Kartais pakanka tik pagąsdinti teismu
Keletas Lietuvoje praleistų metų įkvėpė austrą be pagrindinių advokato pareigų imtis dar vienų – tapti Lietuvos garbės konsulu Aukštutinėje Austrijoje. Priešingai nei kartais manoma, dėl to teisininkui tenka ne mažiau darbo nei garbės. Mat jis imasi atsakomybės spręsti lietuvių, kurie patenka į keblias situacijas – ar dėl savo, ar dėl kitų žmonių kaltės, – problemas.
Užmokesčio už didžiąją dalį pagalbos konsulas nereikalauja. „Aš juk garbės konsulas! Pirmoji pagalba būna nemokamai – pavyzdžiui, parašau laišką asmenims, nuo kurių žmonės manosi nukentėję. O jei byla pasiekia teismą ir ją laimiu, kita pusė turi padengti mano išlaidas. Sumoka nemažai, taigi galiu sau leisti padėti lietuviams, – juokiasi U.Salburgas. – Vis tiek kaip garbės konsulas turiu padėti. Kita vertus, ne tiek daug lietuvių ir yra, paprastai būna nedidelės bylos.“
Dažnai laiškais advokato darbas ir baigiasi – austrams pakanka priminti įstatymus ir kad lietuviai nėra trečiarūšiai ateiviai.
Pašnekovas iškart pateikia pavyzdį: prasidėjus krizei pasipylė Lietuvos transporto kompanijų skundai. Austrijos įmonės nustojo joms mokėti už paslaugas, nors su austrų, vokiečių, vengrų bendrovėmis atsiskaitydavo.
„Jie greičiausiai galvojo, kad jei lietuviai ims skųstis, ginčai bus narpliojami ilgai, nes Lietuva yra toli ir niekam nežinoma. Nemokėti lietuviams – lengvesnis kelias sutaupyti pinigų, palyginti su nemokėjimu vokiečiams ar austrams.
Lietuvos garbės konsulas Austrijoje Ulrichas Salburgas negaili nei laiko, nei jėgų padėdamas lietuviams.
Kompanijos kreipdavosi patarimų, ką daryti: yra išlaidų, jų niekas nepadengia. Rašydavau įmonėms laiškus: prašau sumokėti per 14 dienų, priešingu atveju bus teismas. To pakakdavo – apie pusė sumokėdavo nedelsdamos, kai kurios paprašydavo atidėti terminą. Dviem atvejais austrų kompanijos tiesiog subankrutavo.“
Iki 2011 metų, kol Austrija taikė griežtus apribojimus laisvam darbuotojų judėjimui, daug lietuvių toje šalyje dirbo nelegaliai. U.Salburgas kelis kartus padėjo žmonėms, kuriems austrai mokėjo gerokai mažesnį nei minimalų atlyginimą. Šiais atvejais irgi pakakdavo nusiųsti laišką bendrovėms su priminimu, kad privalo darbuotojams sumokėti tiek ir tiek, priešingu atveju laukia teismas.
Argumentas teisme – bukletas
Iš pradžių U.Salburgui tekdavo imtis nemažai kriminalinių bylų (vagysčių ir pan.). Per pastaruosius penkerius metus jų gerokai sumažėjo. „Rumunų, bulgarų nusikaltėlių yra, o lietuvių – gerokai mažiau. Austrų požiūriu, jų iš esmės neliko. Atsirado kitų problemų, ne kriminalinio pobūdžio“, – pasakoja advokatas.
Jis rūpinasi lietuviais, kurie sukelia arba patenka į avarijas – ne vien keliuose, bet ir… slidinėjimo trasose. „Tokie incidentai dažni. Mažai kas žino, kad pas mus kalnuose galioja taisyklės, panašios į eismo. Jei įvyksta nelaimė, atliekamas tyrimas ir ieškoma kaltojo. Nukentėję žmonės reikalauja kompensacijų, ir gana nemažų.
Pavyzdžiui, vienas austras per teismą pareikalavo 25 tūkst. eurų. Jam lūžo ranka, jis atsidūrė ligoninėje, taigi, prarado pajamas. Slidininkas tvirtino, kad lietuvis į jį įšliuožė. Teismas tokiu atveju vyksta ne teismo salėje, o slidinėjimo trasoje. Ekspertui – paprastai slidinėjimo instruktoriui – reikia pademonstruoti savo slidinėjimo įgūdžius. Sugebėjome įrodyti, kad lietuvio kaltė nebuvo akivaizdi.“
U.Salburgo klientėmis tampa ir moterys, susilaukusios vaikų su austrais, bet su jais išsiskyrusios. Kelios lietuvės su atžalomis grįžo į gimtinę ir nustojo gauti iš vyrų įstatymu nustatytą paramą vaikams.
„Austrijoje tokiu atveju tėvas savo vaikui moksleiviui turi mokėti 300–400 eurų kas mėnesį. Kai kurie tėvai galvoja: Lietuva – pigesnė šalis, taigi 50 eurų pakanka.
