„Lietuvoje mūsų šeimai buvo finansiškai sunku, trūko darbų, atlyginimai buvo maži. Tuomet aš dar mokiausi mokykloje, tėtį, kuris dirbo inžinieriumi, atleido iš darbo, fabrikas, kuriame jis dirbo, užsidarė, o darbą tėčiui susirasti buvo sunku. Prieš išvykstant šeimai, pirmas į Torontą nuvyko vyresnysis brolis“, – laidoje „Salos“ pasakojo emigrantas.
Viktoras į Kanadą išvyko tiesiai iš mokyklos suolo. Tačiau, kaip jis pasakojo, pritapti svečioje šalyje jam nebuvo sunku, nes Lietuvoje aukštesnis mokymosi lygis, o anglų kalbą jis mokėjo neblogai.
„Dėl mokyklos problemų nebuvo. Lietuvoje mokyklos lygis daug aukštesnis nei Kanadoje. Man priprasti buvo lengva, o anglų kalbą jau Lietuvoje mokiausi. Man didelio pasikeitimo nebuvo, sunkiau buvo tėvams“, – sakė vaikinas.
Baigęs mokyklą, Viktoras įstojo į universitetą, kurį po 4 metų baigė. Vaikinas pasakojo, kad ir Toronte jauniems žmonėms, kurie neturi patirties, darbą susirasti nėra lengva.
„Čia taip pat daug studentų daro klaidą, kad einą į universitetą tik dėl popierių. Besimokydamas privalai susirasti ryšių ir būtina įgyti patirties, tik tuomet darbas garantuotas. Universitetai taip pat suteikia galimybę išeiti metus padirbėti, o po to sugrįžti į studijas“, – apie mokslus Kanadoje pasakojo emigrantas.
Kadangi Viktoras, baigęs universitetą jau buvo įgijęs darbo profesinėje srityje patirties, darbą ji susirado lengvai ir dabar dirba vienoje atominėje elektrinėje elektronikos inžinieriumi.
Viktoras, prisimindamas pirmuosius metus Kanadoje, papasakojo, kad jo šeimai buvo kilusios mintys grįžti į Lietuvą.
„Visi, kas ruošiasi į užsienį, galvoja, kad atvažiuos, įsidarbins ir čia pinigai byrės iš dangaus. Taip nėra. Pradedi gyvenimą lyg iš pradžių. Atvažiavę mes nuomojomės mažą 2 kambarių butą. Gyvenome kukliai“, – sakė emigrantas.
Pasak Viktoro, maistui ir būsto nuomai užtekdavo, tačiau tėčiui iš karto gauti kvalifikuotą darbą buvo sunku. Tiems, kas nori ir gali dirbti fizinį darbą, įsidarbinti nėra itin sunku, tačiau išsilavinusiems žmonėms rasti darbą pagal profesiją, sudėtinga.
Dabar Viktoro tėtis dirba statybų prižiūrėtoju, mama – namų šeimininkė. Šeima gali lengviau atsikvėpti. Viktoras užsimena, kad raktas į geresnį gyvenimą yra stabilus darbas, kurį jam ir jo tėčiui pavyko susirasti.
Nors Lietuvos aplankyti Viktoras neskuba, nes bijo susigadinti gražiausius vaikystės prisiminimus, tačiau pasiilgsta šviežio lietuviško pieno, kurio čia nėra, ir uogienės.
