Kiekvieną rytą plačia šypsena jį pasitinka M.Thatcher, H.Kohlis, K.Adenaueris, J.Monnet, R.Schumanas ir F.Mitterrand'as. Žinoma, jie žvelgia iš nuotraukų visą sieną užimančioje knygų lentynoje, nes net ir Peteris Ludlowas – kurį „The Financial Times“ pavadino „didžiausiu Briuselio žinovu“ – neturi ryšių anapilyje. Vis dėlto jis turi unikalią galimybę prieiti prie svarbiausių Europos žaidėjų Briuselyje ir nacionalinėse sostinėse.
74 metų P.Ludlowas jau daugelį metų yra vienintelis ES viršūnių susitikimų metraštininkas. Jo parengtas stambias 40–50 puslapių ataskaitas – kuriose galima rasti visas susitikimų smulkmenas ir įdomesnius epizodus – ryte ryja tiesioginės prieigos neturintys ES veikėjai: mažesnių šalių premjerai, Briuselio diplomatai, ES tarnautojai ir žurnalistai.
Kartais debatai būna pašėlę ir tada pamatai, kaip Angela Merkel ir Europos centrinio banko prezidentas Mario Draghi pakloja pamatus politikai.
– Ar ES viršūnių susitikimai yra įdomūs renginiai?
– Kai kurie būna mirtinai nuobodūs, ypač tours de table, privalomi ratai, kuriuose kiekvienas ministras pirmininkas tiesiog privalo pasisakyti. Ne visi lyderiai yra talentingi oratoriai.
Vis dėlto viršūnių susitikimas yra svarbus renginys. Kai į Briuselį susirenka trys dešimtys premjerų, prezidentų ir kitų aukštų politikų, jie tų kelių dienų nepraleidžia dykinėdami. Kartais debatai būna pašėlę ir tada pamatai, kaip Angela Merkel ir Europos centrinio banko prezidentas Mario Draghi pakloja pamatus politikai. Ir, žinoma, vyksta privatūs susitikimai koridoriuose, kur lyderiai susitaria tarpusavyje.
Svarbiausia ES viršūnių susitikimo dalis – vadovų vakarienė – yra uždaras renginys. Čia nėra protokoluotojų, kurie žymėtų, kas pasakoma diskusijos metu, nes tai tik varžytų vadovus ir kliudytų deryboms. Nors būna asmeninių ministro pirmininko užrašų, išmaniaisiais telefonais iš vakarienės salės artimiems kolegoms išsiųstų konfidencialių SMS žinučių ir elektroninių laiškų, tačiau pažodinis diskusijos prie vakarienės stalo protokolas, kuris priverstų lyderius laikytis pažadų, neegzistuoja.
Nė kiek ne daugiau atvirumo būna ir prieš vakarienę vykstančiose vyriausybės vadovų formaliose darbo sesijose. Vis dėlto jose dalyvauja ir protokoluotojai iš Europos Tarybos sekretoriato, kuris ir organizuoja viršūnių susitikimus. Jie viską pasižymi beveik pažodžiui ir paeiliui vaikšto į gretimą salę, kur jų nekantriai laukia ES šalių ambasadorių patarėjai. Tai, kas vyksta toliau, primena sugedusio telefono žaidimą: protokoluotojas perpasakoja patarėjui, jis perduoda savo aukščiausiems diplomatams, kurie informuoja diplomatinio korpuso eilinius, o tada jau ima suktis spauda. Galutinė žinutė gerokai skiriasi nuo originalo. Vienintelis viešas dokumentas – tai viršūnių susitikime suderėtos išvados, kuriose pažymėti ir sprendimai.
Protokoluotojas perpasakoja patarėjui, jis perduoda savo aukščiausiems diplomatams, kurie informuoja diplomatinio korpuso eilinius, o tada jau ima suktis spauda. Galutinė žinutė gerokai skiriasi nuo originalo.
– Ar nekeista, kad sprendimai, kurie atsiliepia 500 mln. europiečių, priimami už uždarų durų?
