Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2021 06 08, 12:37

10 būdų kaip parengti geriausius mokytojus pasaulyje

Vaikai į mokyklą eiti privalo, o kaip ten privilioti suaugusiuosius? „Reklamuokite ne pedagogikos studijas, o mokyklą kaip patrauklią darbo vietą”, – pataria prof. Elaine Munthe, viena iš NordEd konferencijoje dalyvavusių Šiaurės šalių mokslininkų. Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimą švietimo srityje sustiprinti siekiančioje NordEd konferencijoje ypatingas dėmesys skirtas mokytojų atrankai, parengimui bei gerovei.
Lina Pečiulienė
Lina Pečiulienė / Asmeninio archyvo nuotr.

NordEd iniciatyvą remia Šiaurės ministrų taryba, įgyvendina Šiaurės ministrų tarybos biuras Lietuvoje kartu su Suomijos, Danijos, Norvegijos ir Švedijos ambasadomis Lietuvoje bei Islandijos ambasada Suomijoje.

Nors mokytojų rengimo sistemos Šiaurės šalyse skiriasi, panašumų yra. Mokytojų rengimas vyksta 3-5 metus. Programos susideda iš specialybės studijų, pedagogikos, etikos, komunikacijos ir profesinio vertinimo įgūdžių, todėl studentai ne tik studijuoja universtete ar kolegijoje, bet atlieka praktiką mokyklose ir vaikų darželiuose. Siekiant pritraukti daugiau mokytojų, galimi ir alternatyvūs keliai, vienas jų – pabaigus bakalauro studjas, pavyzdžiui, matematikos ar fizikos, mokytis dar metus pedagoginėje magistro programoje.

Dalis mokytojų pradeda dirbti neturėdami kvalifikacijos – Švedijoje taip dirba pusė naujų mokytojų – ir studijuoja dirbdami. Skiriasi požiūriai, koks turėtų būti mokytojų rengimas – universitetinis akademinis ar labiau praktinis, užtenka bakalauro programos ar būtinas magistras, kaip aktyviai būsimi mokytojai turėtų įsitraukti į mokslinius tyrimus, koks procentas jų rengėjų turėtų būti mokslininkai-tyrėjai. Vienur mokytojų rengimą kontroliuoja švietimo politikai, kitur daugiau galios turi mokslininkai ir švietimo profesionalai.

Norvegijoje šiemet studijas baigusių mokytojų nebus – dabartiniai ketvirtakursiai mokysis dar metus, užbaigdami naują penkerių metų magistro programą. Suomijoje magistro programas baigia tiek pradinių klasių, tiek dalykų mokytojai, mokslo tyrimų ir mokytojų rengimo ryšys ypač tamprus, o Danijos stiprioji pusė – praktinis mokytojų rengimas, turintis gilias humanistinio ugdymo tradicijas.

1. Pripažinkite, kad mokytojas yra svarbiausias

Prof. Elaine Munthe yra Švietimo žinių centro direktorė Norvegijos Stavangerio universitete. Tai Norvegijos Švietimo ministerijos įsteigtas nepriklausomas tyrimų centras, užsiimantis sistemine mokslinių tyrimų apžvalga. Prof. E.Munthe požiūriu, mokytojo profesija unikali savo atvirumu – vaikai ne vienerius metus iš arti stebi, ar mokytoju dirbti gera. Tačiau už kadro lieka mokytojų pasiruošimas pamokoms, jų įdedamos pastangos, todėl kartais įstojus paaiškėja, kad mokytojo darbas sunkesnis, nei buvo galima įsivaizduoti.

Profesorė išskiria dvi pagrindines priežastis, kodėl žmonės nori tapti mokytojais. Pirmoji – noras dirbti su vaikais, antroji – noras dirbti su dalyko medžiaga. Gali lemti ir altruizmas – noras padėti vaikams, noras būti reikšmingu žmogumi jų gyvenime. Dalį stojančiųjų vilioja darbo sąlygos – lankstumas, atlyginimas, atsakomybė, autonomija. Šiaurės šalyse sąlygos skirtingos, tačiau visose besirenkantiems mokytojo profesiją svarbu, ar atlyginimas konkurencingas, ar darbe yra vietos, laiko ir erdvės kūrybiškumui.

