Daivos gyvenimas, kaip ji pati sako, mažai kuo skyrėsi nuo aplinkinių – mokėsi, dirbo, tačiau jos viduje visada vyko nematomas karas.

„Vaikystėje ir paauglystėje dažnai verkdavau, būdavo savaitėmis gulėdavau lovoje su savo „drauguže“ apatija. Akyse tuštuma. Nieko nenorėdavau. Savimi pasitikėjimas buvo lygus nuliui. Nuolat sakiau sau blogus žodžius: esu negraži, tokia nevykėlė, nieko verta, nieko nemoku, nieko nesugebu. Visi kiti geresni už mane, net šiukšlė geresnė už mane, nes ji turėjo paskirtį, o aš kas? Savęs numenkinimo mintys lydėjo mane visa gyvenimą. Kartą, kai tėvai vėl pykosi esu sau pasakius – viskas, nebenoriu jausti. Ir išties kurį laiką nejaučiau nieko. Bet poto atsirado vis daugiau pykčio, agresijos, neapykantos. Buvau pikta. Daug keikdavausi“ , – išgyvenimais dalinasi Daiva.

Asmeninio archyvo nuotr./Daiva Pacyno

Sulaukusi 28-erių metų Daiva nusprendė, kad nori pokyčių – ją labai traukė Vokietija, todėl net nemokėdama kalbos ir būdama nėščia išvyko į trokštamą šalį. Tačiau gyvenimas ten nebuvo toks rožėmis klotas, kaip buvo galima norėtis ir tikėtis. Ji ilgą laiką – apie trejus metus – nerado darbo, ir durys jai atsivėrė tik pradėjus vokiečių kalbos kursus. Pagimdžiusi laiką leido viena namie, būdama su savimi ir savo mintimis ir vis giliau krisdama į liūdesį ir nepilnavertiškumo jausmą. Nors pats išsikėlimas į Vokietiją Daivai padėjo – socialinės garantijos užtikrino saugumo jausmą, tačiau jau vėliau vėl pradėjusi dirbti, dėl nepilnavertiškumo jausmo įsikalbėjo kitas problemas – šį kartą tai buvo valgymo sutrikimai, kadangi dėl įtampos ji negalėjo nuryti maisto. Tada ji nusprendė, jog metas kreiptis profesionalios pagalbos į specialistus.

Vieną rytą Daivos vyras paklausė: „tu esi bedarbė, kas tavęs laukia toliau?“. Jos viduje tai kažką išjudino, jog pokyčių moteris ėmė trokšti dar stipriau. Ir tada ji nusprendė, jog jei niekas kitas negali, gerą ir paskatinantį žodį ji pasakys sau pati.

„Tą gerą žodį (po to, kai vyras paminėjo, jog esu bedarbė) pati sau ir pasakiau. Pasakiau sau ir kitiems „gana“. Aš pasakiau sau, kad aš galiu. Aš sugebėsiu. Aš atsipalaiduosiu ir leisiu sau pabūti bedarbe, o poto žiūrėsiu kaip klostysis įvykiai. Pati save drąsinau. Ir tada pokyčiai pradėjo vykti kosminiu greičiu. Taip pat prieš 2 metus baigtas psichoterapijos kursas mane iš vidaus pagydė. Prisiminiau, kaip psichoterapeutė man sakė, pradėk nuo mažų žingsnelių. Ką tu mėgsti? Tuomet galėjau pasakyti tik Tiramisu... (nes nieko daugiau nemėgau). Jau kitą rytą poto kai save padrąsinau, supratau, kad būdama nors ir bedarbė – nemiriau, atsikėliau žvalesnė, pasidariau kavos, nusipirkau tiramisu. Ir po truputi, tokiais mažais malonumais lepinau save. Nusilakuodavau nagus smagia spalva, stengiausi rengtis šviesiau, būti daugiau lauke, užsirašiau pagaliau į anksčiau taip nekenčiamą sportą. Kol dukrytė darželyje, turėjau laiko sau. Supratau, kad reikia pradėti nuo savęs. Ir tik tada, kai pati būsiu laiminga, bus laimingesni ir mano vaikai, vyras, tėvai. Ir iš tiesų santykiai su tėvais tapo geri, susiradau draugų, nepažįstami žmonės vis dažniau mane užkalbina ir nori su manimi bendrauti. Pradėjau tapyti, groti pianinu.

Asmeninio archyvo nuotr./Daiva Pacyno

Taip pat pradėjau daugiau domėtis tuo, kaip išgydyti savo sužeistą vidinį vaiką. Pirmą kartą negailėjau sau pinigų tokiems kursams. Įsigijau psich. Lapino bei kitų kursų, vėliau pradėjau domėtis neurobiologija, neuropsichologija. Pagaliau turėdama daugiau laisvo laiko, nuėjau pas gydytojus, kuriuos anksčiau atidėdavau „į kažkada vėliau, kai bus laiko“. Pradėjau rūpintis savo psichine ir fizine sveikata. Nuotaika savaime pradėjo gerėti, kai žinojau, jog paruošus šeimai pietus, galėsiu įnikti į savo mėgstamus podcastus bei video, apie tai, kas man įdomu!“ , – pagijimo istorija dalinasi Daiva.

Daiva savo „Substack`o“ paskyroje ragina ir kitus įsikvėpti bei pradėti mylėti save, nes tai – didžiulė galia ir gi pirmiausia nuo savęs ir reikėtų pradėti.

„Nereikia laukti, kol kas nors kitas mums pasakys gerą žodį. Pradėti reikia nuo savęs. Pasakyk jau šiandien sau gerą žodį. Pasidaryk kavos ir kaip mano mielas Ąžuolas sako – tik į priekį, voveruška“ , – šmaikštauja pašnekovė, kviesdama ir kitus imti pavyzdį.

Gal ir jūs turite įkvepiančią istoriją, kai pasakytas geras žodis paskatino jus pokyčiui ar tiesiog pastiprino sunkią akimirką? Kviečiame pasidalinti! Siųskite savo istorijas konkursai@15min.lt.