Dabar populiaru
Publikuota: 2012 liepos 13d. 11:50 , atnaujinta: 2012 liepos 13d. 14:39

Dailininkas Ray Bartkus: „Esu vilnietis iš Niujorko“

R.Bartkus iš Lietuvos išvažiavo dėl to, jog jam čia buvo ankšta.
Asmeninio archyvo nuotr. / R.Bartkus iš Lietuvos išvažiavo dėl to, jog jam čia buvo ankšta.

Menininkas Rimvydas Bartkus, save vadinantis Niujorke gyvenančiu vilniečiu, anapus Atlanto žinomas geriau nei tėvynėje. Prieš du dešimtmečius išvykęs su sovietiniu pasu ir 178 JAV doleriais kišenėje, be darbo ir savo kampo, dabar jis yra populiarus JAV iliustratorius, tiesa, jau vadinamas ne Rimvydu, o Ray.

Vidurvasarį R.Bartkus trims savaitėms užsuko į Lietuvą – ne tik aplankyti artimųjų, bet ir dalyvauti Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime, pasirūpinti rudenį planuojama nerodytų savo tapybos darbų paroda.

Lietuvoje buvo per maža iššūkių

– Esu vilnietis, gyvenantis Niujorke, – prisistato savaitraščio „15min“ skaitytojams menininkas. – Gimiau ir mokslus baigiau Lietuvoje, visada būsiu lietuvis. Bet ten gyvenu jau 22 metus, taigi patyriau ir Niujorko įtakos. Mano sūnus, kuris išvažiavo penkerių metų, save laiko amerikiečiu, nors kalba lietuviškai.

Lietuvoje ir daug kur kitur esu Rimvydas. Taip mane vadina draugai. Net ir Niujorke esu Rimvydas, jei lietuviškai bendrauju, o jei angliškai, tampu Ray.

– Internetas tvirtina, kad visose JAV esate vienintelis Ray Bartkus. Ar galėjote tapti tuo vieninteliu – turiu galvoje ne vien asmenvardį, bet ir kūrybinę karjerą, jei būtumėte likęs Lietuvoje?

– Viena iš mano išvažiavimo priežasčių – Lietuva yra maža. Aišku, dabar pasaulis atsiveria, menininkai keliauja, važiuoja į kūrybines stovyklas, dalyvauja tarptautinėse parodose. Bet Lietuvoje nėra didelės konkurencijos arba ji vyksta tarp lietuvių menininkų.

Niujorke konkuruoji su viso pasaulio dailininkais. Tai suformuoja visai kitokį žmogų. Konkuruoji su idėjomis, sklandančiomis Niujorke, ateinančiomis iš Prancūzijos, Australijos ar Kinijos. Kaip medį, įmestą į jūrą, vanduo nugludina, sukuria savotišką skulptūrą, taip ir ten visos srovės padeda surasti save. Jei pasiseka, tampi gerokai tikresnis.

Lietuva jau buvo paskelbusi Nepriklausomybę, bet išvažiavau dar su sovietiniu pasu. Anksčiau juk nebuvo galima keliauti, todėl visada jaučiausi uždarytas. Kai tik atsirado galimybė išvažiuoti, labai norėjosi pabandyti gyventi kitur.

Kęstučio Vanago/BFL nuotr./Ray Bartkaus kūrinys
Kęstučio Vanago/BFL nuotr./Ray Bartkaus kūrinys

– Kaip pavyko nepaskęsti Niujorko minioje? Dažnas emigrantas jau po metų kitų pradeda kalbėti su ryškiu akcentu.

– Manau, jie vaidina. Mano žmona ir sūnus lietuviai, taigi namuose kalbame lietuviškai.

Jei išvažiuotum į kitą Amerikos miestą, gal būtų didesnis spaudimas virsti amerikonu. Niujorke to nėra. Gimusieji JAV sudaro turbūt tik ketvirtadalį gyventojų. Lygiai taip pat gali tapti meksikiečiu, jei gyveni jų rajone. Bet nė viena bendruomenė neprimeta savo valios. Jei gyventum Kentukyje ar Alabamoje, kur amerikiečiai sudaro 90 proc., būtų didesnė įtaka. Bet Niujorke taip nėra.

