– Laba diena. Kaip suprantu, jūs esate Ukrainoje. Kas vyksta ten, ką ten veikiate?
– Mes trys, prityrę kolegos: A.Ažubalis, E.Zingeris ir aš, Seimo valdybai pasiuntus, išvykome kalbėtis ir diskutuoti su pagrindinėmis Ukrainos opozicinėmis partijomis, jų lyderiais, kaip Lietuva ir mūsų partija gali padėti Ukrainos opozicijai neprarasti labai svarbaus strateginio tikslo – asociacijos su Europos Sąjunga (ES) ir laisvos prekybos sutarčių pasirašymo. Šių sutarčių pasirašymas gali vykti rudenį, vadinamojoje Vilniaus Rytų partnerystės vadovų konferencijoje. Tačiau iki šio tikslo yra daug problemų, kurias turi matyti ir Ukrainos valdžia, ir Ukrainos opozicija. Ukrainoje valdžia yra labai susiskaldžiusi, tarp pozicijos ir opozicijos nėra dialogo, yra didelė įtampa dėl valdžios elgesio, dėl vadinamojo selektyvinio teisingumo, dėl to, kad Julija Tymošenko yra kalėjime. Taigi kyla daug problemų, ar tikrai rudenį bus galima pasirašyti ES asociacijos sutartį.
Su trijų pagrindinių opozicinių partijų lyderiais mes aptarėme daug susijusių klausimų, kaip dirbti, kad sutartis būtų pasirašyta. Taip pat buvo aptartas opozicijos darbas, kad 2015 metais tos jėgos sėkmingai pasirodytų prezidento rinkimuose. Taigi šios dvi dienos buvo labai intensyvios ir vertingos tiek Ukrainos pagrindinėms partijoms, tiek Ukrainos europinei perspektyvai.
Čia toks lietuviškas paradoksas, kai premjerui A.Butkevičiui tenka atsiskaityti už A.Kubiliaus veiklą, – apie praėjusių metų Vyriausybės ataskaitą sakė A.Kubilius.
– Tokia didelė šalis kaip Ukraina girdi, ką sako Lietuvos politikai? Mes dar turime tam tikrą reikšmę? Kažkada mes buvome labai svarbūs tarpininkai įvairiose derybose.
– Iš Ukrainos girdėjau daug teigiamų žodžių apie Lietuvą. Mūsų patirtis tiek stojant į ES, tiek ir beveik 10 metų dirbant joje jiems yra labai svarbi – mūsų galimybės, mūsų ryšiai, galų gale ir tai, kad šiemet mes pirmininkausime ES. Mes tarėmės ir dėl tokių techninių dalykų, kaip galėtume padėti organizuoti jų trijų pagrindinių partijų kelionę į Briuselį, Berlyną ir kitas ES sostines, kur jie ES sąjungos vadovams galėtų pristatyti vieningą, remiančią asociacijos sutarties pasirašymą poziciją. Problemų yra ne tik Ukrainoje, bet ir kai kuriose ES didžiųjų valstybių sostinėse, kur politikus reikia įtikinti, kad tokią sutartį reikia pasirašyti. Šios sutarties pasirašymas reikštų, kad Ukraina negrįžtamai juda link artimesnės integracijos į ES.
– Grįžkime į Lietuvą. Vakar premjeras A.Butkevičius pristatinėjo praėjusių metų Vyriausybės ataskaitą. Ar jums per darbus teko susipažinti su ataskaitos turiniu, nes iki pateikimo sunku buvo rasti šio dokumento turinį viešojoje erdvėje?
– Man teko matyti ataskaitos tekstą. Čia toks lietuviškas paradoksas, kad nėra numatyta tam tikrų išimčių, ir premjerui A.Butkevičiui tenka atsiskaityti už A.Kubiliaus veiklą.
– Ir kaip, gerai atsiskaitė už jūsų veiklą?
– Pavartęs pačią ataskaitą matau daug objektyvios informacijos, šalia to yra šiek tiek ir dabartinės Vyriausybės politinių vertinimų. Tas, kas skaito objektyvią informaciją, atkreipia dėmesį į skaičius, statistikos duomenis, kurių yra nemažai, tai gali susidaryti pakankamai objektyvų vaizdą, kiek per pastaruosius metus Lietuva pasiekė. Aš manau, kad tokios ataskaitos visada yra vertingos, nes galima analizuoti visą bendrą situaciją.
– Ar nebuvo ataskaita per trumpa, nes buvo galima surasti įvairių formų ataskaitai, nes iš esmės 2012 metų ataskaita tai buvo jūsų Vyriausybės apžvalga, galima buvo žiūrėti į priekį, kokius pagrindinius prioritetus, kokius darbus reikėtų nudirbti, mažiau žvalgantis į praeitį. Ar šito jums netrūko?
– Ataskaitos jau turi tam tikrą tradiciją ir formą ir būtų sunku pasakyti, ar galima jos atsisakyti, nes tai yra ataskaita apie praėjusius metus. Taip pat ataskaitoje svarbi dalis yra apie nacionalinio saugumo būklę, kurioje yra vertinama, su kokiais iššūkiais Lietuva susiduria saugumo srityje ir kaip mus veikia trečiųjų šalių informacinis karas. Taigi ataskaitos standarto aš nevertinčiau kritiškai.
– A.Butkevičius atrėžė į opozicijos pašaipas dėl didelio skaičiaus darbo grupių ir kad konservatoriai kūrė dar daugiau grupių. Kaip vertinate tokius premjero pasisakymus?
