Iš Panevėžio kilęs aktorius mokėsi dviejose mokyklose. Vienoje iš jų jis patirdavo patyčias ir jautė, kad nepritampa prie bendramokslių.
„Savo kailiu esu patyręs tiek žodines, tiek fizines patyčias. Gipso ar tvarsčių gal ir neprireikė, tačiau yra buvę ir smūgių. Būdamas vienuolikos nusifilmavau edukaciniame filmuke apie atliekų rūšiavimą, tą filmuką rodydavo mokyklose. Pamenu, kartą eidamas iš mokyklos išgirdau šaukiant „gamtininkas, gamtininkas!“. Drauge su šūksniais tiesiai man į galvą parskriejo obuolys. Pagalvojau: konceptualu, ir pataikyk tu man šitaip. Apsidairau: nieko nėra, tik daugiabutyje laiptinės langas praviras. Nusijuokiau, nes daugiau nežinojau kaip reaguoti. Bet pro tą vietą eiti namo vėliau vengdavau. Dabar tai nebeatrodo taip juokinga“, – nemalonius išgyvenimus prisimena Dominykas. Aktorius pasakojo, kad turėjo ir ne vieną pravardę.
Patyčias mokyklose dažniausiai patiria kuo nors išsiskiriantys vaikai. Tokiu pirmojoje mokykloje jautėsi ir Dominykas.
„Jaučiau, kad iš manęs yra juokiamasi paprasčiausiai dėl to, kad aš mėgstu mokytis, arba renkuosi ne tokius populiarius pomėgius, pavyzdžiui teatrą ar knygas. Kai mokiausi pirmojoje mokykloje, nemėgdavau pamokose sėdėti su sportine apranga, susilaukdavau negražių komentarų dėl vilkimo ryškaus megztinio ar plačių kelnių. Sakoma, kad iš adatos galima priskaldyti labai nemažą vežimą, taigi ir priežasčių tyčiotis galima rasti labai įvairių“, – svarsto dainininkas.
Vaikinas sakė, kad anuomet dėl patiriamų patyčių jis nedrįso kreiptis pagalbos į suaugusiuosius, tačiau šią problemą jis išsprendė perėjęs į kitą mokymo įstaigą – Panevėžio Juozo Balčikonio gimnaziją. Joje Dominykas pasijuto savas, nes čia tarp moksleivių buvo vertinami iniciatyvūs ir gerai pasimokantys, o ne labiau iš kitų pasišaipyti mokantys vaikai.
Diskriminavo dėl ūgio
D. Vaitiekūnas mano, kad visuomenėje yra būtina kalbėti apie patyčias, nes tada vaikai gali lengviau įsisąmoninti, kad tyčiotis yra blogai.
„Svarbiausia pačiam vaikui suvokti, kad tai nėra pateisinama. Nežinau nei vienos objektyvios priežasties, pateisinančios pajuoką. Antsvoris, kitokia odos ar akių spalva, nešiojami akiniai, negalia ar bet kokia kita priežastis nėra ir negali būti patyčių priežastimi. Jei žmogus turi kokį nors trūkumą ar išskirtinę savybę, tai tikrai nereiškia, kad jis yra blogesnis už kitus. Labai svarbu vaikams įskiepyti nuo pat mažens, kad žmonės yra nuostabūs tokie, kokie jie yra“, – įsitikinęs laidų vedėjas.
Laidų vedėją pastaruoju metu galima išvysti įvairiuose prieš patyčias rengiamuose projektuose, koncertuose. Vaikinas tirtina, kad jį prisidėti prie tokių iniciatyvų skatina ankstesnė patirtis ir pilietiškumo jausmas.
„Gyvenime esu patyręs diskriminaciją ir dėl ūgio, ir dėl lyties, ir dėl kitų dalykų. Jaučiu solidarumo jausmą ir manau, kad reikia kalbėti tokiomis temomis, išsakyti savo nuomonę, nes ji gali tapti įkvepiančiu pavyzdžiu kitiems arba paguoda“, – tvirtina Dominykas.
Trūksta tolerancijos
D. Vaitiekūno manymu, vaikai mokosi ir blogų pavyzdžių pasisemia iš aplinkos: tėvų, suaugusiųjų ir netgi žiniasklaidos. Pasak dainininko, viešojoje erdvėje yra daug netolerancijos, piktų pasišaipymų, kurie daugelio žmonių yra priimami gana palankiai.
„Jei patyčios egzistuoja tarp suaugusių žmonių, neįmanoma, kad jos neegzistuotų mokyklose. Be to, visuomenės tolerancija yra sąlyginė. Mes palaikome vieną socialinę atskirtį patiriančią grupę, tačiau žeminame kitą. Man keista, kad žmonės pasisako prieš rasizmą, bet homofobija jiems yra normalu. Tolerancija – vientisas dalykas. Žmogus yra žmogus, ir taškas“, – tvirtina grupės „Liūdni slibinai“ narys.
Vaikinas teigė daug neapykantos pastebintis internetiniuose komentaruose. Kadaise Dominykas skaitė komentarus ir apie save, tačiau po kiek laiko liovėsi tą daryti.
„Supratau, kad skaitydamas komentarus aš neišmoksiu savęs vertinti kritiškai, nes tie komentarai dažniausiai būna labai neadekvatūs, neargumentuoti ir kartais įžeidžiantys. Nėra prasmės eikvoti laiko skaitant komentarus. Kartais tikrai prasmingiau būtų paskaityti tuščią lapą“, – sako D. Vaitiekūnas.
Patyčių sumažėjo
Statistika byloja, kad patyčias šalyje vidutiniškai patiria kas trečias vaikas: 1994 m – 40 proc., 2010 m. – 28 proc. moksleivių. Dažniausiai patyčias patiria 11–13 m. mokiniai, o iš kitų tyčiojasi 15-mečiai.
Nuo 2012 m. Lietuvoje įgyvendinamas projektas „Saugios aplinkos mokykloje kūrimas“. Prieš patyčias nukreipta programa „Olweus“ – viena iš šio projekto prevencinių programų, finansuojamų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų.
Projekto metu įgyvendinamos ir kitos programos, pvz., „Zipio draugai“, „Antrasis žingsnis“, „Lions Quest“. Programa „Zipio draugai“ yra skirta 6–7 m. vaikams, „Antrasis žingsnis“ – 1–4 klasių mokiniams. Šios programos skirtos ugdyti socialinius, emocinius įgūdžius. „Lions Quest“ – 5–7 klasių mokiniams skirta emocinio, socialinio ugdymo programa, į kurią įtraukiama ir narkomanijos bei savižudybių prevencija.
2012 m. projekte „Saugios aplinkos mokykloje kūrimas“ dalyvavo ir prevencines programas įgyvendino 544 šalies mokyklos. Šiais metais prie šių mokyklų prisijungė dar 67.
Mokyklose, kuriose įgyvendinamos prevencinės programos, per 2 m. vidutiniškai patyčių atvejų skaičių pavyko sumažinti apie 30 proc.