Jei valstybė siekia pritraukti daugiau žmonių būti mokytojais, prof. E.Munthe požiūriu, svarbu palaikyti glaudų ryšį su mokytojų organizacijomis. „Tyrimai rodo, kad mokytojai yra pats svarbiausias moksleivių pasiekimų veiksnys. Pastaraisias metais mokytojo statusas smuko, o su juo ir noras tapti mokytojais – mokytojų Norvegijoje trūksta. Sukurta speciali iniciatyva Gnist (norv. kibirkštis), kuria siekiama pakelti mokytojo statusą, sustiprinti mokytojų rengimo, mokytojų bei mokyklų vadovų darbo kokybę, paskatinti žmones rinktis mokytojo profesiją”.

2. Įskelkite kibirkštį

Norvegijos parlamente 2007-2009 m. parengti dokumentai padėjo pamatus plačiai iniciatyvai. Norvegijos Švietimo ministerijai mokytojai – prioritetas. Iniciatyva jungia dvylika partnerių – vyriausybę, savivaldybių asociaciją, kelias mokytojų profsąjungas, Nacionalinę mokytojų rengimo tarybą, profsąjungų konfederaciją, darbdavių konfederaciją, Nacionalinę studentų asociacija, Mokyklų vadovų asociacija bei Mokytojų asociaciją, vienijančia žmones, baigusius pedagogikos studijas. Dalyvavimas iniciatyvoje nėra formalumas – visi partneriai įsitraukę į sprendimų priėmimą, stebėjimą, vertinimą ir sukurtų priemonių pritaikymą.

2009-2011 m. vyko mokytojų „verbavimo” kampanija. 2012 m. studija parodė, kad ji buvo sėkminga. Kampanija organizuota šiaurietiškai, įtraukiant visus suinteresuotus – tai nebuvo vienos ministerijos veiksmas, priemonės buvo kuriamos mokytojų rengėjams, profsąjungoms, mokyklų steigėjams ir valstybės institucijoms kartu tariantis ir stebint, kas pavyksta, kas ne, dėtos pastangos ne tik kelti mokytojo profesijos prestižą, bet ir gerinti mokytojų rengimą bei vadovavimą mokykloms.

Sukurti metodai, kaip matuoti pažangą. Jau 2012 m. pradėjo keistis žiniasklaidos tonas, tikslinėse grupėse susidomėjimas mokytojo darbu padidėjo, o norinčiųjų studijuoti pedagogiką skaičius 2008-2011 m. išaugo 45 proc.

Sėkmę lėmė ir veiksmų nuoseklumas, kurio neveikė rinkimai ir politikų kaita: „Nematėme dramatiškų perversmų kas ketverius metus, buvo sutarta, ką turime padaryti, kad pagerintume švietimą ir mokytojų rengimą”, – teigia profesorė E.Munthe.

Mokytojus stengiamasi pritraukti siūlant priedus prie atlyginimų, sudarant sąlygas mokytis dirbant. Prof. E. Munthe teigimu, veiksminga yra reklamuoti ne studijas, o mokyklą kaip darbo vietą. „Verta klausti naujų mokytojų, kodėl jie tapo mokytojais, ir naudoti jų įžvalgas reklamai”.

Dabartinis uždavinys, profesorės teigimu, yra pritraukti tam tikrus mokytojus. „Norvegijoje reikia daugiau mokytojų vaikams iki septintos klasės, taip pat reikia, kad su pradinėmis klasėmis dirbtų daugiau vyrų”. Kaip ir daugelyje šalių, Norvegijoje studijuoti pedagogikos stoja mažiau vyrų, nei moterų, jie dažniau iškrenta nebaigę.

Nors žiūrint nuo šio Baltijos jūros kranto lyčių pusiausvyra Šiaurės šalių mokyklose gali atrodyti siekiamybė, patys šiauriečiai taip nemano. Tyrimai rodo, kad mokymosi rezultatams mokytojų lytis įtakos neturi, bet pozityvus vyro vaidmuo mokykloje svarbus berniukams, ypač tiems, kurie gerų pavyzdžių stokoja savo aplinkoje. Švedijoje vyrų mokykloje ne tik mažiau, mažesnė jų dalis, tik penktadalis, pradeda dirbti mokykloje turėdami kvalifikaciją, – sako Åsa Fahlén, Švedijos Nacionalinės mokytojų sąjungos pirmininkė. Didžiausia vyrų mokytojų dalis yra tose šalyse, kur mokytojų atlyginimai aukščiausi, tarp Šiaurės šalių – Danijoje, Europoje – Liuksemburge.

Prof. E.Munthe požiūriu, atlyginimas svarbu įdarbinant naujus mokytojus, bet siekiant juos išlaikyti daug svarbiau darbo sąlygos, aplinka, darbo krūvis, organizacijos kultūra ir atmosfera mokykloje.

3. Leiskite mokytojui augti

Profesorė pripažįsta, jog tyrimais prognozuoti, kas iš studijuojančių pedagogiką bus geras mokytojas, nepavyksta nei remiantis studijų pažymiais, nei kitomis charakteristikomis. „Tapti geru mokytoju, augti mokytojas turi daug metų, svarbu, kad būtų sistema, kuri padėtų tai daryti. Dabar stebime greitas permainas, mokytojai persijungia nuo žinių skleidimo metodo į aktyvų mokymąsi, tai vyksta be rekalingos paramos sistemos”.

Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto Edukologijos katedros vedėja Lina Pečiulienė pritaria prof. E.Munthe, kad gerą mokytoją ne visada galima nuspėti. „Kartais akademine prasme vidutinis studentas išeina į praktiką, ir mentoriai negali atsidžiaugti – kaip gerai dirba su vaikais, kaip pastebi juos!”

Viena įdomiausių auditorijų dėstytojai – besimokantys mokytojai, tie, kurie pagal projektą „TĘSK”

Ateities ekonomikos DNR plano lėšomis greta turimos kvalifikacijos siekia įgyti papildomą. Norinčių studijuoti šioje programoje Vilniaus kolegijoje būna ir 6 į vieną vietą. Stojančiųjų į įprastas studijas taip pat visada bent du ar daugiau į vieną vietą. Nuo 2014 m. kolegijoje dirbanti L.Pečiulienė džiaugiasi, kad auga stojančiųjų motyvacija ir pasirengimas, į valstybės finansuojamas vietas nepatekę studijuoja savo lėšomis, nors šios studijos yra brangesnės nei, pavyzdžiui, socialinio darbo.

L.Pečiulienės požiūriu, pedagogo profesija Lietuvoje jau dabar yra patraukli: „Žmonės nori būti mokytojais, renkasi studijas tiek po mokyklos baigimo, tiek pastudijavę kitur, kartais jau įgiję bakalauro ar magistro lapsnį ir padirbę kitoje srityje. Daug mūsų studentų dirba mokyklose ir darželiuose, dalis studijuojančių ištęstiniu būdu įstoja jau dirbdami, o nuolatinių studijų studentų daugelis įsidarbina jau pirmame kurse. Tačiau dalis puikių pedagogų perdega, ypač jei patenka dirbti į įstaigą su praėjusio amžiaus kultūra, nusivilia ir išeina”.

4. Nekankinkite mokytojo

Paskaitų metu studentai atvirai kalba apie įtampą, kurią patiria dėl nesuderinamų lūkesčių. „Yra mokytojų, kurie nori suteikti galimybę mokytis moksleiviui jo tempu, atsižvelgti į unikalius poreikius, bet mokyklos vadovybė kartais domisi tik rezultatais, svarbiausia, kad per Nacionalinį pasiekimų pasitikrinimą klasė būtų aukštai, kad mokyklos reitingai būtų geri”.

