Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Edukologė Austėja Landsbergienė: „Ikimokyklinio ugdymo įstaiga turi tapti tėvų namų papildu"

Austėja Landsbergienė
Nuotr. iš asmeninio albumo / Austėja Landsbergienė
Šaltinis: 15min
0
A A

Artėjant naujiems mokslo metams daugeliui tėvų kyla klausimas, ar leisti vaiką į ikimokyklinio ugdymo grupę, ar ne. Mokslininkai vieningai sutaria, kad šeima ne visada gali užtikrinti kokybišką vaikų ugdymą. Edukologė ir privataus darželių tinklo „Vaikystės sodas“ įkūrėja Austėja Landsbergienė teigia, kad ikimokyklinio ugdymo metu vaikas įgyja kompetencijų, padėsiančių mokykloje.

 – Kodėl vaikui būtinas ikimokyklinis ugdymas?

– Ikimokykliniai metai vaikui sudaro sąlygas vienerius metus išgyventi tam tikra prasme pereinamąjį etapą: vaikas jau ne darželyje, bet dar ir ne mokykloje. Aš apskritai ne kartą esu sakiusi ir rašiusi, kad pradinis ugdymas su savo filosofija ir metodais turi būti artimesnis ikimokykliniam, o ne pradiniam ugdymui.

Problema yra ta, kad mes ikimokykliniame amžiuje per mažai dėmesio skiriame vaiko ugdymui, tad, atėjus į mokyklą, vaikas dažnai išgyvena adaptacijos problemas, nes buvo pereita nuo labai mažai struktūrizuotos veiklos prie beveik vien tik struktūrizuotos. Kaip turėtų būti? Auksinis viduriukas. Ikimokyklinukams turėtų būti skiriama daugiau dėmesio ugdymui, o pradinukai neturėtų pamiršti mokymosi per pojūčius ir per žaidimą – tik tiek, kad su metais turi kisti proporcijos. 

– Kokių gebėjimų vaikas įgyja ikimokyklinio ugdymo metu?

– Ikimokyklinio ugdymo tikslas – įgyti kompetencijų, kurios vaikui padės sėkmingai dalyvauti mokyklos veikloje. Kokios tos kompetencijos? Priešmokyklinėje klasėje – penkios: socialinė, sveikatos saugojimo, pažinimo, komunikavimo ir meninė. 

Ikimokyklinio ugdymo tikslas – įgyti kompetencijų, kurios vaikui padės sėkmingai dalyvauti mokyklos veikloje. 

Priešmokyklinėje klasėje – mano giliu įsitikinimu – yra vainikuojamas ikimokyklinis ugdymas. Yra tarsi peržiūrima, pasikartojama tai, apie ką buvo kalbėta.

Be to, priešmokyklinėje klasėje įvyksta ir tam tikras vaiko brandos lūžis – aš pati vis pastebiu, kad priešmokyklinukas jau toks, na, nebe vaikutis: jam ir įvairesnės temos įdomios, ir ištvermingesnis, žodžiu, tikrai galima labai rimtai su juo dirbti. 

– Ką turėtų žinoti tėvai prieš išleisdami savo atžalą į ikimokyklinio ugdymo grupę?

– Tėvai tikrai turėtų įvertinti socialinį emocinį brandumą, intelektualinę brandą bei apskritai pasirengimą tapti mokiniu. Tyrimai rodo, kad paprastai labai gerą brandumo lygį būna pasiekę apie 70 proc. vaikų. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad neverta skubėti.

Svarbiausia apie tai pasikalbėti su vaiko pedagogais, o abejojant būtinai apsilankyti pedagoginėje psichologinėje tarnyboje. Kalbant apie ugdymą namuose, tyrimai rodo ir tai, kad dažnai vaikai, ugdyti namuose, yra pasiruošę silpniau, tačiau tai tikrai nėra taisyklė. 

Tėvai tikrai turėtų įvertinti socialinį emocinį brandumą, intelektualinę brandą bei apskritai pasirengimą tapti mokiniu. Tyrimai rodo, kad paprastai labai gerą brandumo lygį būna pasiekę apie 70% vaikų.

Nereikia pamiršti kelių dalykų: valstybės finansuojamas ikimokyklinis ugdymas yra tik vienerius metus ir – jeigu po metų pasirodys, kad vaikas negali eiti į pirmąją klasę – jam teks likti antramečiu, o dauguma įstaigų nenorės vaiko priimti, nes jo ugdymas nebus finansuojamas.

Be to, ir vaikas gali pasijusti nevykėliu, kuriam tenka kartoti kursą.  Tad ar leisti vaiką, ar ne, yra tikrai rimtas sprendimas, kuris iš esmės darys įtaką visam vaiko formalaus ugdymo(si) laikotarpiui.

– Kaip, jūsų manymu, tinkamai paruošti vaiką mokyklai? 

