Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Abiejų Respublikų laikais lietuviai daugiausia naudojosi lenkų ir latvių žemėse esančiais Rygos ir Gdansko jūrų uostais, kai kada – ir Karaliaučiumi. Klaipėdos uostas buvo menkas konkurentas tiek Gdanskui, tiek Rygai, tiek Karaliaučiui. Neretai savo pervežimais nusileisdamas net Liepojai, kai Klaipėdą (Memelį) ir Nemuno žiotis nuo XIII a. vidurio iki XVI a. valdė Vokiečių ordinas, po to – Prūsijos didysis kunigaikštis, o vėliau Prūsijos karalius ir Vokietijos kaizeris.
Jauna, demokratinė Lietuvos valstybė, vadovaujama 45 metų inžinieriaus Ernesto Galvanausko, premjero ir užsienio reikalų ministro viename, ryžosi drąsiam, gal net avantiūristiniam žingsniui, ir ginklu prijungė Klaipėdos kraštą.
Lietuviai, save vadinę lietuvninkais ar „šišioniškiais“, Klaipėdos krašte gyveno kartu su vokiečiais. Pastarieji labiau miestuose, o lietuvninkai – kaimuose. XVI a. Vokiečių ordino magistrui priėmus M.Lutherio mokymą, Klaipėdos kraštas tapo protestantišku. Bažnyčiose lietuvninkai meldėsi savo kalba, leido lietuviškas maldaknyges ir pasaulietines knygas, laikraščius, kai Didžiojoje Lietuvoje jų dar nebuvo.
Pirmasis Pasaulinis karas, palaužęs Vokietijos ir Rusijos imperijų galybę, suteikė lietuviams istorinę galimybę ne tik sukurti savo tautinę valstybę, bet ir prijungti Klaipėdos kraštą, kuris Versalio sutartimi laikinai valdyti buvo perduotas prancūzams. Dar 1919 metais Lietuvos premjeras A.Voldemaras Paryžiaus konferencijoje reikalavo prie Lietuvos valstybės prijungti Prūsijos lietuvių gyvenamas žemes iki Priegliaus su visa Kuršių Nerija.
Jauna, demokratinė Lietuvos valstybė, vadovaujama 45 metų inžinieriaus Ernesto Galvanausko, premjero ir užsienio reikalų ministro viename, ryžosi drąsiam, gal net avantiūristiniam žingsniui, ir ginklu prijungė Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. Prieš tai užsitikrinusi Vokietijos ir sovietų palankumą.
Abi šios valstybės žaidė savo globalius žaidimus, siekdamos susilpninti Vakarų valstybes bei jų sąjungininkę Lenkiją. Tai, ką darė lietuviai su Klaipėda, atitiko abiejų didžiųjų valstybių interesus. Vėliau jų interesai pasikeitė, bet Lietuva savo interesų dėl Klaipėdos jau niekada neatsisakė.
Tačiau 1940 metais E.Galvanauskas jau nebuvo toks įžvalgus, kaip 1922–23 metais vadovaudamas Klaipėdos prijungimui ir tapo dviem mėnesiams SSRS okupacinės vyriausybės ministru – patikėjęs, kad būdamas okupantų vyriausybėje galės daugiau padėti savo kraštui.
Tačiau greit suprato tikrus sovietų kėslus ir pabėgo į vokiečių valdomą Klaipėdą. Vokietijoje praleidęs karą, vėliau apsigyveno Prancūzijoje. Palaidotas netoli Prancūzijos ir Šveicarijos sienos nedideliame kurortiniame Ėkslebėnso miestelyje. Jo kapą, puošia lietuviškais ornamentais pagražintas meniškas paminklas su užrašu prancūzų ir lietuvių kalbomis, liudijantis, kad čia palaidotas Lietuvos ministras pirmininkas.
Klaipėdos prijungimą lietuvių valdžia plačiai pasaulio visuomenei pristatė kaip vietos lietuvių „sukilimą“. Tuo Klaipėdos „sukilimu“ per daug niekas netikėjo, nors prieškarinė valdžia ir prieškario istorikai, tikros tiesos atskleisti nedrįso.
Sovietams antrą kartą užėmus Lietuvą, sovietiniai istorikai visus nuopelnus dėl Klaipėdos prijungimo priskyrė sovietams. Tačiau nuginčyti faktą, kad 1923 metais patys lietuviai prijungė Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, jiems sunkiai sekėsi.
Nepriklausomos Lietuvos istorikai atvirai, kritiškai, be sentimentų ir pagražinimų vertina Klaipėdos krašto prijungimą, teisėtai atiduodami duoklę drąsiam ir toliaregiam Lietuvos vyriausybės žingsniui panaudoti jėgą Klaipėdai prijungti.
Pirmasis pasaulinis karas, nors ir atnešęs didelių netekčių Europai, sugriovęs Rusijos, Vokietijos, Austrijos-Vengrijos imperijas, sudarė sąlygas atsirasti tautinėms valstybėms. Viena iš jų buvo Lietuva, turėjusi labai menką priėjimą prie jūros Palangoje ir Šventojoje. Be Klaipėdos uosto ir Nemuno žiočių ir dar be lenkų užimto Vilniaus, Lietuva negalėjo jaustis visaverte valstybe. Tai gerai suvokė jaunos demokratinės valstybės elitas ir padarė viską, kad Lietuva taptų kuo labiau visavertė.
