacijų departamento direktorius Aleksejus Titovskis

„Bėgant laikui toks burbulas sprogsta ir išmeta dujas. Taip susidaro gigantiški piltuvai“, – pridūrė A.Titovskis.

Ir tie piltuvai yra iš tiesų gigantiški.

Susileidę nedideli burbulai gali sudaryti santykinai mažas įdubas žemėje, tačiau sprogę milžiniški burbulai palieka milžiniškas skyles ir kraterius, kokių Sibire jau užfiksuotas ne vienas.

O dabar įsivaizduokite, kad tokių mirtinai grėsmingų dujų telkinių pilna visur, kur tik akys užmato – ir kiekvienas iš 7000 burbulų gali sprogti bet kurią akimirką.

Tad kas gi vyksta?

2016 metais vietiniai aplinkosaugininkai Aleksandras Sokolovas ir Dorothee Ehrich nusprendė atkelti velėną nuo vieno iš tokių žemės gumbų ir nustatė, kad iš burbulo plūstančiose dujose metano yra 1000 kartų daugiau nei aplinkos ore, be to, 25 kartus daugiau ir anglies dvideginio.

O pačių didžiausių smegduobių dugnuose padėtis būna dar keistesnė – 2014 metais atlikus 30 metrų skersmens kraterio Jamalo pusiasalyje tyrimą nustatyta, kad ties pačiu kraterio dugnu metanas sudaro net 9,6 proc. visų ten esančių dujų.

VIDEO: New expedition to Yamal crater

Kaip tuo metu recenzuojamam žurnalui „Nature“ rašė Katia Moskovič, Salechardo Arktinių tyrimų mokslo centro archeologas Andrejus Plechanovas nurodė, kad aplinkoje metano koncentracija ore paprastai būna tik apie 0.000179 procento.

Mokslininkai kėlė hipotezę, kad šių burbulų atsiradimas gali būti susijęs su pastarųjų laikų karščio banga, dėl kurios tirpsta Sibiro tundros amžinasis įšalas.

Sibiro amžinasis įšalas pagarsėjo savo gebėjimu išsaugoti daiktus visiškai nepakitusius tūkstančius metų – pavyzdžiui, jis 12 400 metų saugojo šunelio palaikus. O prieš 30 000 metų žuvę liūtukai vis dar buvo su pūkuotu kailiuku.

2013 metų tyrimu nustatyta, jog pakaktų, kad globalinė temperatūra pakiltų 1,5 laipsnio, ir prasidėtų beprecedentis tirpsmo periodas, tačiau dėl neįprastai karštų vasarų, kurios siejamas su klimato kaita, vietos mokslininkai įtaria, kad tirpsmo procesas jau prasidėjo – 2016 metų liepą oras Sibire įkaisdavo net iki 35 ºC.

„Burbulų atsiradimas tokiose aukštose platumose veikiausiai susijęs su amžino įšalo tirpsmu, kuris savo ruožtu susijęs su bendru temperatūros augimu Eurazijos šiaurėje pastaraisiais dešimtmečiais“, leidiniui „The Siberian Times“ sakė Rusijos mokslų akademijos Uralo padalinio atstovas spaudai.

Kol kas laukiama pastarųjų mokslinių ekspedicijų pagrindu atliktų tyrimų recenzuotų ataskaitų – tada daugiau sužinosime, kokiais duomenimis remdamiesi mokslininkai metano burbulus sieja su klimato kaita, tačiau panašu, kad unikali Sibiro tundros geologija yra itin svarbus šio reiškinio veiksnys.

VIDEO: Underground methane bubbles

Anot Rusijos mokslų akademijos atstovo Vasilijaus Bogojavlenskio, kuris šiuos burbulus tyrinėja jau ne vienerius metus, įšalas, kuriame susiformavo šie burbulai, datuojamas Kreidos periodo pabaigos Cenomano era (prieš 100,5-93,9 mln. metų). Dujos veržiasi iš sekliai (500-1200 m. gylyje) susidariusio dujų rezervuaro.

„Dujos į paviršių kyla per plyšių ir įtrūkimų sistemą, jos sukelia slėgio perteklių paleontologinio amžino įšalo molio sluoksniuose ir pratrūksta per silpnąsias jo vietas, suformuodamas dujų burbulus ir išsprogusius kraterius“, – 2015 metais žurnale „GEO ExPro“ rašė V.Bogojavlenskis.

„Iš esmės, po ilgo augimo viršutinė „pingo“ (grunto, dengiančio ledinį branduolį) dalis suskyla ir ledinis branduolys sutirpsta, suformuojant apvalų ežerą. Yra žinoma, kad kartais šie ledo telkiniai sprogsta dėl didžiulio ledo spaudimo“, – teigė mokslininkas.

Gera žinia yra tai, kad tundroje šiuo metu dirba net kelios mokslininkų grupės, tad galima tikėtis, kad neilgai trukus turėsime aiškius atsakymus, kas vyksta.

Bet pagrindinis mokslininkų prioritetas – nustatyti, kurie konkrečiai burbulai šiuo metu kelia grėsmę vietiniams gyventojams ir sudaryti žemėlapį, kuriame būtų pažymėti potencialūs sprogimų „karštieji taškai“.

„Mums būtina nustatyti, kurie guzai yra pavojingi, o kurie – ne. Mokslininkai dirba ieškodami ir potencialių grėsmės ženklų ir juos sistemindami. Nustatinėjamas guzo aukštis ir slėgis, kurį žemė gali atlaikyti. Dirbsime visus 2017 metus“, – sakė A.Titovskis.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT