„Bendraudamas internetu kliento galvoje galiu nardyti taip pat lengvai kaip ir jam sėdint prieš mane ant sofutės“, – užtikrina penkerius metus Ispanijoje gyvenantis 32 metų Valdemaras Paukštė.
Visai neseniai Valensijoje jis įsteigė inovatyviųjų psichotechnologijų mokyklą. Kelių tūkstančių kilometrų atstumas nesudaro kliūčių konsultuoti Lietuvoje ar kurioje nors kitoje šalyje gyvenančius klientus.
Per šešias valandas su žmogumi galiu padaryti bet ką.
„Per šešias valandas su žmogumi galiu padaryti bet ką. Jei žmogų psichologas konsultuoja tris mėnesius ir nėra rezultatų, vadinasi, jis – ne specialistas, o nevykėlis, šarlatanas arba šiaip neefektyvus“, – svarsto V.Paukštė.
Pirmasis, vadinamasis apsiuostymo, pašnekesys potencialiam klientui nieko nekainuoja. Klientui leidžiama suprasti, ar V.Paukštės taikomos technikos jam priimtinos, apskritai, ar mezgasi ryšys.
Jei klientas apsisprendžia bendradarbiavimą tęsti, už kitas valandos trukmės konsultacijas jam teks pakloti po 50 eurų.
Kodėl pasaulis neteisingas?
V.Paukštė prisipažįsta nuo vaikystės domėjęsis, kodėl vieniems žmonės viskas sekasi lyg sviestu patepta, o kiti vargsta, kapanojasi, bet gyvenimas nesiklosto.
„Pasaulis atrodė tarsi neteisingas. Vieni geri, niekam blogo nelinki, bet turi labai daug ir sunkiai dirbti, kad susikurtų bent menką gerovę. Antri pernelyg nesistengdami pasirašo pelningus kontraktus, džiaugiasi sočiu ir aprūpintu gyvenimu. Maža to, turi ne tik turtų, bet ir gražią šeimą“, – pasakoja V.Paukštė.
Lietuvoje jis baigė įmonių ir įstaigų administravimą, dirbo vienoje prekybinėje įmonėje. Tačiau greta domėjosi žmogaus prigimtimi ir galimybėmis tapti savo likimo kalviu.
Atsakymus į ramybės nedavusius klausimus jis rado inovatyviose psichologijose, trejus metus žinių sėmėsi Maskvos inovatyviųjų technologijų institute.
Pasaulis atrodė tarsi neteisingas. Vieni geri, niekam blogo nelinki, bet turi labai daug ir sunkiai dirbti, kad susikurtų bent menką gerovę.
„Tai – ne visai tradicinė psichologija. Tradicinė – lėtesnė ir ne tokia efektyvi. Kaip tobulėja technologijos ir automobilių pramonė, taip ir psichologijos technikos eina pirmyn“, – aiškina V.Paukštė.
Išdrįso pakeisti gyvenimą
Įvaldytas inovatyviosios psichologijos technikas jis pirmiausia išbandė su savimi. Kaip pats sako, iki tol buvo klasikinis lietuvis – dirbo įprastą darbą, svajones atidėdamas ateičiai. Apie emigraciją rimtai negalvojo, nes tai atrodė tarsi tėvynės išdavystė, išvykti buvo lyg ir negražu.
Tačiau inovatyviosios psichologijos žinios padėjo atlaisvinti varžtus. „Tai pakeičia supratimą ir labai susiaurina, supaprastina pasaulį: geriau suvoki jo veikimo principus ir supranti, kad tavo pasirinkimas daug didesnis nei jį apibrėžia miesto, šalies ar kalbos mokėjimo ribos. Tavo galimybės priklauso tik nuo tavo norų: jei nori, vadinasi, gali padaryti bet ką“, – kalba pašnekovas.
Save jis vadina tiesiog žemės gyventoju: „O visa kita gali keistis: šiandien esu Ispanijoje, rytoj galiu būti Pietų Amerikoje. Viskas priklauso tik nuo tavo pasirinkimo – kur nori, ten judi.“
Vis dėlto V.Paukštė pabrėžia, kad Lietuva yra jo kraujyje. „Tai – mano prigimtis ir identitetas. Man viskas Lietuvoje buvo ir yra gerai, mielai į ją grįžtu ir labai myliu“, – tikina vyras.
Tai – mano prigimtis ir identitetas. Man viskas Lietuvoje buvo ir yra gerai, mielai į ją grįžtu ir labai myliu.
Tačiau Ispanijos klimatas geriau tenkina jo poreikius: „Labai mėgstu sportą, daug bėgioju, žaidžiu tenisą, minu dviratį. Klimatas čia tam – idealus.“
Apie technikas – šykščiai
Konsultuodamas klientus per skaipą V.Paukštė padeda žmonėms plačiau pažvelgti į savo gyvenimą: kur jie buvo, kur yra dabar ir, svarbiausia, kur ketina būti.
Tam naudojamos įvairios technikos. V.Paukštė klientams uždavinėja klausimus, į kuriuos reikia atsakyti negalvojant. Tiesiog išmesti pačią pirmą toptelėjusią mintį, dažniausiai padiktuotą pasąmonės.
„Paprastai kalbant, žaidžiant tam tikrus įdomius žaidimus kapstausi žmogaus galvoje ir susirenku visą man reikalingą informaciją“, – paaiškina pašnekovas. Apie darbo metodus jis kalba šykščiai.
Perklausiusi pokalbio įrašą supratau, kad nuo klausimų apie technikas ir konkrečius jų pavyzdžius V.Paukštė gudriai išsisukdavo. Dar kartą pabandžiau elektroniniu paštu.
„Jei nepavyko išgauti technikų pavyzdžių, vadinasi, kalbėjau teisingai. Konkrečių pavyzdžių nenoriu viešai aptarinėti, nes tokiu būdų duočiau „piliulę“, už kurios skaitytojai gali užsikabinti, neteisingai ją taikyti ir interpretuoti.
Konkrečių pavyzdžių nenoriu viešai aptarinėti, nes tokiu būdų duočiau „piliulę“, už kurios skaitytojai gali užsikabinti, neteisingai ją taikyti ir interpretuoti.
Konkretus pavyzdys tinka tik konkrečiam atvejui ir konkrečiam klientui. Todėl reikėtų kalbėti apie kliento problemą, technikas, kokios jam buvo taikytos, eigą ir t.t. Čia jau prasideda integralinio neuroprogramavimo mokslas“, – paaiškina V.Paukštė.
Jo nuomone, aprašyti, tarkime, techniką su metaforomis, būtų jau ne interviu, o keliolikos dalių mokslinis straipsnis.
„Tai vėl gi jau yra mokslas. Reikia išmanyti simbolių reikšmes ir jausti jų reikšmę kiekvienam žmogui atskirai, net tas pats simbolis skirtingiems žmonėms skirtingose gyvenimo situacijose gali reikšti visiškai skirtingus dalykus, – kalba V.Paukštė. – Klientas apie save sužino tiek, kad ohoho. Jį išnarpliojus, pamatome blokus, sienas, kurias reikia sugriauti, kad gyvenimas pasikeistų norima linkme.“
Neišeisi pats – išmes
Dažniausiai į V.Paukštę kreipiasi sutrikę žmonės, pasiklydę gyvenimo kelio paieškose. Tai klientai, kurių gyvenime – jovalas.
„Tokių jovalinių turiu daugiausiai. Juos erzina darbas: lyg ir norėtų jį keisti – bet į kokį? Nepasitenkinimą kelia ir partneris, o gal jo net nėra. Trūksta gyvenimo džiaugsmo, visiškas pasimetimas“, – pasakoja sertifikuotas neurotransformingo ir integralinio neuroprogramavimo specialistas.
Norint ištrūkti iš šio užburto rato jis siūlo išdrįsti išeiti iš komforto zonos ir išmokti klausytis širdies, o ne proto, nors šiuolaikiniame itin racionaliame pasaulyje tai nėra lengva.
