– Britų komikas, aktorius ir laidų vedėjas Stephen Fry, vienoje pokalbių laidoje kalbėdamas apie skirtis tarp amerikiečių ir britų humoro, yra pastebėjęs, jog amerikiečių komikas į sceną užlipa lyg herojus, kuris pašiepia kitų klaidas, o britas įkūnija juokdarį, kuris pašiepia savo nesėkmę. O iš ko juokiasi lietuviai?
– Manau, lietuviai labiau mėgsta pasijuokti iš kitų. Nors man pačiam įdomesnis tas komediantas, kuris išradingai, spalvingai, su gera doze fantazijos geba pasijuokti iš savęs, pamatyti savo ydas, jas iš karto čia pat išdidinti, pašiepti...
Tokio pobūdžio humore yra daug laisvės ir erdvės. Jame gali rasti įvairios tematikos – nuo pačių intelektualiausių iki primityviausių dalykų. Bet jeigu nesugebame iš savęs pasijuokti, savęs patraukti per dantį, demaskuoti čia pat ir dabar, taip ir liekame užsidarę.
Juk kas yra humoras? Tai būdas išsakyti tai, kaip mes matome pasaulį. Vienam humoras, kai kažkas atsitrenkia į stiklą, nukrenta nuo sūpynių ir susilaužo stuburo slankstelius, kitam tai nėra humoras.
Prasčiausias humoras, mano galva, yra bandymas juokinti. Tai – pati primityviausia humoro forma. Tikrasis, gerasis humoras, manau, gimsta tiesoje, kurią atpažįstame, varstydami paties žmogaus prigimtį.
– Sausio mėnesį organizuojate tarptautinį komedijos festivalį – „Vilnius Comedy Fest“. Ar tai – Stand-up Comedy tipo festivalis?
Juk kas yra humoras? Tai būdas išsakyti tai, kaip mes matome pasaulį.
– Ne, tai nėra Stand-up festivalis. Stand-up tradicijų Lietuvoje, sakyčiau, nėra iš viso. Jas tik pradėjo formuoti „Humoro klubas“, „Comedy Kasta“, Olegas Šurajevas ir po to visa eilė pavardžių iš „Humoro klubo“.
Amžiną atilsį Vytautas Šapranauskas gali būti laikomas satyrinio žanro atstovu.
„Vilnius Comedy Fest“ yra komedijų festivalis, platforma, kurios tikslas – atskleisti, pristatyti įdomiausius, talentingiausius, profesionaliausius skirtingiausių humoro sferų atlikėjus. Tai ir Stand-up, ir muzikinių improvizacijų šou (kaip Beardyman), ir cirko artistų pasirodymai, spektakliai, objektų teatras, objektų teatras su judesiu.
– Ar anksčiau Lietuvoje yra vykęs panašaus pobūdžio festivalis?
– Galbūt būtų galima priskirti „Life“ festivalį, vykusį pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio metu. Tačiau pastaruoju metu nieko panašaus, manau, neturime.
– Kokius dalyvius ir pasirodymus bus galima jame išvysti?
– Turėsime tikrai įdomių ir šaunių pasirodymų. Dalyvaus O.Šurajevas – žmogus, turintis savo matymo kampą, drąsą ir gerą kūrybinį chuliganizmą. Taip pat dalyvaus ir Rokas Grajauskas (Jama&W) – vienas talentingiausių freestylerių, improvizatorių.
Beardymen programa yra tiesiog unikali. Jį lietuviai jau pažįsta kaip muzikantą. Ir čia, festivalyje, jis prisistatys su muzikine programa – atliks albumą per vieną valandą. Jo pasirodymai irgi fenomenalūs, tai gryna improvizacija: atlikėjas vietoje kuria, yra daug interakcijos su žiūrovu.
Iš Stand-up žanro turėsime žymų amerikiečių komiką Godfrey. Kas domisi Stand-up kultūra, tikrai žino šį veikėją ir jo pasirodymus.
– Tačiau užsienio artistų pasirodymai vyks užsienio kalba?
– Taip. Nors kalbant apie patį Beardyman, ten yra daug žanrinės muzikos, ir kalba jau tirpsta, nes ji yra suprantama kontekste. Tačiau, žinoma, į Godfrey pasirodymą atkeliaus tie, kurie supranta anglų kalbą. Juk ne vaškines figūras atvežame, o gyvus žmones. (juokiasi)
– Festivalį atidarysite „Kito kampo“ pasirodymu. Kuo improvizacijų šou išsiskiria festivalio kontekste?
– Reikėtų klausti, o kas yra improvizacija? Tai kai viskas gimsta čia ir dabar, šią akimirką. Pagrindinis tikslas – sugebėti sukurti spontanišką istoriją, kurioje veikia daugybė veiksnių.
Profesionalumas atsiranda tuomet, kai sugebi modeliuoti spontaniką. Juk spontaniškai į galvą gali atplūsti daug įvairiausių dalykų, bet tu išsirenki tuos, kurie yra tinkamiausi istorijos kūrimui.
Dėl to turi jausti kiekvieną aktorių, periferiniu matymu matyti, kas vyksta, prisiminti, girdėti... Atsiminti ne tik, ką pasakė kitas, bet ką ir pats pasakei, juk iš to yra kuriama situacija.
Kažkokie veiksniai atplūsta iš aplinkos, iš siužeto, atsiminimų, pasąmonės išauga... Ta spontanika improvizacijoje labai svarbi: turi mesti „bet ką“, o po to sumodeliuoti, sukurti iš to istoriją.