L.Pečiulienės požiūriu, tai prasilenkia su tuo, kas parašyta Geros mokyklos koncepcijoje: „Jeigu mokytojas nori atsižvelgti į vaiką, būti lankstus, personalizuoti ugdymą, jis bus vertinamas kaip „prastas mokytojas”, nes nesiėmė bet kokia kaina išspausti rezultato. Nuo to priklausys ne tik mokytojo premija, bet ir tai, ar jis išlaikys savo darbo vietą. Sakoma, kad reikia atsigręžti į vaiką, pasitikėti mokytoju ir siekti švietimo tikslų, bet ar tie tikslai visiems aiškūs? Atnaujinant bendrojo ugdymo programas sakoma, kad turinys neatitinka vaiko interesų ir poreikių, bet vis tiek niekas nesikeičia”.

L.Pečiulienė apgailestauja kol kas nematanti nei specialistų telkimo, žadėto pertvarkant mokytojų rengimo sistemą, nei aukšto lygio edukologijos tyrimų. Trūksta tarimosi, visų suinteresuotų grupių įtraukimo, kuris būdingas Šiaurės valstybėms, pokyčių tvarumo, jų pagrindimo ir nuoseklaus įgyvendimo.

„Didėja kritinė masė mokytojų, kurie supranta kokybišką švietimą. Daugėja mokytojų, kurie nebenori dirbti vardan reitingų ir standartų, nori dirbti vaiko labui, daugėja tai suprantančių tėvų ir mokyklų vadovų. Žinau, kad ir jų trūksta – yra atvejų, kai kelioms įstaigoms vadovauja vienas vadovas, daugeliui įstaigų vadovauja laikini vadovai”, – sako L.Pečiulienė.

5. Apsispręskite, koks yra mokyklos tikslas

NordEd konferencijoje dalyvavęs Johnas Benedicto Krejsleris iš Orhuso universiteto Danijos švietimo mokyklos permainas mokytojų rengime vertina nevienareikšmiškai. Šiaurės švietimo tyrimų asociacijai (Nordic educational research association, NERA) vadovaujantis mokslininkas kviečia bendradarbiauti lietuvius ir svarstyti kartu, kaip konkurencija ir žinių ekonomika veikia mokyklas ir jų siekius: „Ar mokyklos tikslas yra gaminti darbo jėgą, ar gerą pilietį, kuris gali prisidėti prie sanglaudos, gero šalies gyvenimo? Kaip suderinti ekonomikos augimą ir socialinę sanglaudą, individo augimą?”

Pokyčiai, ateinantys į danų švietimą ir mokytojų rengimą, susiję su bendros ES aukštojo mokslo erdvės kūrimu ir tarptautiniais vertinimais, tarp jų ir Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rengiamu penkiolikmečių tyrimu (PISA). J.B.Krejslerio požiūriu, permainas svarbu apmąstyti kritiškai:Nei ES, nei EBPO, šiandien smarkiai veikiančios švietimą, nėra švietimo organizacijos”.

Pasak mokslininko, Danijoje vyksta kova tarp skirtingų įsivaizdavimų, kas yra mokykla ir koks turėtų būti mokytojas. Ar būtinas mokytojui magistro laipsnis? Ar jis turi būti mokytojas-mokslininkas? Ankstesnę pusiausvyrą tarp mokytojo kaip asmenybės ugdytojo ir mokytojo kaip žinių perteikėjo pradeda išstumti mokytojų rengimo akademizacija ir mokymo rezultatų matavimo sureikšminimas.

J.B.Krejslerio požiuriu, Danijos švetimas šiuo metu yra tarsi pakibęs tarp dangaus ir žemės – pastaraisiais dešimtmečiais jau vyko kelios reformos, jų bus daugiau, bet vienoje srityje danai vis dar lenkia suomius – danų vaikai mokykloje jaučiasi laimingesni.

6. Nenurodinėkite mokytojui

NordEd konferencijoje dalyvavusi Helsinkio universiteto edukacinės psichologijos profesorė Kirsti Lonka teigia, jog magistro programa mokytojams pasiteisina. „Mes ją įvedėme prieš keturis dešimtmečius. Į universitetus perkėlėme ir darželių mokytojų rengimą. Suomijoje niekada nebuvo problemų, kad mokytojų trūksta, nes jų darbas buvo ir lieka patrauklus”.

