Dabar populiaru
Publikuota: 2015 balandžio 3d. 11:22

Nostalgija – šiuolaikinė emigrantų liga?

Išvykimas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Išvykimas

Veiksmas lėktuve. Plieninis paukštis jau tūpdina lietuvių emigrantus tėvynėje. Aplink sėdi vien vyrai, dairausi – visų akys blizga. Nesuprantu, ar nuo vakarykščių linksmybių, ar iš tiesų jų akyse kaupiasi meilės protėvių žemei ašaros? Sūnus Airijoje, dukra Škotijoje, o tėvai – Lietuvoje. Tokios tai esti šiuolaikinės šeimos. Nors dažnai kalbama, kad moderniosios technologijos leidžia žymiai lengviau bendrauti su artimaisiais bet kuriame pasaulio kampelyje, tačiau technologijos nesuteikia galimybės paliesti artimo žmogaus, ir neretai, užuot stiprinusios žmonių ryšį, tik primena apie atotrūkį ir vienatvę.

Kalbant apie emigraciją dažniausiai akcentuojami išvykę asmenys ir neretai pamirštama apie tuos, kurie yra paliekami. Ne vieną savo piliečių emigracijos bangą išgyvenusioje Airijoje neseniai paskelbtas tyrimas pavadinimu „Suaugusių vaikų emigracija ir jų tėvų psichinė sveikata“ – mokslininkai apklausė 2 911 tėvų, iš jų – 361 turėjo išsiskirti su pilnametystės sulaukusiomis savo atžalomis dėl pastarųjų emigracijos. Tai reiškia, jog vieną iš aštuonių airių šeimų palietė emigracija.

Nors šviežiai į naują šalį atvykusiems emigrantams viskas atrodo nauja, nepatirta ir įdomu, tačiau anksčiau ar vėliau pirminis entuziazmas ima slopti – lieka kitokia, nei esi įpratęs matyti, realybė, prie kurios paprasčiausiai tenka bandyti prisitaikyti.

Vestuvės, vaikų gimimas, artimųjų mirtys, gimtadieniai... metams bėgant progų sugrįžti į tėvynę randama vis mažiau. Pats nebepastebi, jog grįžimą imi atidėlioti – kaskart išsprūsta frazė „gal kitąmet“.

Žinoma, emigracija nėra susijusi vien tik su skausmu ir praradimu, lygiai kaip ši patirtis neapsiriboja nesiliaujančiais nuotykiais ir beribėmis galimybėmis. Politikai ir ekonomistai kalbėdami apie emigraciją paprastai žmogaus vidinių problemų neanalizuoja, leisdami šiems asmenims ašaras išsišluostyti patiems.

Politikai ir ekonomistai kalbėdami apie emigraciją paprastai žmogaus vidinių problemų neanalizuoja, leisdami šiems asmenims ašaras išsišluostyti patiems.

Pavyzdžiui, ar žinojote, jog emigrantų psichologinę būseną gali lemti tai, kokios kvalifikacijos darbą svečioje šalyje jis atlieka? Kanados Darbo ir sveikatos institutas paskelbė, jog asmenys, atliekantys darbus, kuriems jų turima kvalifikacija yra pernelyg aukšta, dažniau jaučiasi išsekę, yra labiau psichiškai pažeidžiami.

Amerikos mokslininkai taip pat nustatė, jog slogiausia nuotaika emigrantus lydi pirmaisiais išvykimo metais. Tai reiškia, jog iš pradžių kamuojantis liūdesys yra tik laikina būsena.

Tiesa, net ir vėlesniais metais emigrantai prisipažino retsykiais jautę troškų tėvynės ilgesį. Dažniausiai šiuos jausmus sukėlė su gimtine susiję liūdno arba linksmo pobūdžio įvykiai. Daugelis emigrantų teigė pasiilgę ne pačios šalies, o to, ką ji simbolizuoja. Įprastai tai – savos kultūros tradicijos ir šeima.

Karolinos Pansevič nuotr./Vilniaus oro uoste sutinkami iš svetur grįžtantys tautiečiai
Karolinos Pansevič nuotr./Vilniaus oro uoste sutinkami iš svetur grįžtantys tautiečiai

Nostalgija – karių liga?

JAV pilietinio karo metu kovotojams, kuriems būdavo diagnozuojama „nostalgija“, leisdavo vykti namo. „Nostalgija“ – šiuo žodžiu būdavo apibūdinamas tėvynės ilgesys. Vienintelis vaistas, leidęs išgyti – trumpos atostogos su artimaisiais. Generolų įsitikinimu, pailsėję karininkai geriau kovojo, jausdami, jog tai daro dėl mylimų žmonių.

Tačiau ši praktika ilgai netruko. Prasidėjus pasauliniams karams, asmenis, pasiilgusius tėvynės, siųsti atgal tapo nebeįmanoma. Jie gynė nebe savo šeimą, o vėliavą. Atskiros kovotojų stovyklos atstojo šeimas. Armija suteikdavo medicininę priežiūrą, dvasinę pagalbą ir pasirūpindavo pramogomis. Nostalgija ir mintys apie šeimą bei draugus buvo įsakymo, stabilumo ir koncentracijos priešas.

Šiuolaikiniame pasaulyje rinkos nedomina tokie dalykai, kaip tėvynės ilgesys ar nostalgija. Netekties jausmas ir depresija yra tarsi paties žmogaus kaltė – neįsivaizduojama, jog dėl to būtų galima priekaištauti kapitalistinei sistemai, kuri iš žmonių paprasčiausiai tikisi mobilumo, lankstumo ir ištikimybės.

Ar jaučiate „migracijos sielvartą“?

Biuras Londone, Dubline ar Rio de Žaneire – dekoruotas tomis pačiomis detalėmis. Bet kuriame pasaulio kampelyje gali „prisijungti“ tuo pačiu slaptažodžiu, nesvarbu, kur bebūtum. Tarptautinės korporacijos aprūpina darbuotojus „šeimos“ pakaitalais: suteikia sąlygas sportuoti, aukščiausios klasės valgyklas, vietas numigti, taip pat vilioja dalyvauti specialiuose kompanijos renginiuose.  

Studentai taip pat vis dažniau kviečiami keliauti, pažinti skirtingas kultūras, jiems pasakojama, kaip tapti pasaulio piliečiais. Tačiau niekas nemini, kad ilgėtis namų yra normalu. 

Studentai taip pat vis dažniau kviečiami keliauti, pažinti skirtingas kultūras, jiems pasakojama, kaip tapti pasaulio piliečiais. Tačiau niekas nemini, kad ilgėtis namų yra normalu. Arba liūdėti tada, kai negali atvykti į savo sesers gimtadienį.

Šiandieninėje psichologijoje vis dažniau linksniuojama sąvoka „migracijos sielvartas“. Ko gero, tai klinikinis pavadinimas nostalgijai arba namų ilgesiui nusakyti.

Liūdi tie, kurie išvyksta, tie, kuriuos palieka, ir tie, kurie grįžta – ilgesingus jausmus po devyniais užraktais paslėpęs retai kuris ryžtasi drąsiai apie tai kalbėti.

Emigracija išskiria šeimas, bendruomenes ir visuomenes, keičia žmonių gyvenimo būdą. Nebeneigiama, jog emigracija maino kiekvienos šalies socialinį, kultūrinį ir ekonominį veidą – nes žmonės tolumoje palieka nueito kelio atspindį – namus, ir svetur stato naujo gyvenimo pamatus.

ANGLIJA.today
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min