Dabar populiaru
Publikuota: 2012 vasario 3d. 11:08

Remigijus Šimašius: ACTA sutartis – dar vienas postūmis ta pačia abejotina kryptimi

Interneto visuomenė kaip avilys dūzgia nuo bandymų apriboti interneto laisvę ir neregėtais tempais bei mastais konsoliduojasi šią laisvę ginti. Visose šalyse buvo eskaluojami JAV diskutuoti ir galiausiai nepriimti SOPA ir PIPA aktai (nukreipti prieš piratavimą ir patentų pažeidimus, bet numatantys naujus ir vargiai ar pagrįstus apribojimus).

BFL nuotr./Remigijus Šimašius (nuomonė)
 

Tačiau tuo metu Vakarų valstybės pasirašė tarptautinę ACTA sutartį (Prekybos susitarimą dėl kovos su klastojimu). Interneto laisvės gynėjai nerimauja, valstybės tyli.

Kadangi man šios svarbios sutarties pasirašymas irgi buvo naujiena, pabandžiau detaliau išsiaiškinti jos turinį ir procedūras.

Taigi kas tai per žvėris? Kiek jis baisus? Kaip jis čia atsirado? Kiek suvaldomas?

Ką numato ACTA?

Viena vertus, ACTA tarsi nesukuria kažko naujo. Pasirašančios šalys sutaria, kaip bendradarbiaus toje srityje, kuri ir taip įtvirtinta jų nacionalinėje teisėje, t.y. intelektinės nuosavybės pažeidimų draudimas.

Kartą atsistojus ant klaidingų vėžių sunku iš jų išsukti. Intelektinės nuosavybės gynimo vėžės kelia daug klausimų ir suteikia gerokai mažiau atsakymų.

Be to, geras dalykas yra tai, kad daugelyje vietų paliktas didelis lankstumas įgyvendinti susitarimą.

Dažniausiai naudojama išlyga, „kad nebūtų kuriama kliūčių teisėtai veiklai, įskaitant elektroninę prekybą, ir kad pagal tos Šalies teisę būtų užtikrinti pagrindiniai principai, kaip antai žodžio laisvė, teisė į nešališką procesą ir privatumo apsauga”.

Nieko blogo nematau, kad „kiekviena Šalis nustato tinkamą teisinę apsaugą ir veiksmingus teisinės gynybos būdus, neleidžiančius išvengti veiksmingų techninių apsaugos priemonių, kurias autoriai, atlikėjai ar fonogramų gamintojai naudoja savo teisėms ginti ir kuriomis ribojami neteisėti veiksmai, susiję su jų kūriniais, kūrinių atlikimu ir fonogramomis, kurių naudoti neleidžia atitinkami autoriai, atlikėjai ar fonogramų gamintojai arba tai draudžiama teisės aktais.“

Kitaip sakant, kiekvienas gamintojas, leidėjas gali diegti apsaugos nuo kopijavimo priemones.

Kita vertus, kai kurios procedūrinės nuostatos ar sankcijos yra naujos ir kelia rimtų klausimų.

Pavyzdžiui: „Šalis gali taikyti baudžiamojo proceso tvarką ir sankcijas už kinematografinių kūrinių kopijavimą be leidimo kino filmo rodymo patalpoje, kuri dažniausiai būna atvira visuomenei.“

Be to: „Kiekviena Šalis nustato sankcijas už 23 straipsnio (Nusikalstamos veikos) 1, 2 ir 4 dalyse nurodytus nusikaltimus, kurios apima įkalinimą ir pakankamai dideles pinigines baudas, kad būtų atgrasoma nuo galimų pažeidimų ateityje, ir kurios atitinka už panašaus sunkumo nusikaltimus skiriamų sankcijų lygį.“

Kai pas mus ir taip viskas kriminalizuojama, reikia to ar nereikia, įgyjame dar vieną postūmį ta pačia abejotina kryptimi…

Interneto laisvei rimtą grėsmę gali kelti ir tai, kad „šalis, pagal joje galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus, gali įgalioti kompetentingas institucijas nurodyti interneto paslaugų teikėjui skubiai pateikti informaciją teisės turėtojui, pagal kurią būtų galima nustatyti tariamai pažeidimą padariusį abonentą, jeigu teisės turėtojas pateikė teisiškai galiojantį skundą dėl prekių ženklo, autoriaus teisių arba gretutinių teisių pažeidimo ir jeigu tokios informacijos reikia, kad tos teisės būtų apsaugotos ar užtikrintos.“

Tiesa, ir šiuo atveju numatyta išlyga: „Ši tvarka taikoma taip, kad nebūtų kuriama kliūčių teisėtai veiklai, įskaitant elektroninę prekybą, ir kad pagal tos Šalies teisę būtų užtikrinti pagrindiniai principai, kaip antai žodžio laisvė, teisė į nešališką procesą ir privatumo apsauga.“

Tačiau kaip konkrečiai tai atrodys – toli gražu neaišku.

Kaip ACTA atsirado? Kas toliau?

Tiesą sakant, nežinau, iš kur ir kada ji kilo. Tačiau man nepatinka tai, kad sutartis buvo pasirašyta meistriškai išvengiant diskusijų Europos Sąjungoje (ES), taip pat ir Lietuvoje.

ACTA ateitis dar nėra aiški. Kai kurios šalys tikrai ją ratifikuos, kai kurios galbūt, ne. Tikiuosi, kad rimta diskusija dėl ratifikavimo vyks ir Lietuvos Seime.

Net jei sutartis bus ratifikuota, daugeliu atvejų esminiai sprendimai priklausys nuo jos įgyvendinimo, pirmiausiai – ES lygiu.

Mano išvada yra tokia – kartą atsistojus ant klaidingų vėžių sunku iš jų išsukti. Intelektinės nuosavybės gynimo vėžės kelia daug klausimų ir suteikia gerokai mažiau atsakymų.

Joks teisinis institutas neturi gyvuoti, jei jis kertasi su nuosavybe į materialius objektus, su žodžio laisve ar su ekonominės veiklos laisve. Deja, intelektinės nuosavybės (daugiausia patentų, mažiau – autorinių teisių ar prekių ženklų srityje) institutas ir jo praktinis taikymas tuo pasižymi su kaupu.

ACTA atveju dar galima pasiekti, kad žalos žmogaus laisvei būtų kuo mažiau. Tačiau dar svarbiau yra įsivertinti, ar tikrai visa intelektinės nuosavybės gynimo industrija stovi ant tvirtų pamatų. Ar tikrai ji tarnauja kūrėjams, ar daugiau pačiai industrijai.

* * *

Remigijus Šimašius yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministras.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie Mokslas.IT