− Kaip tėvai reagavo, kai nusprendėte pasirinkti karininko profesiją?
− Mano tėvo nuomone, tai buvo nekoks pasirinkimas. Tačiau aš maniau priešingai, karo mokykla man turėjo suteikti gerą išsilavinimą. Pabaigęs mokyklą pradėjau mokytis elektronikos. Tai buvo prieš daug metų, tada elektronika buvo visai kitokia nei dabartiniai prietaisai. Tuo metu visa įranga buvo didelė.
− Prisiminkite vaikystę, kuo norėjote tapti užaugęs?
− Kai buvau vaikas, norėjau tapti garvežio mašinistu − tokiu kaip senelis. Traukiniuose nėra vairo, jie rieda bėgiais, o mašinistui reikia valdyti traukinio greitį, stabdžius. Kartą buvau lokomotyve − pačiame priekiniame traukinio vagone. Tas traukinys buvo varomas garais − nuo verdančio vandens kyla garai ir varo variklį. Tai buvo taip purvina... Dūmai iš patalpos, kurioje stovėjo boileris su vandeniu, ateidavo iki patalpos, kurioje buvome mes. Kai išlipau iš lokomotyvo, visas juodas nuo dūmų supratau, kad toks darbas tikrai ne man.
− Kaip nusprendėte, kad norite tapti elektronikos specialistu?
− Sutikau žmonių, kurie dirbo karinės informacijos retransliavimo stotyje aukštai kalnuose. Būtent tie kariūnai ir papasakojo man, tada dar moksleiviui, kad elektronikos galiu mokytis karo mokykloje. Tai buvo kaip tik tai, ko aš iš tiesų norėjau. Dar būdamas mažas berniukas buvau pradėjęs daryti mažus radijo dalykus, tokius kaip kristalinis radijas − pats paprasčiausias radijo aparatas, kurį gali pasidaryti pats. Juo galima kai kurias stotis girdėti, tačiau ne itin gerai.
− Papasakokite apie savo karinę karjerą.
 |
| Larsas Nordby buvo atsakingas ir už palydovus bazėje. Asmeninio archyvo nuotr, |
− Mokykloje vasaromis pradėjau dirbti kalnuose vienoje iš karinių retransliavimo stočių. Baigęs mokyklą pirmiausia atlikau karinę prievolę, po to įstojau į technikos mokyklą, joje mokiausi daugiau nei metus ir 1959 metais atsikrausčiau gyventi į Brekstadą. Karinėse oro pajėgose dirbau beveik 40 metų − iki 1998-ųjų.
Karjerą baigiau būdamas karinių oro pajėgų radijo technikų komandos kapitonu.
Baigęs technikos mokyklą pirmiausia dirbau keturių skirtingų tipų naikintuvuose. Vėliau penkerius metus dirbau ryšio techniku AWACS lėktuve su didžiuliu radaru išorėje ir galinga ryšio įranga viduje, kuria informaciją rinkti ir perduoti galima 400 kilometrų atstumu.
Paskutinius dešimt metų iki išėjimo į pensiją buvau komandos vadas. Tarkime, nusileidžia lėktuvas − mes turime juo pasirūpinti. Turime pripildyti jį degalų, patikrinti visus įrenginius, techniką ir, radę kokį nors gedimą, pasikviesti tam tikros srities specialistą, kuris sutvarkytų gedimą. Aš vadovavau vienai tokių žmonių komandai.
− Ką jums šis darbas davė kaip asmenybei?
− Esu laimingas, nes savo hobį paverčiau darbu. Aš visada domėjausi elektronika, tačiau dabar visa elektronika yra tokia maža, kad net neapsimoka jos tvarkyti, kai ji sugenda. Daiktas tiesiog išmetamas, nes paprasčiau nusipirkti kitą. Seniau buvo didžiulės dėžės, jas buvo galima atidaryti ir pakeisti lemputes, siųstuvus, varžą.
Kai gauni sulūžusį radiją ir bandai surasti, kas jame yra negerai, ir kai galiausiai atradęs problemą ir pakeitęs kurią nors detalę vėl priverti radijo aparatą dirbti... Būdavo geras jausmas.
− Niekada nebuvo kilęs noras mesti savo darbo?
− Taip būna, ar ne? Taip, taip tikrai gali būti. Paskutiniuosius penkiolika darbo metų turėjau labai daug keliauti: Sicilija Italija, Graikija, Kanada kitoje Atlanto vandenyno pusėje − tai buvo nuobodu. Turėjome gyventi ant lagaminų visą laiką. Grįždavome namo dviem trims savaitėms ir vėl tekdavo krautis krepšius ir skristi kitur.
Nuskridę į kitos šalies karinę bazę gyvendavome joje, mūsų šeimos likdavo Norvegijoje. Nors pusmetį mokiausi Vokietijoje, savo šeimos ten nesivežiau. Turiu tris dukras, tuo metu jos mokėsi mokykloje, tad keisti aplinką būtų buvę per daug sunku. Kelis mėnesius stažavausi Amerikoje. Retkarčiais vienos šalys į kitas NATO šalis siųsdavo lėktuvus, kad pilotai skraidytų kartu. Juk NATO ir reiškia − visos tautos kartu. Iš skirtingų šalių atvykę profesionalai mokydavosi dirbti vieni su kitais.
− Kas jūsų darbe buvo sunkiausia?
− Sunkiausia ištverti monotoniją. Kai kuriuose lėktuvuose kildavo tokios pat problemos, žinodavau, ką daryti, kad jas išspręsčiau, ir taip nebelikdavo įdomumo. Kildavo ir tokių bėdų, kurias išspręsti būdavo sunku. Tačiau tai buvo ir pats įdomiausias darbo aspektas − kai reikia sutvarkyti tai, kas sugenda, naudojantis savo smegenimis. Kuo didesnė problema − tuo didesnis pasitenkinimas apima ją išsprendus.
− Kada nors kilo pavojus jūsų gyvybei?
− Arčiausiai karo pavojų buvau Jugoslavijos karo metu. NATO dalyvavo tame kare. Italijoje buvęs AWACS lėktuvas buvo išsiųstas į žvalgybą, kad padėtų naikintuvams Jugoslavijoje geriau susipažinti su situacija fronte. Aš turėjau dirbti bazėje Sicilijoje, tačiau tuo metu buvau lėktuve, kuris skrido iš Vokietijos ir turėjo nusileisti Italijoje. Mums teko visą naktį sukti ratus virš Adrijos jūros. Atsimenu, žvelgiau pro iliuminatorių ir mačiau šviesą, kylančią nuo sprogimų ant žemės.
− Ilgitės savo darbo?
− Dabar jau nebe, tačiau anksčiau vis žvilgtelėdavau į laikrodį ir pagalvodavau, kad štai, už pusvalandžio leisis lėktuvas. Tačiau pastaruoju metu užsiimu tuo, kas man patinka: žvejoju fiorde šalia savo vasarnamio, drožinėju iš medžio įvairius daiktus. Kitoje namo pusėje turiu mažas dirbtuves, kuriose gaminu įvairius baldus, modeliukus. Turiu išdrožęs net mažą valtelę, žinoma, valdomą radijo bangomis.
 |
| Larso Nordby vasaros namelis ant fiordo kranto. Asmeninio archyvo nuotr, |
