Pokalbis su B.Bradausku – LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“.
– Pone Bradauskai, jūs galite paaiškinti, kas jums šovė į galvą, kad uždraudėte rodyti šį filmą Parlamento svečiams iš užsienio?
– Visi sako – aš uždraudžiau. Ne aš uždraudžiau. Nutarėme kartu su kito komiteto pirmininku Remigijumi Žemaitaičiu, kuris taip pat atsakingas už šį renginį. Tiesa, per renginio repeticiją, kai mums parodė šį filmą, mes jį matėme be garso. Mums pasirodė, kad tai vieno asmens ir vienos partijos sureikšminimas.
– Jums pasirodė, kad V. Landsbergio per daug? Na, bet tuo laikotarpiu, 1991–1992 m. , jo ir buvo labai daug.
– Per daug ar per mažai, nesvarbu. Visų pirma, tas filmas nieko bendra su ekonomika ir finansais neturi. Tą filmą užsienio svečiams rodė Užsienio reikalų komitetas, ten jis tiko galbūt labiau. Aš pasiūliau kancleriui, sakau, na, vienam žmogui visas dėmesys, vis dėlto ir kariuomenės išvedimas iš mūsų teritorijos vyko prezidentu būnant Algirdui Brazauskui. Jis pasirašė stojant į NATO, į ES, pasiūliau kancleriui įtraukti į filmą vieną kitą prezidento A.Brazausko citatą. Kancleris sako, tai tada geriau nerodykime visai. Na, nerodom, tai nerodom. Tuo viskas ir baigėsi.
– Suprantu, kad jūs norėjote, jog tame filme būtų daugiau A. Brazausko?
– Taip.
– Ir tai buvo jūsų argumentas?
– Taip. Pagrindinis.
– Pone Bradauskai, jūs gi suvokiate kontekstą: vilkikų eilės, pieno blokada, Rusijos propaganda prieš Lietuvą... Tuo pačiu metu jūs draudžiate rodyti filmą apie Lietuvos laisvę užsienio delegacijoms.
– Prie ko čia užsienio delegacijos? Prie ko čia Lietuvos laisvė? Absoliučiai prie nieko nereikia gretinti šių dalykų. Filmas netiko mūsų renginio turiniui. Būkit „biedni“, bet teisingi – įdėkime ir kitą žmogų, daug prisidėjusį arba ir kitus žmones. Kur K.Prunskienė? Jos ten iš viso nėra.
Prie ko čia užsienio delegacijos? Prie ko čia Lietuvos laisvė? Absoliučiai prie nieko nereikia gretinti šių dalykų. Filmas netiko mūsų renginio turiniui.
– Bet čia apie Parlamentą filmas. Apie istorinį Seimo rūmų kontekstą, apie tai, kokį vaidmenį Lietuvos istorijoje atliko Kovo 11-osios salė. Taip jau sutapo, kad kalbant apie iškilius svečius, apsilankiusius toje salėje, Aukščiausiosios tarybos pirmininku buvo Vytautas Landsbergis.
– Mums tada pasirodė kitaip. Jeigu norėjo, kad tas filmas būtų rodomas – mes pasiūlėme savo korekcijas. Dabar išeina, kad kalčiausias aš vienas. Visą šį scenarijų žinojo ir Seimo valdybos paskirti atsakingi žmonės. Tiek Petras Auštrevičius, tiek Gediminas Kirkilas – niekas nė pusės žodžio nepasakė. Renginys praėjo kuo puikiausiai, buvo gerai įvertintas.
– Jūs nenorėjote rusų užgauti? Bet jie juk ir neatvyko į tą forumą?
– Buvo jie tam forume, buvo. Sklido kalbos, kad neatvyko, bet juk turime registracijos lapus. Buvo Prancūzijos ambasadorius, Baltarusijos, Turkijos, Rusijos.
– Pone Bradauskai, gal jums, kaip buvusiam Leningrado aukštosios partinės mokyklos absolventui, apskritai nemalonu matyti tuos kadrus?
– Žinot, Jakilaiti, aš noriu paklausti, nors ir jaunas buvote tada žmogus, – kur buvote tą naktį?
– Aš buvau Kaune prie „Telekomo“ pastato, nes esu kaunietis.
– Na va, o mūsų grupė žmonių su ginklu rankoje stovėjo naktimis prie Aukščiausios Tarybos. Tai ko aš ten stovėjau, jeigu man nemalonu žiūrėti tuos istorinius vaizdus? Mes lietuvybę atgavom, atgavom Nepriklausomybę, bet mes ją jau baigiam prarasti. Pažiūrėkite, kas dabar darosi? Mes nebenorime savo kalba kalbėti, visos dainos per koncertus anglų kalba. Net sovietmečiu, kai visi rusiškai turėjome kalbėti, pamenu, su choru gastrolėse Maskvoje iš šešių tik vieną dainą rusiškai atlikom. Ir ta pati – visiems privaloma.
– Grįžtant prie temos, pone Bradauskai, pripažįstate, kad padarėte klaidą?
– Jeigu jums to reikia – prašau, bet aš galvoju, kad nepadariau jokios klaidos. Tai yra paprastas darbinis klausimas, kuris išpūstas dabar į velniai žino ką. Aš nieko neliepiau iškirpti, aš tik pasakiau ir to neneigiu, kad jeigu rodome vieną nusipelniusį žmogų, tai parodykime ir antrą, kurio nuopelnai ne ką mažesni. Pasakė – netaisysim mes filmo, geriau nerodykim.