– Na, man atrodo, kad jie labai atviri ir prieinami. Geras žurnalistas randa būdų. Žinoma, susitikimo gale (Nyderlandų premjeras Markas) Rutte pateikia olandišką versiją, o (Prancūzijos prezidentas) F.Hollande'as – prancūzišką, bet gali rankiotis informaciją laisvai ir lengvai.
– Klausantis politikų, atrodo, kad kiekvienas susitikimas yra nepaprastai sėkmingas, o kiekvienas vadovas – nugalėtojas. Vis dėlto tikrovė kitokia.
– Tačiau tai vyksta ir nacionalinėje politikoje. Londone, valdant pastarajai leiboristų vyriausybei, atrodydavo, kad premjeras Tony Blairas ir finansų kancleris Gordonas Brownas išeidavo iš skirtingų susitikimų. Žinoma, visi 28 ES lyderiai nori parodyti, kokie jie svarbūs. Tačiau atvirumo Briuselyje netrūksta. Tiek daug interesų, tiek daug nutekančios informacijos.
Kai aštuntojo dešimtmečio gale aš atvykau į Briuselį, kolega mane pamokė: „Jeigu ant memorandumo parašyta „konfidencialu“, tai nesąmonė. Jeigu parašyta „ypač konfidencialu“, gali būti tikras, kad visi jį jau skaitė. Tau reikia dokumentų, ant kurių nieko neparašyta.“ Tam reikia gerų šaltinių – ir laiko. Tai mano privalumas – aš straipsniui turiu tris-keturias savaites; žurnalistas – tris-keturias valandas.
Britų premjeras Johnas Majoras, kuris netryško pasitikėjimu savimi, niekada taip ir neišpirko vieno epizodo, kai po stalu turėjo pasislėpusį patarėją.
– Kodėl vis dėlto ES viršūnių susitikimai nėra vieši?
– Tokia izoliacija yra svarbi darbo aplinkos dalis. Jos tikslas – parodyti lyderiams, kad jie – ir tik jie – yra atsakingi už sprendimus. Jokios „mamytės pagalbos“.
Labai išskirtiniais atvejais jiems leidžiama minutei arba dviem pasikviesti patarėją. Britų premjeras Johnas Majoras, kuris netryško pasitikėjimu savimi, niekada taip ir neišpirko vieno epizodo, kai po stalu turėjo pasislėpusį patarėją. Mažą žmogų, bent jau fiziškai. Kiti lyderiai pasiuto iš pykčio, kai sužinojo.
Be to, konfidencialumas yra būtinas, norint sutarti dėl sprendimų. Neįmanoma valdyti šalies, ką jau kalbėti apie ES, visiškai viešai. Neįmanoma visko padaryti, jei aplinkui kameros. Politikai turi turėti galimybę derėtis nieko netrukdomi. ES viršūnių susitikimas nėra parlamentas, tai Europos vyriausybė.
– Ar skiriasi tai, kas sakoma per lyderių spaudos konferencijas susitikimų gale, ir ką jūs rekonstruojate?
– Žinoma. Jei pasiklausai (Didžiosios Britanijos premjero Davido) Camerono arba (Prancūzijos prezidento François) Hollande'o, ar jo pirmtako N.Sarkozy, gali pagalvoti, kad jis buvo svarbiausias žmogus iš visų, kad visi kiti šoko pagal jo dūdelę. Tokį įvaizdį jie nori pateikti namuose.
Neįtikėtina, kaip tie tuščiagarbiai maži žmogeliai išsipučia, kai juos sekioja ir jais tiki kruopščiai atrinkti žurnalistai, kuriems leidžiama sėdėti pirmose eilėse ir užduoti klausimus. Žinomas prancūzų žurnalistas kartą parašė, kad N.Sarkozy išgelbėjo eurą, o A.Merkel darė viską, ką jis jai liepė.
A.Merkel spaudos konferencijos naudingesnės. Ji daug protingesnė už visus tuos prie stalo susėdusius vyrus, ji puikiai išmano visus klausimus, apie kuriuos kalba. Jai nereikia girtis, kad laimėjo. Ji tiesiog laimėjo.
