Leidinyje „Journal of Experimental Biology“ paskelbti duomenys rodo, kad sugniaužtas kumštis sukuria ne didesnę jėgą nei smūgis atviru delnu, tačiau kumštis geriau apsaugo pirštus. Unikali žmogaus rankos forma – viena iš vos kelių galimų konfigūracijų, užtikrinančių ir rankų miklumą, ir gebėjimą brutaliai sumušti oponentus, rašo LiveScience.com.
„Kai rankos nebenaudojamos judėjimui, gali būti daugybė skirtingų būdų manipuliuoti ir daugybė skirtingų būdų smūgiuoti. Rankos, kuri gali abu šiuos dalykus atlikti, morfologija yra iš tiesų ribota“, – teigė paleoantropologas Milfordas Wolpoffas iš Mičigano universiteto, kuris tyrime nedalyvavo.
Rankos forma šią gana trapią raumenų ir kaulų sistemą paverčia efektyviu vėzdu, teigė tyrimo bendraautorius Davidas Carrieris, evoliucijos biologas iš Jutos universiteto.
Tai jau ne pirmas kartas, kai D.Carrieris iškelia mintį, kad žmonių evoliuciją skatino kovos. Praėjusiais metais jis paskelbė tyrimą, kuriame teigiama, kad žmonės ėmė vaikščioti ant dviejų kojų, kad geriau suduotų triuškinančius smūgius.
„Jei palyginsime su tuo, ką žinome apie kitas rūšis, mes esame gana smurtinga žinduolių grupė“, – sakė jis.
Senieji žmonių protėviai karstėsi medžiais, taigi jiems reikėjo ilgesnių pirštų, kad galėtų įsikibti į šakas. Tačiau kai Australopithecus afarensis (pavyzdžiui, žymioji „Lucy“) maždaug prieš 3,8–2,9 mln. metų pradėjo vaikščioti dviem kojomis, jų rankos galėjo evoliucionuoti ir įgauti daugiau miklumo. Tai paskatino sparčius žmogaus rankų pokyčius, sakė mokslininkas.
Tačiau nors šimpanzės taip pat gyvena ant žemės ir rankas naudoja daugeliui užduočių atlikti, jų pirštai ilgesni, o nykščiai – prakaulesni. Taigi D.Carrieris su kolegomis pradėjo svarstyti, ar žmogaus rankos evoliucijai įtakos turėjo agresija.
Norėdami tai nustatyti tyrėjai matavo jėgą, sukuriamą tuomet, kai 12 patyrusių vyrų boksininkų ir kovos menų specialistų kiek įmanoma stipriau smūgiavo į kabantį maišą arba delnu, arba sugniaužtu kumščiu.
Stebėtina, tačiau naudojant abu metodus sukurta tokio pat dydžio maksimali jėga. Tačiau suspaustas kumštis leidžia tokia pat jėga smūgiuoti į mažesnę paviršiaus sritį, o tai reiškia, kad galima smarkiau pažeisti priešininko audinius ir sulaužyti kaulus.
Tai leidžia manyti, kad žmonės sugniaužtu kumščiu smūgiuoja ne tam, kad maksimizuotų sukuriamą jėgą, bet tam, kad maksimaliai padidintų padaromą žalą.
Tyrėjai taip pat matavo jėgą, sukuriamą tuomet, kai eksperimento dalyviai ranką rėmė į paviršių – iš pradžių suspaudus kumštį, o po to ištiesus nykštį.
Sugniaužtas kumštis galėjo atlaikyti didesnį žmogaus kūno svorį, nesukeliant rodomojo ir trečiojo piršto pertempimo.
Sugniaužtas kumštis reikiamoje vietoje įtvirtina rodomąjį ir vidurinįjį pirštą, taigi dėl to kumštis yra toks kietas. Tokia konfigūracija neleidžia žmogui susižeisti suduodant mirtinus smūgius, sakė D.Carrieris.
Komanda taip pat nustatė, kad kitos galimos rankos formos, panašesnės į artimų žmonių giminaičių, gali garantuoti panašų miklumą, tačiau jos ne tokios mirtinos.
Toliau mokslininkai norėtų tirti, ar moterų ir vyrų rankų skirtumai (moterų rodomasis pirštas dažniausiai ilgesnis) gali lemti tai, kad moterų rankos miklesnės, o vyrų – pavojingesnės.