Kai atvažiavęs ieškojau darbo ir kalbėdavau su akcentu, niekas niekada neklausė: iš kur tu, kas tu. Visi matė, kad esu atvažiavęs ir turbūt iš Europos. Bet tik po 5–6 metų, kai suartėdavome, žmonės paklausdavo, iš kur aš. Tai buvo keista, nes buvau pasiruošęs mažą istoriją: „O, aš iš Vilniaus…“

Iliustracijai – tik kelios valandos

– Iš pradžių beldėtės į daugelio redakcijų duris, bet atvėrė tik pats „New York Times“…

– Reikėjo perprasti amerikiečių psichologiją. Parodydavau savo darbus, o jie, skirtingai nei Lietuvoje (čia iškart rėždavo: šlamštas), visada atsakydavo labai maloniai: kaip nuostabu, duosime tau darbo! Eidavau namo ir laukdavau, kol paskambins. Bet nepaskambindavo. Supratau, kad įprasta būti mandagiems, nesakyti tiesiai, kad esi nereikalingas.

„New York Times“ buvo panašiai: gražu! Nelabai tikėjausi sulaukti skambučio, bet paskambino.

Iš pradžių perėjau daug meno redaktorių, galerijų. Tie patys žmonės, pamatę mano pavardę „New York Times“, ėmė skambinti. Neprimindavau jiems, kad kartą buvo atsisakę manęs, – nebūtų buvę mandagu.

Vėliau sužinojau, kad meno direktorius kasdien gauna po 50–70 dailininkų aplankų. Aišku, niekas jų nežiūri, tai neįmanoma, nebent kas nors dar paskambina. Galų gale sunku nuspręsti: aplankas yra geras, bet tai nereiškia, kad gali dirbti spaudoje, kur viską turi greitai įvertinti ir pateikti rezultatą. Kartais žmogus sugeba padaryti puikų darbą, bet tam sugaišta dvi savaites.

– Kiek laiko tokiems darbams turite jūs?

– Priklauso nuo žurnalo: ar savaitinis, dvisavaitinis, mėnesinis, ar aktualijų, ar kultūros. Dienraščiuose, būna, atsiunčia tekstą antrą valandą popiet, o penktą valandą darbas turi būti padarytas. Turi sukurti šešis septynis skirtingus eskizus. Pasitarę redaktoriai pasirenka, kuriuo keliu eis. Valandą skiriu eskizams, dvi valandas – pačiam darbui.

– Darbai, priešingai nei anuomet, jau susiranda jus?

– Reikėjo 2–3 metų, kad turėčiau pakankamai darbo ir galėčiau iš jo išgyventi. Jei turi tik vieną užsakovą, jis neduoda tiek daug darbo, kad galėtum išgyventi.

– Ką pasakojate savo iliustracijomis: tik perteikiate tekstą ar pridedate žinią nuo savęs, kad darbas turėtų idėją, galėtų būti rodomas kaip atskiras meno kūrinys?

– 3–5 puslapių tekstu perduodamos įvairios idėjos ir požiūriai. Svarbu suprasti, kas yra esmė. Žodžiais gali perteikti vieną, kitą poziciją, o vaizdu privalai viską išreikšti vienu ypu. Stengiuosi sukurti vaizdą, kuris savyje turėtų daug prasmių, – nebūtinai tiesa yra tik juoda ar balta, ne vien atspindėtų tekstą.

85 proc. piešinių būna paremti mano idėja, kartais ją pametėja redaktoriai. Štai vakar turėjau atlikti darbą „Wall Street Journal“ – jie man net eskizą nupiešė. Tai patinka, nes nereikia galvoti (juokiasi).

Aišku, nėra įdomu, net nenorėjau imtis to darbo, bet jau buvau Lietuvoje, o jie taip patogiai pasakė, ko konkrečiai reikia. Straipsnis buvo apie ekonomikos problemas, kylančias tarp Europos ir JAV. Reikėjo nupiešti skydą – Ameriką, į kurį lekia strėlės iš Europos ir kuris atlaiko. Palyginti lėkšta idėja, teisinga, bet tiesmuka ir nelabai įdomi. Meno redaktorių bosai dažnai neturi vizualinio mąstymo.

Kijeve pavadino pranašu

Asmeninio albumo nuotr./Ray Bartkus su žmona Ina
Asmeninio albumo nuotr./Ray Bartkus su žmona Ina

– Sukūrėte fiktyvių naujienų portalą thisisreallybadnews.com, klastotes rodote kaip meną. Kuo jus žavi simuliacija, sukurta tikrovė?