– Na, žinoma, juk tai autorinis kūrinys, pone Bradauskai.
– O iš kur aš galiu žinoti – jis autorinis, ar ne.
Neturiu dėl ko trauktis. Nematau priežasties vien dėl to, kad renginys pavyko puikiai ir visi buvo patenkinti. Vadinasi, darbą atlikome gerai.
– Na, visi filmai yra autoriniai. Juos kuria režisierius, scenarijaus autorius.
– Tai gerai, reikia ir paaiškinti, kad negalime taisyti, nes tai autorinis kūrinys. Būtume gal svarstę. O dabar iš karto pasakyta – tai gal nerodom visai.
– Na, tai ne pirmas taip kontroversiškai įvertintas jūsų veiksmas. Prieš dešimt metų po jūsų vizito į Baltarusiją nuo jūsų atsiribojo tuometinis prezidentas Valdas Adamkus, Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas ir Uužsienio reikalų ministerija. Jūs gyrėte Baltarusiją. Bet tada partija jus gynė, o dabar jau nebegina. Suprantu, trūko kantrybė?
– Dar kartą pakartoju – šį sprendimą priėmiau ne vienas aš. Kažkodėl R.Žemaitaičio niekas net nemini. Aš laikausi, laikiausi ir laikysiuosi tokios politikos, kad su kaimyninėmis šalimis reikia bendrauti. Kaimynų mes nepasirinkome, tokius jau turime. Aš kaip politikas visą laiką galvoju ne apie savo mundurą, o apie tuos, kurie stovi man už nugaros, kurie mane išrinko. Kaip jie gyvens po mūsų, politikų, vieno ar kito veiksmo.
– Pone Bradauskai, siekiant geresnių ekonominių santykių – viskas gerai, bet nuvažiuoti į Baltarusiją ir sakyti, kad viskas, ko Baltarusija gali pasimokyti iš Lietuvos – kaip sugriauti kolūkius... Na, tai yra tiesioginis savo šalies užgauliojimas kitoje valstybėje.
– Kai Kubilius ir Landsbergis parašė raštus, skųsdami Lietuvos reikalus, tai nieko? Nematote, kad tai užgauliojo Lietuvą?
– Ką jūs turite omenyje?
– Nepamenu kada, bet atsimenu, kas buvo. Mes sugriovėm savo žemės ūkį ar nesugriovėm? Pripažįstat ar ne?
– Na, žemės ūkis yra, tik kolūkių nebėra. Bet, pone Bradauskai, kalbėti valstybinėje televizijoje Baltarusijoje, kuri irgi yra kontroliuojama Lukašenkos, kalbėti ir girti Lukašenkos režimą, peikiant Lietuvą...
– Negyriau aš to jo režimo. Tikslo tokio neturėjau.
Nepamenu kada, bet atsimenu, kas buvo. Mes sugriovėm savo žemės ūkį ar nesugriovėm? Pripažįstat ar ne?
– Jūs sakėte, kad mums dar reiktų pasimokyti, kaip Baltarusija tvarkosi žemės ūkį.
– Tai nuvažiuokite ten, pamatysite. Kada buvote Baltarusijoje?
– Visai neseniai. Važiavau LDK pilis pamatyti ir apvažiavau labai didelę dalį Baltarusijos.
– Ką jūs ten matėt?
– Mačiau padėtį, kuri vizualiai atrodo kaip 1987-ųjų Lietuvoje.
– Tada jūs užrištomis akimis važiavote.
– 1987 m. Lietuva neatrodė tragiškai.
– Aš tik grįžau iš Baltarusijos. Ir tas pačias pilis turbūt mačiau. Pažiūrėkit, kaip jos gražiai restauruotos, prižiūrimos.
– Pone Bradauskai, jūs vėl nukreipėte kalbą taip, kad Lietuvoje yra blogai, o Lukašenkos režimas tvarkosi gerai. Tai jūsų stilius taip kalbėti?
– Na, jūs... Aš nežinau, kaip jūs galite nematyti, kas ten yra gerai. Sutvarkyti laukai, viskas blizga. Aš maniau, kad tik Minskas toks prižiūrėtas, ne... Lankiausi ir kituose miestuose – visi švarūs ir tvarkomi. Baltarusija mums nemaišo niekuo, čia tik mums ji netinka. Žiūrėkite, ar kas nors kada nors iš oficialių Baltarusijos pareigūnų kalbėjo, kad mes ne tą prezidentą išsirinkome, kad mūsų premjeras blogas ar panašiai. Kodėl mes taip apie juos kalbam?
– Jūs tikrai manote, kad Baltarusija negali nieko pasimokyti iš Lietuvos, tik kaip sugriauti kolūkius?
– Gali, dar labai daug gali.
– O prieš dešimt metų negalėjo?
– Iš žemės ūkio 2003 m. tikrai neturėjo, ko pasimokyti. Dabar ši sritis tikrai „atsistojusi“, ūkininkai pažengę į priekį, o buvo labai liūdna situacija.
– Pone Bradauskai, opozicija reikalauja jūsų atsistatydinimo. Gal jūs pats trauksitės?
– Ne. Neturiu dėl ko trauktis. Nematau priežasties, todėl kad renginys pavyko puikiai ir visi buvo patenkinti. Vadinasi, darbą atlikome gerai.
