Akvilė Lietuvoje negalėjo rasti darbo, jo ieškojo pusė metų. „Aš turėjau pardavėjos kvalifikaciją. 2005 m. atlyginimas dirbant šioje srityje buvo minimalus – 400 litų ir turėdavai būti ne tik pardavėja, bet ir valytoja, prekių priėmėja. Darbo diena – 12 valandų. Vilniuje išgyventi buvo neįmanoma“, – „Žinių radijo" laidoje „Salos“ pasakojo Akvilė Šimčikaitė.
Pašnekovė teigė, kad Lietuvoje susipažino su vokiete, kuri buvo atvykusi į Lietuvą ir pasiūlė važiuoti į Vokietiją.
Aš jau geriau važiuosiu į Angliją, ar kitą šalį, bet tikrai ne į Lietuvą. Kai čia grįžtu, jau važiuodama atga, į oro uostą, galvoju, kad kuo greičiau sugrįžčiau namo, tai yra į Vokietiją, – sakė ji.
„Išvykti apsisprendžiau per vieną dieną. Aš norėjau pakeliauti po Europą. Pamaniau, kad vyksiu iki Vokietijos, o po to aplankysiu Ispaniją, Graikiją. Tačiau, kai nuvažiavau į Vokietiją, susipažinau su Lietuvoje viešėjusios vokietės draugais ir pasilikau Frankfurte“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.
Akvilė važiavo autostopu, maistą pirkdavo pigaus maisto parduotuvėlėse, vakarais užsukdavo į kepyklėlę ir paprašydavo pavalgyti, sakydama, kad keliauja ir turi mažai pinigų.
„Žmonės tam, kad neišmestų maisto, duoda tiems, kurie neturi ko valgyti“, – apie keliavimo subtilybes kalbėjo Akvilė.
Po trijų mėnesių tokio gyvenimo Akvilei draugai patarė pagalvoti apie darbą, kurį patys jai ir surado.
Į Lietuvą grįžti nenori
„Pradėjau dirbti valytoja kino teatre. Dirbau 7 dienas per savaitę iš ryto po 3-4 valandas. Uždirbdavau tris minimalius Lietuvos atlyginimus“ – sakė pašnekovė.
„Man labai pasisekė, kad Vokietijoje daug žmonių kalba angliškai. Kadangi šia kalba kalbėjau laisvai, bendravimo kliūčių nebuvo. Tačiau, jei nori turėti geresnį nei valytojos darbą, vokiečių kalba privaloma. Dabar lankau kursus, nes noriu geriau išmokti vokiečių kalbą“, – pasakojo Akvilė.
Nors Frankfurte yra įsikūrusi lietuvių bendruomenė, Akvilė mieliau laiką leidžia su vokiečiais, nei su savo tėvynainiais.
Emigrantė užsiminė, kad su savo šeima ji nelabai bendrauja, todėl Lietuvoje neturi ko pasiilgti, nes dauguma draugų pabirę po visą Europą ir ją aplanko Vokietijoje arba ji nuvyksta pas juos pasisvečiuoti.
Lietuvą Akvilė aplankė po 2 metų gyvenimo Vokietijoje. Atvykusi suprato, kad jai nėra ką čia veikti. Žmonės pikti ir liūdni. Mergina su nuoskauda prisimena atvejį, kai ją nepažįstamas dėdė gatvėje pavadino klounu, nes ji buvo spalvingai apsirengusi: „Aš jau geriau važiuosiu į Angliją, ar kitą šalį, bet tikrai ne į Lietuvą. Kai čia grįžtu, jau važiuodama atga, į oro uostą, galvoju, kad kuo greičiau sugrįžčiau namo, tai yra į Vokietiją."
Vokietijoje Akvilė nesudėtingai įkūrė savo firmą ir dabar dirba dviračių kurjere bei barmene.
„Tarp mano draugų buvo dauguma dviračių kurjeriai. Aš pati važinėju dviračiu ir nusprendžiau, kodėl gi neturėti tokio malonumo, už kurį dar gali gauti pinigų. Šis darbas man patinka, išvažinėjau visą Frankfurtą. Aš vežioju laiškus ir įvairias prekes, o bare dirbu barmene“, – pasakojo mergina.
Pasak Akvilės, Vokietijoje žmonės, atėję į barą, gerai leidžia laiką, atsipalaiduoja, neskaičiuoja pinigų. Jie neprisigeria, jie ateina atsipalaiduoti ir visuomet yra geros nuotaikos.
„Vakarais dirbu iki 20 valandos. Vyno taurei kartu su draugais visuomet užtenka laiko“, – sako emigrantė.
Nors Frankfurte yra įsikūrusi lietuvių bendruomenė, Akvilė mieliau laiką leidžia su vokiečiais, nei su savo tėvynainiais.
„Lietuviai mane atstumia. Aš mieliau gyevnčiau su kokiais rusais, o ne su lietuviais“, – sako Akvilė.
Visa Žinių radijo laida "Dienos klausimas" čia.