– Pradėjau dirbti dar prieš kompiuterių erą, kai iliustracijos buvo kuriamos rankomis ir iš daiktų, pavyzdžiui, koliažai. Perėjęs prie skaitmeninių technologijų pamačiau, kaip paprasta falsifikuoti realybę.

Man priimtiniau realistinis supratimas. Kai pradėjau dirbti su fotografija, Photoshopu, tapo įdomu, kaip galima sukurti neegzistuojantį, bet realiai atrodantį daiktą. Buvo atvejų, kai žmonės skambindavo į redakciją ir klausdavo, ar tikrai jis egzistuoja. Tekdavo nuvilti: ne, tai tėra mano vizija.

– Ne viename darbe pašiepiate vartojimo kultūrą, nors gyvenate JAV, kur, atrodo,  yra vartojimo rojus.

– Tas pats yra Lietuvoje, jei nueisi į „Akropolį“ ar „Ozą“ – tikra vartotojiška kultūra. Kiekvieno žmogaus atsakomybė, ką ir kaip vartoja. Žmonės tikrai vartoja daugiau nei reikia. Taip daromi pinigai. Daikto pavartojimas porą dienų ir išmetimas yra nusikalstama.

– Esate pristatomas kaip menininkas, bet aš jus pavadinčiau kūrėju plačiąja prasme – fiktyvių daiktų, naujienų, įspūdžių.

– Kiti sako, kad esu dailininkas. Technologija, kaip išreikšti, man yra antrinis dalykas, svarbiau – pati idėja.

– Ar sunku kurti šiuolaikinį meną? Juk gali paimti paveikslą, panaudoti kokiai instaliacijai – ir štai, šedevras. Net didelio meistriškumo nereikia, pakanka idėjos.

– Buvo einama prie to, kad menas yra viskas. Į savo gyvenimą reikia žiūrėti kaip į meną. Štai dabar rašai – tai irgi menas. Priklauso, kaip į tai žiūrėsi, – kaip į darbą, pareigą ar kūrybą. Bendravimas su draugais irgi yra menas.

Prancūzų menininkas Marcelis Duchamp‘as paskelbė, kad visas gyvenimas yra menas. Bet kyla klausimas: o kas yra pats menas? Ar verta piešti, kažką kita daryti?

Kuriu nemažai meno, kurio pačiam daryti nereikia. Pasamdau žmones, kurie man padeda. Bet pasiilgstu savo rankos prisilietimo, darbų, kur matytum dažų potėpius ant drobės.

Visi žanrai, technologijos egzistuoja paraleliai ir randa, kas juos vertina. Niujorke, kur gyvena 12 mln. žmonių, vienos meno krypties gerbėjai kartais net nežino, kas vyksta kitoje. Siauroje sferoje yra pakankamai menininkų ir gerbėjų, kurie gali išlaikyti, pirkti tą meną.

– Kijeve pristatęs Vincento van Gogho portretą iš saulėgrąžų galvų, Ukrainos spaudoje buvote pavadintas Vakarų meno pranašu. Ar neslegia tokie epitetai? Juk beprotiškai įpareigoja kurti tik geriau.

– Čia jau jų problema. Aš pats taip nesakiau, bet jei jiems pasirodžiau kaip pranašas, įdomu. Ta paroda buvo pirmoji Kijeve, labai didelė ir įvairi, sukėlė didelį atgarsį. Man buvo labai smagu, patiko ukrainiečių publika – labai betarpiška.

Siūlys naują vardą Lietuvai

– Lietuvą palikote kartu su žmona Ina. Kaip pavyko iki šiol išlaikyti santykius? Ar su ja šalia buvo lengviau? O gal būtent sunkumai išlaikė kartu?

– Galiu sutikti. Dviese lengviau kovoti už savo vietą pasaulyje. Mes kaip tandemas. Per tuos 20 metų tai vienas daugiau uždirbdavo ir padėdavo kitam, tai kitas. Taip lengviau gyventi jau vien finansiškai, o ir psichologiškai – jei esame kaip kuopelė, vienas kitą palaikome, tai užgrūdina ir sujungia.

– Kaip dažnai atvažiuojate į Lietuvą?

– Čia gyvena mano tėvas, žmonos tėvai. Atvažiuoju kartą per metus, nes turiu meno projektus, kitų darbų.

Jei gyveni Niujorke ir skaitai lietuvišką žiniasklaidą, susidarai kur kas blogesnį vaizdą apie Lietuvą. Kartais galvoju, ko aš ten važiuoju? O atvažiuoji ir pasirodo, kad viskas daug geriau ir maloniau.

– Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime provokuosite instaliacija – nauju Lietuvos vardu (:EthUWA! Kam reikia naujo pavadinimo?

– Lietuviai iš viso pasaulio suvažiuos į Lietuvą. Iššūkis jai – kaip panaudoti visą užsienyje išsimokslinusio jaunimo potencialą. Skirtingos raidės yra patirties, įgytos svetur, simbolis. Lietuviškas raides pakeičiau kitų kalbų raidėmis, o prasmė išliko ta pati.

– Ketinote važiuoti pagyventi į Meksiką ar Vietnamą. Ar jau įgyvendinote šį planą?

– Dabar nieko nebežadu (juokiasi). Galėčiau gyventi ir dirbti bet kur, svarbu, kad internetas būtų. Mielai išvažiuočiau bent metams, nes būtų įdomi patirtis, tačiau žmona pririšta – turi naują darbą, karjera sekasi, būtų keista viską mesti ir išvažiuoti.

Ar galėčiau išgyventi Meksikoje ar Vietname ilgiau nei pusę metų? Gal pasiilgčiau patogaus Niujorko? Būtų įdomu pabandyti ir, tikiuosi, pabandysiu.

– Atrodo, jums jau pavyko pasiekti viską, ko gali norėti žmogus: turite darnią šeimą, gyvenate Niujorke, esate žinomas ir gimtinėje, ir visame pasaulyje. Kokių dar turite svajonių?

– Visada svajoju. Pavyzdžiui, padaryti gerą kūrinį. Esu sukūręs daug skirtingos stilistikos darbų skirtinga technika. Dabar noriu sutelkti skirtingas žinias į viena ir padaryti kažką paprasto. Planuoju važiuoti į Korėją. Užsilipsiu ant kalno, medituosiu ir galvosiu, ką toliau daryti.

Ray Bartkus

Rimvydas (Ray) Bartkus gimė 1961 m. Vilniuje. 1986 m. baigęs grafiką tuomečiame Vilniaus dailės institute kūrė litografijas, ofortus, piešinius, dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Gavęs pasiūlymą pristatyti savo darbus viename JAV universitete, nusprendė persikelti į šią šalį ir 1991 m. su šeima – žmona Ina bei sūnumi Kristijonu – įsikūrė Niujorke.

Ray Bartkaus sukurtas 50 litų banknotas
Ray Bartkaus sukurtas 50 litų banknotas

Jo darbai pirmiausia sudomino laikraščio „The New York Times“ meno direktorių. Lietuvio iliustracijos yra papuošusios tokių žurnalų, kaip „Time“, „Newsweek“, „Harper’s“, „New York Times Book Review“ viršelius, publikuotos „Wall Street Journal“, „Los Angeles Times“, „Boston Globe“, „Business Weekly“, „Fortune“, „Smart Money“, „New Republic“, „Business Weekly“, „Christian Science Monitor“.

Menininkas yra dalyvavęs parodose Niujorke, Helsinkyje, Hagoje, Vienoje, Skopjėje, Varšuvoje, Pekine, Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, surengęs parodas sostinės galerijose, Kijeve.

Tarp jo darbų: Tymo turguje Vilniuje pirktuose duonos kepaluose išpjaustyti filosofų Immanuelio Kanto, Sokrato ir Giordano Bruno portretai; trijų jo pasų – sovietinio, lietuviško ir amerikietiško – kopijos, vieno JAV dolerio banknoto ir milijono JAV dolerių čekio klastotės.

Ray Bartkaus sukurtas 50 litų banknotas
Ray Bartkaus sukurtas 50 litų banknotas

Vieną darbą galima išvysti kasdien – R.Bartkus yra 50 litų banknoto, papuošto Jono Basanavičiaus portretu, autorius.

Jo darbų galima rasti Lietuvos dailės muziejuje, Vilniaus universiteto grafikos kolekcijoje, Nacionalinėje portretų galerijoje (Vašingtonas), privačiose kolekcijose Lietuvoje, JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, kitose šalyse.

Artimiausia paroda – Vilniuje

Rudenį R.Bartkus pirmąsyk savo slaptąją meilę – tapybą – demonstruos viešumoje. Lapkričio 8 d. sostinės galerijoje „Titanikas“ bus atidaryta milžiniškų tapybos darbų ir instaliacijų paroda. Pastarosios kuriamos Lietuvoje. Vėliau paroda turėtų keliauti į Maskvą, kitus miestus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie 15min