Suomijos mokytojai kvalifikuoti ir autonomiški, gauna deramą atlygį, yra gerbiami. Profesorės teigimu, krizių būna, stresą kelia ir kas dešimt metų diegiamos naujos nacionalinės programos, bet mokytojų gerovė Suomijoje prioritetas. „Pasitikime mokytojais, neturime mokyklų inspekcijų, mokytojų rengimas remiamas mokslo tyrimais, dabar ir tarptautiniais. Dauguma mokslininkų, dirbančių švietimo srityje, yra buvę mokytojai, jie žino praktinę savo tyrimų pusę.”

Tarptautinis mokytojų tyrimas TALIS, kuriuo tiriama mokytojų darbo aplinka ir darbo sąlygos mokyklose, atskleidė, kad mokytojai Suomijoje nėra labai linkę bendradarbiauti. Atsižvelgiant į tai naujos programos skatina mokytojus kurti bendrus projektus.

7. Neklauskite, ką mokytojas gali duoti. Klauskite, ką galite duoti mokytojui

Helsinkio universiteto profesoriaus Jari Lavoneno teigimu, rengiant mokytojus Suomijoje svarbus universitetų ir mokyklų bendradarbiavimas, lygybė, decentralizacija ir kokybės kultūra. „Tobulas mokytojas – sudėtinga ir prieštaringa savoka, – sako profesorius. – Yra šalių, kur tai reiškia „efektyvus mokytojas”, vertinamas pagal rezultatus, kurių pasiekia jo mokiniai. Suomijoje mums svarbiau mokytojo profesionalumas – ne tai, kokie mokytojo mokinių rezultatai, o tai, kas mokytojui suteikiama”.

Profesionalumas, profesoriaus žodžiais, tai ne tik mokytojo, bet ir konteksto apibūdinimas, kuris reiškia, kad universitete mokytojas yra gerai paruošiamas, o mokykloje jam suteikiama reikalinga aplinka, priemonės ir parama.

Kokybės siekis taip pat gali skirtis. Vieni norėdami garantuoti kokybę matuoja rezultatus – rengia testus, daro patikrinimus. Suomijoje, atvirkščiai, rūpinamasi kokybe to, kas į švietimą įdedama – mokytojų rengimu, priemonėmis, programos rėmais, planavimu ir įgyvendinimu bendradarbiaujant.

Tiek mokytojų švietimo organizavimas, tiek programų sudarymas Suomijoje paremtas moksliniais tyrimais – apie ugdymą, mokymąsi, ypatingus preikius, konkretų mokomąjį dalyką. Dalykų mokytojo magistro studijos Suomijoje trunka penkerius metus, mokytojas įgyja dvi specializacijas, pedagogikos studijos ir praktika – studijų pabaigoje. Pradinių klasių magistro programoje edukologijos studijos pasiskirsčiusios tolygiau, pradinių klasių mokytojas gali įgyti ir gretutinę dalyko mokytojo kvalifikaciją.

Studijos vyksta būsimiems mokytojams mokantis mažomis grupėmis, kartu, tai ne paskaitų klausymas, studijų centras – studentų idėjos. Studentai skatinami studijuoti ir savo projektus plėtoti bendradarbiaujant – taip jiems teks dirbti mokykloje.

8. Sukvieskite visus, skirkite laiko ir milijonų

Prof. J.Lavoneno teigimu, didelę reikšmę turi Suomijoje veikiantis Nacionalinis mokytojų rengimo forumas (TEF). Forumo užduotis – sukurti sisteminį požiūrį į mokytojo karjerą nuo studijų iki tęstinio mokymosi. Mokytojų rengimo plėtros programa Suomijoje buvo sukurta bendradarbiaujant beveik šimtui atstovų iš visų suinteresuotų grupių, tarp jų – ir mokytojai, ir mokyklų steigėjai, ir mokslininkai. 45-ių mokytojų rengimo projektų plėtojimui Suomijos švietimo ir kultūros ministerija skyrė beveik 28 milijonus eurų. Mokytojų rengimo plėtros programos taikyme dalyvauja 11 iš 13 Suomijos universitetų, 5 taikomųjų mokslų universitetai ir 129 kitos švietimo institucijos.

