Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Algirdas Kaušpėdas: jaučiu dukros paliktą įpareigojimą – gyventi ir už ją

Algirdas Kaušpėdas
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr. / Algirdas Kaušpėdas
Šaltinis: 15min
0
A A

„Mano gyvenimo kredo – būti ir kurti“, – sako 30 metų jubiliejų netrukus švęsiančios legendinės grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas. Jis tikina dabar norintis surengti tikrą koncertą su tikra „Anties“ ironija ir su prasminga, gilia pabaiga. „Kad visi susijaudintų ir pasijustų tikrais lietuviais: mes esame, galime, pavarome. Kad žmogus po koncerto pasakytų – sutiksiu Naujus Metus daug drąsesnis, negu anksčiau buvau“, – sako A. Kaušpėdas.

„Dėmesio centre“ – pokalbis su žinomu atlikėju ir verslininku apie kūrybą, politiką ir sunkius išbandymus.

– Pone Kaušpėdai, Jūs beveik toks pats, kaip ir prieš 30 metų. Toks  įspūdis susidaro žiūrint į archyvinius „Anties“ kadrus. Žmonės turbūt nepasikeitė per kelis dešimtmečius taip, kaip pasikeitė Lietuva? Ar Jums patinka, kaip dabar atrodo Lietuva?  

– Patinka, nors ir ne viskas. Lietuva padarė milžinišką pažangą, užaugino puikų jaunimą. Žinoma, dalis Lietuvos dar tebekovoja su zombiais, bet aš matau Lietuvą šviesią, gražią ir įdomią.

– „Antis“ buvo roko maršų, Sąjūdžio, tautos prisikėlimo simbolis. Ji atliko misiją ir nutilo. Bet praėjus 17 metų vėl prisikėlė ir kūrė. Parako dar pilnos statinės?

– Tuomet tai buvo didelis iššūkis, tačiau mes nenorėjome eksploatuoti savo senų dainų, būti atgimimo dinozaurais, kurie vėl bando kirbinti tautiečių jausmus. Sugrįžę į sceną mes suvokėme save kaip kūrėjus, kaip žmones, kurie tobulėja, domisi, nori gyventi čia ir dabar.

– Amžinai jauni?

– Gal amžinai jauni nebūsime, bet mano kredo – būti ir kurti. Būti – reiškia būti gyvam, jausti gyvybingumą, smalsumą, viskuo domėtis, konkuruoti ir su jaunesniais atlikėjais. O kurti – reiškia išsigalvoti, analizuoti, bandyti kritiškai pažiūrėti visų pirma į save ir į aplinką.

– Per tris dešimtmečius Jūs ne tik sėkmingai dirbote architektu, kūrėte, bet ir išgyvenote sunkiausią įvykį, kokį žmogus gali išgyventi, – netekote dukters. Daugelis po tokių smūgių nebeatsitiesia. O Jūs?

– Man sunku vertinti save. Jaučiu Algės man paliktą įpareigojimą – gyventi ir už ją. Todėl stengiuosi negailėti savęs, neužsidaryti liūdesyje, nekaltinti kitų ir savęs dėl to, kaip susiklostė mano likimas. Tiesiog bandau tai priimti.

– Keičiame temą. Jūs esate visuomeniškas žmogus, kuriam ne vis vien, kaip atrodo ir atrodys Lietuva. Tačiau Jūsų santykis su politika labai savotiškas – į ją Jūs niekada nesate įžengęs visa koja. Stebite viską iš šalies, lyg per atstumą. Kodėl?

– Labai nemėgstu susirinkimų. Gal tai mano fizinis trūkumas, nes kai labai daug šnekama, man pasidaro nuobodu, norisi judėti. Aš galbūt esu hiperaktyvus – vaikai tokie būna ir tėveliai žino, kaip su jais sunku. Juokas juokais, tačiau esu viešas žmogus ir stengiuosi kuo daugiau bendrauti. Ypač su jaunimu ir koncertų metu, ir po jų. Mane pakviečia pasidalinti patirtimi, netgi vieną kitą pranešimą esu jaunimui paruošęs.

– Apie sėkmingą veiklą?

– Ir apie veiklą, ir apie zombius, ir apie tai, kaip gyventi. Šiokios tokios įžvalgos ir išmintis vis dėlto susikaupė per 61 metus.

– Prieš kelerius metus tapote labiau matomas ne tik tarp Vilniaus, bet ir tarp Kauno bokštų kuriant politinę organizaciją. Ir dabar, artėjant savivaldos rinkimams, turbūt buvote įkalbinėjamas eiti kad ir į Kauno merus?

– Taip nusprendė žurnalistai. Tai jie išreiškė pasitikėjimą arba versiją, kad aš galėčiau.

– Bet Jūs galėtumėte?

– Nemanau. Tai yra sudėtingas darbas, kuris reikalauja išmanymo, įsigilinimo. Manau, vieną kadenciją yra būtina pabūti savivaldybės tarybos nariu, nes kitaip bus paviršutiniškas darbas, kurį atliekant bus daroma įtaka, būsi priklausomas nuo visų, neturėsi savo valios. Aš noriu gyventi savo gyvenimą ir nebūti kažkieno marionetė.

– Vien dėl laisvės?

– Ne vien. Ir dėl sąmoningumo, dėl savęs, dėl orumo, kad darau tai, ką galiu, ką sugebu ir išmanau. O ko neišmanau tikrai nenoriu daryti, kad ir kaip tai atrodytų patrauklu, garbinga. Tai tik savęs apgaudinėjimas.

– Tačiau įsivaizduoti Jus atsakingame poste nebūtų sunku. Ir greičiausia daugelis tų, kurie Jus įkalbinėja, sako, kad būtų labai gerai, naudinga miestui, visuomenei. Bet Jūsų greičiausiai jau niekas neįkalbės? Politika yra riba, kurios nekirsite?

– Man dažnai tenka jaustis lyderiu. O lyderio pagrindinis darbas yra įkvėpti, visus pakviesti, padrąsinti. Tačiau tam nereikia užimti jokių pareigų. Ar man būtina tapti meru, kad galėčiau kažką įkvėpti? Šiame poste turi būti žmogus, kuris vykdo, skaičiuoja, bendrauja ir sėdi susirinkimuose, kurių aš negaliu pakęsti.

– Praėjo 30 metų ir dabar yra naujas „Anties“ etapas. Planuojate koncertus, kurie bus panašūs į anuometinius roko maršus? Kas tai bus?

– Švęsdama jubiliejų „Antis“ jau šį savaitgalį Šiauliuose, po to Vilniuje ir Kaune rengia grandiozinį šou. To mes sau niekada neleidome, nes nebuvo galimybių. Dabar norime surengti tikrą koncertą su tikra „Anties“ ironija ir su prasminga, gilia pabaiga. Kad visi susijaudintų ir pasijustų tikrais lietuviais: mes esame, galime, pavarome. Kad žmogus po koncerto pasakytų – sutiksiu Naujus Metus daug drąsesnis, negu anksčiau buvau.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min