„Gal reikia keisti požiūrį, tarkime, ne atsikratyti nemėgstamo darbo, bet kokiais nors būdais artėti prie to, kas patinka. Gal iš pradžių veikti paraleliai, gal tam skiriant tik po dvi valandas per parą“, – svarsto V.Paukštė.
Jis teigia, kad jo naudojamos technikos žmogų gali išvesti iš komforto zonos, net jam nieko nedarant.
„Jei jis neišdrįso mesti darbo, tai jį iš to darbo tiesiog išmes. Apie tai, žinoma, žmogus informuojamas iš anksto ir turi su tuo sutikti. Nieko nedarome prieš kliento valią“, – užtikrina.
Nuo būsenos iki diagnozės
Kankinantis vienišumas – antra pagal populiarumą problema, kurią klientai, dažniau moterys, nori išspręsti. Jos siekia išsiaiškinti, kodėl nesuranda partnerio arba išsirenka ne tuos.
„Vienišumas gali turėti labai skirtingą kilmę. Tai gali būti užprogramuota auklėjimo, todėl reikia grįžti į vaikystę, į šeimą. Gal kokiu nors būdu ten buvo sudėti blokai, kad moteris nesusirastų partnerio arba išsirinktų tokį, kuris ją visą gyvenimą kankintų. Gal tai susiję su blogu savęs vertinimu, gal moteris iš esmės neteisingai suvokia poros santykius“, – galimas priežastis vardija V.Paukštė.
Pasak jo, moterys vis labiau orientuotos į karjerą, savirealizaciją, tokiu būdu pasiimdamos vyrišką energiją. Moterys, ieškančios lygiaverčio partnerio, vyrų nedomina, nes jiems vis dar patrauklios seksualios, pažeidžiamos, koketiškos, šeimyniškos.
„Kai moterims virš 30 metų, jau sakau, kad vienišumas iš būsenos pereina į diagnozę. Tokias moteris ima supti vienišos draugės, jos susiburia į feministinius būrelius, užsikonservuoja savo teisume ir komforto būsenoje. Ir krizena: vienas toks, kitas – anoks“, – kalba V.Paukštė.
Kai moterims virš 30 metų, jau sakau, kad vienišumas iš būsenos pereina į diagnozę.
Pasikeitimai asmeniniame gyvenime esą įmanomi tik kardinaliai pakeitus mąstymą.
„Vyrai ir moterys labai puikiai socializavęsi turėti tinkamą darbą ir būti gerai vertinamais visuomenėje. Reitinguotis taip svarbu, kad visi kiti dalykai nueina į antrą planą. Todėl kenčia asmeniniai santykiai, nes santykiams socializacija ne taip svarbu, nes tai – labiau proto dalykas. O jausmai – jau dvasinis“, – lygina pašnekovas.
Psichologas – ateities profesija
Individualias psichologines konsultacijas V.Paukštė vadina hobiu. Pagrindinė jo veikla susijusi su nekilnojamuoju turtu, kurio rinka Ispanijoje vis dar sustingusi.
Ispanai turi santaupų, tačiau būsto neperka. Manoma, kad pardavimai atsigaus po poros metų – tada vėl kils ir kainos.
Tačiau sukauptos psichologijos žinios V.Paukštei praverčia ir nekilnojamo turto srityje – juk čia reikia daug įtaigos.
Aš klientui parodau kelią. Tik ar juo eis – jau jo reikalas.
Jis įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus gali valdyti savo gyvenimą. Priemonių to išmokti – labai daug. Tam net nereikia privačių konsultacijų – informacijos apstu internete, įvairioje literatūroje.
Ir vis dėlto V.Paukštė neabejoja, kad psichologas ar psichoterapeutas yra ateities profesija.
„Nėra nė vieno gero specialisto, kuris neturi darbo. Ateityje klientų tik daugės, nes žmonėms ne gėda pasipasakoti, kad lankėsi konsultacijoje. Kitur tai net madinga. Blogai, kai specialistas padeda išsibėdavoti, įvardija žmogui problemas ir viskas tuo baigiasi, suprask, o tu dabar daryk ką nors. Aš klientui parodau kelią. Tik ar juo eis – jau jo reikalas“, – aiškina V.Paukštė.