„Tyrimai rodo, kad organizuojant švietimą svarbus konsensusas. Ne tik tarp švietėjų – turi būti įtrauktos visos suinteresuotos šalys. Virtualiame forume siūlomos idėjos, jos reitinguojamos, tiriamas pasirengimas permainoms, išsiaiškinama, kokie gali kilti sunkumai, ką sako tyrimai – kokių komptenecijų mums reikia. Diskutuojama, kol sutariama, ko mums reikės dešimčiai metų. Tada suformuojami pilotniai projektai, jie išbandomi, projektų dalyviai pasidalina, kaip jautėsi. Pilotiniai projektai bandomi keletą metų, tai skatina profesinį tobulėjimą ir idėjų sklaidą. Tada vyksta gilesnė parašytų ataskaitų analizė. Įgyvendinant permainas svarbiausia, kad žmonės išsakytų savo problemas, kurios jiems kilo klasėje, mokykloje, visuomenėje”, – sako prof. J.Lavonenas.

Mokslininko teigimu, susitarimų paieškai būtina skirti pakankamai laiko. Ieškant sutarimų dėl mokytojų rengimo Suomijoje vyko dvidešimt nacionalinių ir vietinių susitikimų, diskusijoms vadovavo ne ministerijos žmonės, o mokslininkai. Universitetai turėjo daug laisvės spręsdami, kokiomis temomis priims paraiškas.

9. Taupykite popierių

„Dirbau universitete Suomijoje, rengiau mokytojus ten ir čia, stebuklų ten nėra. Mokytojų rengimas visuomet šiek tiek atsilieka nuo gyvenimo”, – sako Suomijoje dešimt metų dirbusi VDU Švietimo akademijos docentė dr. Milda Brėdikytė.

Mokslininkė kviečia neidealizuoti situacijos: „Taip, Suomijoje yra konkursai, į 28 vietas mūsų nedideliame filiale Kajaanyje gaudavome 200 prašymų. Žmonės stoja iš trečio, iš ketvirto karto, iš karto po mokyklos įstojusiųjų gal tik pusė grupės, kiti vyresni, 26-28 m., stoja tie, kas tikrai nori. Bet tai tik pradinių klasių mokytojai, I-VI klasių. Būti dalykų mokytojais tokio noro nėra, niekada nebuvo. Tokios yra pasaulinės tendencijos”.

Vienas skirtumų – Suomijos universitetuose pedagogų rengėjai turi daugiau laisvės. „Pavyzdžiui, matome, kad studentams staiga reikia kurso apie multikultūrinį ugdymą. Miestelyje atsirado daug imigrantų, studentai nežino, kaip dirbti mokykloje, ir mes jau pavasario sesijoje turime tai kaip pasirenkamąjį dalyką. Semestro eigoje galime laisvai su studentais pasitardami įvesti jiems svarbias temas. Lietuvoje toks naujo dalyko įvedimas užtruktų mažiausiai metus”.

Mokslininkė kritikuoja bereikalingą popierizmą, kuriuo Lietuvoje užversti tiek mokytojai, tiek jų rengėjai: „Matome gerokai išpūstus dalykų aprašus – toks miglos pūtimas, ką ugdysim, ką formuosim, kai realiai nei valandų tam yra skirta tiek, nei galimybių yra. Mes žodžiais viską gražiai aprašome, o juk svarbu, kas vyksta realybėje. Suomijoje viskas paprasta, realistiška, jeigu reikia – tai reikia daryti greitai”.