Būkime atviri. Lietuva neatgavo Klaipėdos, nes atgauti galima tik tai, kas buvo turėta, o vėliau – prarasta.
Jėgos panaudojimas formuojantis naujoms valstybėms ir griūnant senoms buvo ne toks retas reiškinys. Lietuviai buvo ne išimtis. Jie matė, kaip elgiasi Lenkija, plėsdama savo teritoriją į rytus ir į šiaurę, kaip kariavo bolševikai, siekdami išlaikyti byrančią Rusijos imperiją ir primesdami sovietinę tvarką, kaip Elzasą užiminėjo prancūzai, o britai jėga laikė savo kolonijas.
Būkime atviri. Lietuva neatgavo Klaipėdos, nes atgauti galima tik tai, kas buvo turėta, o vėliau – prarasta. Tačiau Lietuva nebuvo ir okupantė, nes gavo vokiečių valdžios pritarimą savo veiksmams. Be to, Klaipėdos krašte beveik pusė gyventojų buvo lietuviai, nors ir turėję kitą pilietybę ir išpažinę kitą tikėjimą. Tai buvo Prūsijos lietuviai.
Klaipėdos kraštą Lietuva prijungė jėga kaip natūraliai jai priklausančią teritoriją su išėjimu į jūrą, su Klaipėdos uostu, pasinaudojusi palankia tarptautine konjunktūra. Klaipėdos kraštas, nors ir autonomijos teisėmis, tarptautinės bendruomenės buvo pripažintas Lietuvai.
Vis dėlto, tai, kas Lietuvai pavyko padaryti jėga 1923 m., jai nepavyko padaryti savo kultūrine bei ekonomine politika Klaipėdos krašte.
Kauno valdžia nesugebėjo patraukti vietos gyventojų, net lietuvninkų, į savo pusę, elgėsi arogantiškai, iš aukšto žvelgdami į savo tautiečius. Pastarieji, nors ir nelabai mėgo vokiečius, bet vertino jų tvarką ir ūkinius gebėjimus bei buvo linkę geriau likti su vokiečiais.
Kaip teigia naujos kartos vokiečių istorikas Andreasas Kossertas,1939 m. Hitlerio invaziją į kraštą dauguma Klaipėdos krašto gyventojų vertino kaip išlaisvinimą – vokiečių k. „als Befreiung “ (Ostpreussen. Geschichte und Mythos, p. 178. – vok. k. Rytų Prūsija. Istorija ir mitai.)
Kur kas žiauriau su vietiniais Klaipėdos krašto gyventojais pasielgė sovietų valdžia. Sąjungininkams nugalėjus Vokietiją, nemažai klaipėdiškių 1945–1946 m grįžo į savo namus, į savo sodybas, neretai sugriautas.
Vokiečių istorikų duomenimis 1946 m. sausio 1-ąją Klaipėdos krašte gyveno 55 tūkstančiai gyventojų, o 1950 m. dėl sovietų represijų, trėmimų į Sibirą jų buvo likę tik apie 15–20 tūkstančių.
1958 m. Vokietijai pasirašius sutartį su Sovietų Sąjunga, per dvejus metus daugiau kaip šeši tūkstančiai Klaipėdos krašto gyventojų išvyko į Vokietiją.
1958 m. Vokietijai pasirašius sutartį su Sovietų Sąjunga, per dvejus metus daugiau kaip šeši tūkstančiai Klaipėdos krašto gyventojų išvyko į Vokietiją. Iš jų 453 išvažiavo į komunistinę VDR, likusieji – į VFR. Nedidelė vietinių gyventojų dalis buvo „sparčiai lituanizuota“, anot vokiečio autoriaus, jie gyveno vidinėje emigracijoje.
Devintajame dešimtmetyje, gyvendamas Klaipėdoje, pažinojau poeto keturvėjininko Salio Šemerio našlę, gyvenusią H.Manto gatvėje. Jos vyras buvo kilęs iš Didžiosios Lietuvos, jau prieš karą gyveno Klaipėdoje. Ji vienodai gerai kalbėjo lietuviškai ir vokiškai. Pas ją ateidavau pasitobulinti vokiečių kalbos.
Moteris save vadino „šišioniške“, ne lietuve ir ne vokiete. Į lietuvius iš Didžiosios Lietuvos žiūrėjo šiek tiek iš aukšto. Vokiečių kultūra jai buvo artimesnė, ją geriau išmanė. Mėgo daugiau bendrauti su vietiniais krašto žmonėmis, nei su atvykusiais iš Didžiosios Lietuvos, jautė tarsi nuoskaudą, kad jų tiek mažai teliko, kad nėra pakankamai gerbiami ir vertinami. Turėjo galimybę išvykti į Vokietiją, bet pasirinko sunkesnę sovietinės klaipėdietės dalią. Bet savo tėviškėje, o ne svetimame krašte.
Klaipėdos krašto prijungimas yra vienas reikšmingiausių Lietuvos laimėjimų prieškaryje, padėjęs pagrindus šio krašto integracijai po karo ir nepriklausomos valstybės metais. Bet vietinių gyventojų, kurių didelė dalis buvo vakarietiškos kultūros, netektis, lieka skaudi žaizda, kuri sunkiai užgyja.