– Jeigu pagrindinė problema Lietuvoje tampa diskusijos dėl darbo grupių kūrimo ir koks jų skaičius yra tinkamas ar ne, rodo, kad Vyriausybei dar nesiseka pereiti prie rezultatų. Mums darbo grupės kartais irgi būdavo reikalingos tam, kas būtų išdiskutuojama viena ar kita problema, bet ypač svarbu būdavo siekti rezultatų. Šiuo atžvilgiu dabartinei Vyriausybei yra nemažai darbo.
– Ataskaitoje primenama, kad šiemet Lietuvoje prognozuojamas 3 proc. BVP augimas. Ar jūs taip pat palaikote tokį skaičių?
– Šios prognozės yra neblogos, be abejo, jos remiasi pastarųjų kelių metų įdirbiu. Praėjusius metus Lietuva taip pat baigė su geru augimu. Paprastai prognozės yra ekspertų darbas, taigi šiuo atžvilgiu Finansų ministerijos ekspertų prognozės, berods, sutampa su Lietuvos banko ir komercinių bankų ekspertų prognozėmis.
– Premjeras teigė, kad ruošiamasi didinti atlyginimus kultūros darbuotojams, kitose srityse dirbantiems darbuotojams ir visų pirma atkreipti dėmesį į biudžetinėse įstaigose dirbančius darbuotojus, kurie gauna mažus atlyginimus. Kaip galvojate, ar mūsų biudžetas yra toks stabilus ir subalansuotas, kad būtų galima didinti atlyginimus šiais ir kitais metais?
– Šiais metais biudžete nėra numatyta lėšų atlyginimų didinimui, ir aš negirdėjau, kad Vyriausybė planuotų biudžeto peržiūrą, kad turėtų didelį perteklių pajamų. Priešingai, biudžeto surinkimas yra gana įtemptas, ir planai nėra vykdomi. Tuo tarpu kitais metais, esant tokiam ekonominiam augimui, mes trimečiuose planuose, tvirtintuose dar mūsų Vyriausybės, jau matėme, kad atsiras šiek tiek lėšų didinti ir viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus, bet, be abejo, labai ribotai ir apskaičiuotai, taip pat kaip ir kai kurių kitų socialiai svarbių sričių finansavimą.
– Jūsų akimis žiūrint, šie keli Vyriausybės darbo mėnesiai buvo brandūs ar ne?
– Vertinant Vyriausybės darbą galėčiau pakartoti gana populiarią frazę – juos bus galima vertinti, kai bus ką vertinti. Vyriausybės startas darbų požiūriu yra gana lėtas. Tai nėra labai kritiškas priekaištas, mes palikome kur kas geresnę – stabilią situaciją ekonominėje ir finansų srityse, todėl Vyriausybei nėra kur skubėti. Bet kuriuo atveju per tą šimtą dienų turėjome sužinoti, kokius strateginius tikslus Vyriausybė sau kelia, kaip ji planuoja tuos tikslus įgyvendinti. Galiu pastebėti, kad per šimtą dienų mes nedaug ką sužinojome naujo.
– A.Butkevičius teigia, kad Ūkio banko bankrotas gali būti kliūtimi šaliai siekiant 2015 metais įsivesti eurą. Kaip jūs vertintumėte tokius pasisakymus?
– Gal Vyriausybė geriau mato kai kuriuos skaičius, aš negalėčiau diskutuoti. Yra trys pagrindiniai kriterijai, kurie lemia, ar šalis yra pripažįstama kaip pasirengusi įsivesti eurą: tai yra deficito, skolos ir infliacijos parametrai. Anksčiau neteko girdėti, kad Ūkio banko bankrotas labai stipriai paveiktų deficito ar kitus parametrus, kad Lietuva negalėtų įsivesti euro. Būtų negerai, jei Vyriausybė dėl vienokių ar kitokių priežasčių pradėtų ieškoti pasiteisinimo, kodėl nebesiekia euro įvedimo.
– Šią savaitę buvo minima Pasaulio energetikų diena. Vakar „Žinių radijo“ laidoje Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto pirmininkas Rymantas Juozaitis teigė, kad atominės elektrinės (AE) statyba būtų vienas iš paskutiniųjų energetikos prioritetų, visų pirma – renovacija, elektros jungtis su Švedija ir Lenkija, gamtinių dujų terminalo statyba. Kaip jūs tai vertinate?
– Noriu priminti, kad p. Juozaitis prieš 6 ar 8 metus, būdamas „Lietuvos energijos“ valdybos pirmininkas, buvo pirmasis, kuris, dar valdant A. Brazausko Vyriausybei, pradėjo plėtoti AE statybos projektą. Man kyla klausimas, kodėl dabar jis galvoja, kad tai yra paskutinės svarbos reikalas. Aš manau, kad tai klaidingas požiūris. Lietuva susiduria su dideliais iššūkiais, ir vienu metu turi siekti ne vieno, o kelių svarbių strateginių tikslų energetikoje. Jei mes dabar nepradėsime statyti atominės elektrinės, tai po kelerių metų kaimynai Kaliningrade ar Baltarusijoje turės tokias elektrines, ir mes, vėluodami su savo projekto realizavimu, tam tikra prasme padėsime kaimynų projektams įsitvirtinti visame regione, pirkdami iš jų elektrą ir savo pinigais finansuodami jų AE statybą. Lietuvoje yra nemažai suinteresuotų grupių, kurios beveik neslepia savo palankumo tam, kad elektrinės Kaliningrade arba Astrave būtų pastatytos ir Lietuva taptų sudėtine dalimi šių Rusijos energetikos grupių realizuojamų projektų.