M.Brėdikytė į Lietuvą dirbti grįžo 2012 m. Mokslininkė ir pedagogų rengėja sako matanti, kaip situacija pasikeitė per du-tris dešimtmečius: „Viskas labai formalizavosi, mokyklose laisvės visiškai nebeliko, nubyrėjo daug mokytojų, kurie nepakelia to popierizmo, tos rutinos. Suomijoje taip pat yra formalių reikalavimų, bet jie nesikeičia taip dažnai, viskas kompiuterizuota, mokytojai pildo formas, bet – lyginant su mumis – minimaliai”.

10. Išsiųskite mokytoją į kelionę

M.Brėdikytės požiūriu, mokytojo profesija išgyvena krizę visame pasaulyje – daug pedagogų palieka savo profesiją, moksleiviai nenori būti mokytojais. Viena priežasčių – menkos profesinio augimo, karjeros galimybės. „Kas galėsi būti, mokytojas metodininkas, ekspertas? Suomijoje tas pats. Ieškoma, kaip privilioti stojančiuosius. Studijuodamas gali tapti kelių dalykų mokytoju, pavyzdžiui, matematikos ir dailės. Galvojama apie žmogaus karjerą, kad būtų įvairiapusiškumas, vienas dalykas – iš tiksliųjų mokslų srities, kitas iš meninės arba sporto, gamtos mokslų”.

Anksčiau, iki ekonominės krizės, po penkerių metų darbo mokytojai Suomijoje galėjo išeiti apmokamų kūrybinių atostogų. Jų metu pedagogai dažnai vykdavo į kitą šalį keletą mėnesių padirbėti, dalyvaudavo įvairiose tarptautinėse iniciatyvose, taip vadinamuose „šešėliavimo” (shadowing) projektuose, kad bendrautų, apsikeistų patirtimi.

„Šešėliuojantys” mokytojai, atvykę į švietimo įstaigą kitoje šalyje, bent savaitę praleidžia klasėje ar darželio grupėje šalia vietos mokytojo stebėdami ar net įsijungdami į ugdymo procesą. Patirtis aptariama, mokytojai mokosi vieni iš kitų.

M.Brėdikytės požiūriu, Lietuva iš Suomijos galėtų pasimokyti dėmesio mokytojui: „Labai daug atliekama tyrimų apie tai, koks yra šeimų pasitenkinimas mokykla, kas patinka, kas nepatinka, kaip jaučiasi mokytojai ir vaikai. Mokytojų savijautos tyrimai rūpi ne tik psichologijai, bet ir edukologijos mokslams. Jeigu mokykloje bloga atmosfera, jei mokytojas jaučiais blogai, jam sunku dirbti, vaikų mokymosi rezultatai negali būti geri. Mokytojai turi jaustis saugiai, jiems turi patikti jų darbas, tada ir vaikams bus gerai, tai atsilieps jų rezultatams. Suomiai į tai labai atsižvelgia”.

NordEd yra švietimo iniciatyva, siekianti sustiprinti Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimą švietimo srityje, paskatinant rezultatyvias politikos formuotojų ir platesnės visuomenės diskusijas aktualiomis švietimo temomis, pateikiant geriausią Šiaurės ir Baltijos regiono švietimo patirtį. Pirmoji NordEd konferencija gegužę skirta aptarti Šiaurės šalių švietimo modelį, mokytojo profesijos, nuotolinio mokymosi ir inovacijų švietimo sektoriuje klausimus.

NordEd projekte numatytos dvi konferencijos, strateginio valdymo seminaras politikos formuotojams švietimo srityje bei žiniasklaidos kampanija apie Šiaurės šalių gerąsias švietimo praktikas. Projekto rengėjai tikisi, jog suplanuotos veiklos leis pagilinti Šiaurės ir Baltijos šalių švietimo žinias tokiomis temomis, kaip kokybiškas švietimas, mokytojų rengimo bei motyvavimo sistemos, mokymasis visą gyvenimą, psichosocialinė aplinka mokyklose, profesinis mokymas. Pedagogai, tėvai, moksleiviai, švietimo organizatoriai ir kiti besidomintieji daugiau informacijos apie projektą gali rasti https://norded.lt/

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min