Matyt, toje improvizacijoje, tame azarte, adrenaline, kuris išsiskiria, kai būni scenoje, yra daug energijos, kuri įtraukia žiūrovą.
Bendrai žvelgdamas į dabartinius video, ką šiuo metu pasiekęs yra improvizacijos teatras „Kitas kampas“, manau, kad mes labai stipriai išaugome profesionalumo prasme.
– Kaip galima pamatuoti profesionalumą šioje srityje?
– Profesionalumas atsiranda tuomet, kai sugebi modeliuoti spontaniką. Juk spontaniškai į galvą gali atplūsti daug įvairiausių dalykų, bet tu išsirenki tuos, kurie yra tinkamiausi istorijos kūrimui.
– Ir vis dėl to, kaip pavyksta spontaniškai atsirinkti geriausią ar įdomiausią, kurioziškiausią istoriją?
– Reikia suprasti, jog istorijos kūrimas yra lyg namo statyba – vienas padėjo plytą, ir jos nereikia stumti. Labai svarbu klausyti, girdėti, priimti ir pratęsti. Žmonės labai dažnai gyvenime ginčijasi, todėl mažai sukuria. Ginče juk išlenda „ego“, dėstomos tik savo mintys: „Čia aš tai padariau...“, „Tai mano idėja“.
Kiekvienas veikia tartum geros įmonės vadovas – kuo didesnis, tuo mažesnis.
Improvizacijoje nėra „aš“. Tą darome „mes“. Tai yra visai kitas lygmuo. Nėra pagrindinio aktoriaus, kaip kad įprasta spektakliuose.
Kiekvienas veikia tartum geros įmonės vadovas – kuo didesnis, tuo mažesnis.
Be abejo, yra tam tikri siužetai, kurio nors vieno aktoriaus statusas tam tikru momentu gali būti labai aukštas, kitas vedantis, bet viskas čia pat keičiasi. Improvizacija yra amžinas žaidimas.
Svarbiausia tikėti savo darbu, plėstis, augti, tobulėti kartu su savo komanda. Šiame kelyje kiekvienam reikia nemažai drąsos, nebijoti susimauti.
Juk yra dvi prigimtinės žmogaus savybės – saugumo jausmas ir stabilumas. Jeigu mes iš kartos į kartą perimame tam tikrus psichologinius modelius, kompleksus, tai per savisaugos instinktą saugomės, kad tik neapsijuoktume...
– O kaip gėdos jausmas veikia scenoje?
– Jeigu tu jį lavini, jis tavęs neveikia. Tačiau tai yra darbas su savimi.
– O gyvenime?
– Žmogus gyvena tuo, kuo tiki. Jeigu žmogui yra įdiegta, kad taip daryti negalima, tarkime, negalima čia tiesiog ateiti (rodo į stalą), va taip atsistoti ant to stalo ir tiesiog pašokti. Kodėl? Nes jį riboja jo paties „filtrai“.
– Tarkime, įmonės susirinkime kalbėtoja ar kalbėtojas netyčia apsipila kostiumėlį ar kostiumą kava...
– Žmogus pats modeliuoja tolimesnę situaciją. Juk galimas atsakymas: „Nusirengčiau, bet gal pasiliksiu dar šiek tiek rūbų“.
Tačiau jeigu žmogus graužiasi, vargsta, išgyvena, ignoruoja situaciją, apsimesdamas, jog nieko neįvyko, tai tada ir situacijos žiūrovas pradeda susinepatoginti, dar labiau fokusuojasi į kažkokį įvykį. Susikuria kažkokia nemaloni energetika.
O kai situacijos nesureikšmini, pažiūri į ją su lengva humoro forma, viskas tarsi „įsižemina“, ir žmonės pamiršta, net jei kas tokio ir įvyko.
– Kaip išsiugdomas toks komforto (iš pirmo žvilgsnio „nekomfortinėse“ situacijose) išlaikymas?
– Ugdymo būdu. Nueisi kelią tiktai dėdamas žingsnį. Mūsų asmenybės vidus, emocijos, kokios jos yra nusėdę, jas galima prasivalyti, įkvėpti skaidriomis spalvomis. Kiekvienas žmogus gali treniruotis.
Kai situacijos nesureikšmini, pažiūri į ją su lengva humoro forma, viskas tarsi „įsižemina“, ir žmonės pamiršta, net jei kas tokio ir įvyko.
Vaikystėje, pavyzdžiui, bijodavau aukščio, ir net dabar šiek tiek yra likęs nemalonus jausmas. Bet, nepaisant to, aš visą laiką karsčiausi aukštai – į vandens bokštus, medžius... Bijodavau ir vis tiek lipdavau.
Sunkiausia įveikti tuos neapčiuopiamus dalykus, kurie yra mūsų viduje, kurie verda – mintys, pojūčiai. Improvizacija sako – klysti yra gerai, jeigu jauti, kad čia darai klaidą. Padaręs visas klaidas nebeklysi.
Be abejo, gyvenime turime intuiciją, jaučiame, ką vertėtų, ko nevertėtų daryti, turime moralės, etikos normas.
Bet kur šie įsitikinimai tampa trukdžiu, ir kur turėtų atsirasti ta drąsa, galinti išlaisvinti mūsų kūrybingumą?..
Mankštintis reikia ir viskas.