Turėjau tris bylas, kai tėvų advokatai aiškino, kad Lietuvoje gyventi pigu, visos sumos nebūtina mokėti. Esą 400 eurų Austrijoje tas pats, kas 50 eurų Lietuvoje. Laimėjome – teismas įpareigojo mokėti po 300 eurų. Dabar juokinga – paėmiau „Maximos“ bukletą ir parodžiau Austrijos teisme, kiek iš tiesų kainuoja pragyventi. Vienas 8-metis berniukas mėgo valgyti šaldytą picą – jos kaina Lietuvoje tokia pat kaip Austrijoje.“
Atstovauja finansų piramidės byloje
Bene didžiausioje U.Salburgui tekusioje byloje figūruoja apie 500 lietuvių. Austrijoje dar 1999 metais įsteigta investavimo bendrovė net Lietuvoje kvietė investuoti į pensijų fondus, viliojo didelėmis pensijomis ateityje. Kitaip tariant, tai buvo finansų piramidė, primenanti lietuviams puikiai žinomą Rusijos bendrovę MMM.
Ulrichas Salburgas sprendžia lietuvių, kurie patenka į keblias situacijas – ar dėl savo, ar dėl kitų žmonių kaltės, – problemas.
„Nusikaltėliai vogė pinigus iš lietuvių. Tai buvo viena didelė apgavystė. Austrijoje kilo didelis skandalas, nes kompanija 2006 metais žlugo. Nukentėjo tūkstančiai žmonių, įskaitant 500 lietuvių ir 2 tūkst. vokiečių. Jie tiesiog prarado pinigus. Kai kurie lietuviai kreipėsi į Užsienio reikalų ministeriją, prašydami išsiaiškinti, kas nutiko su jų pinigais. Prašymas buvo perduotas ambasadai. Surinkau visus lietuvius, apie 2 tūkst. austrų ir Austriją padavėme į teismą.
Tai buvo Finansų ministerijos – prižiūrinčios institucijos – kaltė. Ji jau seniai turėjo pastebėti, kad veikia tokia apgaulinga sistema. Bylą laimėjome ir Austrija buvo įpareigota sumokėti kompensacijas visiems, kurie buvo investavę 1999–2006 metais. Tačiau byla dar tęsiasi, nes valstybė su tuo nesutinka. Tikiuosi, kad žmonės galės atgauti pinigus.“
Su Lietuva susiejo meilė
Nelaimėlius pas U.Salburgą nukreipia ambasada. Paklaustas, kodėl imasi diplomatų darbo – ginti lietuvių interesus, ir dar didelę dalį paslaugų teikia nemokamai, advokatas pabrėžia, kad diplomatai visko negalėtų atlikti.
„Ambasada to negali padaryti, nes jie nėra teisininkai. Gali žmogui surasti kitą advokatą, bet tuomet iškart reikėtų mokėti“, – paaiškina garbės konsulas.
„Aš šiek tiek kalbu lietuviškai (šią frazę jis ištaria sklandžia lietuvių kalba, – aut. past.). Beveik 4 metus gyvenau Lietuvoje. Atvažiavau pabaigęs studijas ir įgijęs šiek tiek praktikos Austrijoje. Mokiau Europos Sąjungos teisės Kaune, vėliau persikėliau į Vilnių, kur dirbau Europos Komisijos atstovybėje.
Mano žmona – lietuvė, visi trys vaikai kalba lietuviškai. Daug suprantu, bet pačiam kalbėti sunku. Vaikai kartais kalbasi lietuviškai tarpusavyje, galvodami, kad jų nesuprantu. O kai suvokia, kad suprantu, patiria šoką“, – juokiasi teisininkas.
Lietuvos garbės konsulai
 |
| BFL nuotr./Lietuvos garbės konsulai |
Šiuo metu Lietuva turi 170 garbės konsulų 74 šalyse. Daugiausiai jų yra JAV – aštuoniolika, Italijoje ir Norvegijoje – po aštuonis, Vokietijoje – septyni, Danijoje – šeši.
Garbės konsulus Lietuva yra paskyrusi ir tolimose valstybėse – Kazachstane, Indijoje, Pietų Korėjoje, Singapūre, Tailande, Kolumbijoje, Urugvajuje, Libane, Sirijoje, Nigerijoje, Pietų Afrikos Respublikoje.
Siekiama turėti garbės konsulus tose valstybėse ir regionuose, kuriuose Lietuva neturi diplomatinio atstovavimo, bet šalies verslininkai turi ekonominių interesų, yra didelės lietuvių bendruomenės, gausiai lankosi turistai, kuriuose nelaimės ištiktiems Lietuvos piliečiams gali prireikti konsulinės pagalbos.
Garbės konsulai prisideda prie dvišalių santykių plėtojimo, stiprina ekonominius ir kultūrinius valstybių ryšius, padeda į nelaimę patekusiems Lietuvos piliečiams. Savo veiklą jie finansuoja ir konsulatus išlaiko patys.
Dėl to skiriant garbės konsulą yra įvertinamos jo galimybės atstovauti Lietuvai, rengti valstybines šventes, Lietuvos kultūros ir verslo pristatymo renginius ir kitas jam pavestas funkcijas.
Garbės konsulu skiriamas asmuo turi pasižymėti organizaciniais ir diplomatiniais sugebėjimais, būti nepriekaištingos reputacijos, nuolat gyventi priimančiojoje valstybėje, savo veikla neprieštarauti Lietuvos interesams.
 |
| BFL nuotr./Lietuvos garbės konsulai |
