Sekite 15min Google
Ši tema ypač aštriai nuskambėjo neseniai, kai viešojoje erdvėje pasipiktinimo neslėpė TV ir kino prodiuseris, laidų vedėjas Gediminas Juodeika. Nusprendęs priglausti katę ir tam turėdamas, jo nuomone, idealias sąlygas – nuosavą namą ir finansinį stabilumą – žinomas vyras susidūrė su prieglaudų taikomais atrankos metodais. G.Juodeiką papiktino anketose pateikiami smulkmeniški klausimai apie būsimas išlaidas maistui, gyvūno ligas, keliones ar galimybes apmokėti tūkstantines operacijas. Vyrui susidarė įspūdis, kad prieglaudos gyvūnų atiduoti tiesiog nenori, o procesas primena neadekvačius psichologinius testus.
Taip pat skaitykite: Katę iš prieglaudos auginti sumanęs Gediminas Juodeika jos negavo – įsiuto: „Pradėjo teirautis keistų klausimų“
Tačiau kodėl prieglaudų atstovai užduoda šiuos „nepatogius“ klausimus ir ar žinomas vardas bei pilna piniginė išties turėtų garantuoti pirmenybę įsivaikinant augintinį? Situaciją paaiškina ir į prieglaudų darbo užkulisius šviesos įneša gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ marketingo vadovas Mantas Kanapickas.
Ne smalsumui patenkinti
Pasak M.Kanapicko, gyvūno paėmimo procesas visada prasideda nuo gyvo kontakto. Žmogus kviečiamas atvykti į prieglaudą ir pabendrauti su gyvūnu. Jei ryšys užsimezga, prašoma užpildyti anketą. Jei po pokalbio lūkesčiai ir galimybės sutampa, kates dažniausiai galima namo vežtis iškart. Su šunimis situacija kitokia – būsimų šeimininkų prašoma atvykti kelis kartus, eiti pasivaikščioti, kad keturkojis į naujus namus iškeliautų su jau pažįstamu žmogumi, taip patiriant mažiau streso.
Visgi, daugiausiai aistrų įprastai kelia būtent anketos. „Lesės“ atstovas pabrėžia, kad kiekvienas, net ir labai asmeniškai skambantis klausimas, turi aiškią paskirtį.
„Pavyzdžiui, gali kilti klausimas, koks prieglaudai skirtumas, ar žmogus gyvena nuomojamame, ar nuosavame būste. Tačiau atsakymą „nuomojamas būstas“ dažniausiai lydi mūsų klausimas, ar būsto savininkas sutinka, kad jame būtų laikomas gyvūnas. Ir net juokinga, kaip dažnai žmonės apie tai iš anksto nebūna pagalvoję“, – pasakoja M.Kanapickas.
Tas pats galioja ir klausimams apie vaikus ar kitus augintinius namuose. Kartais žmogus išsirenka gyvūną, kuris į prieglaudą pateko būtent dėl to, kad praeityje puolė mažamečius ar kitus keturkojus. Žinant tokią informaciją, užkertamas kelias nelaimėms. „Prieglauda šių klausimų užduoda tikrai ne tam, kad be reikalo kištųsi į asmeninį gyvenimą, o kad apsaugotų tiek patį gyvūną, tiek būsimą šeimą“, – tikina organizacijos atstovas.
Žinomumas ir pinigai pirmenybės nesuteikia
Vertindamas viešumoje nuskambėjusią kritiką dėl pernelyg griežtų atrankos sąlygų pasiturintiems asmenims, M.Kanapickas pažymi, jog minėtas incidentas su „Lese“ nėra susijęs, tačiau taisyklės prieglaudose visiems privalo būti vienodos.
„Prieglaudos žmonių neskirsto į žinomus ir nežinomus – visi pirmiausia yra žmonės. Žmogaus žinomumas savaime neparodo, ar konkretus gyvūnas jam bus tinkamas ir ar jo poreikiai bus patenkinti. Nuėjus į parduotuvę žmogus taip pat nėra automatiškai praleidžiamas į eilės priekį vien dėl to, kad yra žinomas“, – tiesiai sako „Lesės“ marketingo vadovas, pridurdamas, kad vienai kartai puikiai atpažįstama asmenybė kitiems gali būti visiškai negirdėta.
Pasak jo, nors finansinis stabilumas yra svarbus faktorius, tai – tik viena iš daugelio aplinkybių. Pagrindinis vertinimo kriterijus yra realios žmogaus galimybės pasirūpinti konkrečiu gyvūnu, jo gyvenimo būdas ir aplinka. Detali atranka reikalinga tam, kad sprendimas būtų ilgalaikis.
Kodėl tenka ištarti „ne“?
Pasirodo, atvejai, kai prieglaudos gyvūno neatiduoda, tikrai nėra laužti iš piršto. Dažniausia to priežastis – gyvūno charakterio ir žmogaus lūkesčių nesuderinamumas.
„Žmonės neretai pirmiausia atkreipia dėmesį į gyvūno išvaizdą arba susikuria iliuziją, koks jis turėtų būti. Tačiau mes su savo globotiniais praleidžiame daug laiko ir gerai žinome jų temperamentą. Kartais akivaizdžiai matome, kad konkretus gyvūnas tiesiog nebus tinkamas tam žmogui“, – atskleidžia M.Kanapickas.
Visgi, toks atmetimas nereiškia uždarytų durų. Organizacijos darbuotojai visada paaiškina savo sprendimo motyvus ir pasiūlo kitus, žmogaus gyvenimo būdą labiau atitinkančius globotinius. Pasak „Lesės“ atstovo, pagrindinis prieglaudos tikslas nėra tiesiog kuo greičiau išdalinti gyvūnus. Tikslas – surasti tokius namus, iš kurių keturkojui niekada nebetektų grįžti atgal į narvą.