– Dažnai prieš vaikui pradedant lankyti mokyklą patys tėvai išgyvena šį periodą, abejoja, ar vaikas jau pasiruošęs mokyklai, bijo visų galimų sunkumų. Turime atsiminti, jog vaikai puikiai jaučia ir mato mūsų emocinę būseną ir net gali jos iš mūsų išmokti. Todėl vienas iš svarbiausių dalykų yra tėvams patiems stengtis nesijaudinti dėl vaiko adaptacijos mokykloje ar kitų jo laukiančių sunkumų.

Prieš pradedant lankyti mokyklą rekomenduotina su vaiku po truputį vis pasikalbėti apie tai, kaip vaikas  įsivaizduoja savo klasę, savo mokytoją, klasės draugus, mokymąsi, papasakoti vaikui, kokios yra taisyklės mokykloje, kas bus kitaip, nei buvo darželyje ar namuose. Jeigu aplinkybės ir galimybės leidžia, naudinga ir kartu su vaiku nueiti kartą ar net kelis į mokyklą apsižiūrėti, kad jis galėtų priprasti prie aplinkos ir tokiu būdu pradėjęs lankyti mokyklą jaustųsi saugiau.

Prieš pradedant lankyti mokyklą rekomenduotina su vaiku po truputį vis pasikalbėti apie tai, kaip vaikas  įsivaizduoja savo klasę, savo mokytoją, klasės draugus, mokymąsi, papasakoti vaikui, kokios yra taisyklės mokykloje, kas bus kitaip, nei buvo darželyje ar namuose.

Vaikui jau lankant mokyklą, ypač pirmosiomis dienomis ar savaitėmis, tėvai mėgsta klausti vaiko apie įvertinimus, ar šiandien gavo gerą pažymį, ar negavo pastabų ir panašiai.

Tačiau vaikui kur kas labiau adaptuotis mokykloje padėtų, jei grįžus namo tėvai jos klaustų apie tai, ką naujo jis sužinojo, ko išmoko, kas buvo įdomu buvo.

Tokiu būdu vaikas skatinamas mąstyti apie pačią mokyklos prasmę, ko jis ten eina ir ką iš to gauna, ką ten veikia, taip skatinamas vaiko žingeidumas. 
 

– Kokios dažniausios ugdymo klaidos dėl kurių vaikai po darželio nenori lankyti mokyklos?

– Šiandien jau puikiai žinome, kad vaikus traumuoja fizinis ir emocinis smurtas. Kadangi darželiuose fizinio smurto nebėra, tai dėl šios priežasties – fizinio smurto baimės – vaikai jau neturėtų nenorėti lankyti mokyklos. Visai kas kita yra emocinis smurtas. Jis yra labai subtilus. Kartais užtenka vaiką nuolat drausminti, neleisti atsiskleisti, pašiepti jį, ir jis užsidaro, nebenori bendrauti. 

Taip pat žinome, kad vaikus reikia ugdyti per žaidimą – jeigu vaikus pasodiname it studentus, tai nenuostabu, kad jiems tos paskaitos greitai pabosta, ir jie taip pat nebenori keliauti į mokyklą.

Yra ir tėvų grupė, kurie gąsdina įvairiais mokyklos baisumais: „Mokytoja tau nepadės kiekviename žingsnyje“, „pamatysi, ten tau nebus taip lengva!“, „mokykloje tavęs niekas neaprengs!“. Tokiu atveju vaikas, kuris mano, jog neatitinka tam tikro tėvų sukurto standarto, vengia net minties apie mokyklą. 

Šiaip vaikai nori eiti į mokyklą, o jeigu vaikas nenori eiri, turėtų kilti klausimas, kodėl. 

– Dažnai tėvai gabius vaikus nusprendžia leisti į mokyklą nuo šešerių metų. Ar tai tinkamas sprendimas, ar derėtų palaukti septynerių metų?

– Į šį klausimą vienareikšmiško atsakymo nėra, kadangi kiekvienas vaikas yra skirtingas ir net gabūs vaikai ne visi vienodai yra pasirengę mokyklai.

Reikia nepamiršti, jog vaiko pasiruošimas mokyklai priklauso ne tik nuo jo kognityvinių gebėjimų, bet ir nuo fizinės raidos, socioemocinių gebėjimų ir daugybės kitų dalykų.

Tai, kad vaikas jau moka skaičiuoti, skaityti ar net rašyti, gali būti ženklu pagalvoti apie ankstesnį vaiko išleidimą į mokyklą, tačiau reikėtų įvertinti, ar jis fiziškai tiek pat pajėgus, kaip ir septynmečiai, dalyvauti mokyklinėse veiklose, ar jis gebės atlikti mokyklines užduotis, bendrauti su klasės draugais, išreikšti savo emocijas, ar jis jau gali palaukti, yra pakankamai kantrus.

Tai, kad vaikas jau moka skaičiuoti, skaityti ar net rašyti, gali būti ženklu pagalvoti apie ankstesnį vaiko išleidimą į mokyklą, tačiau reikėtų įvertinti, ar jis fiziškai tiek pat pajėgus, kaip ir septynmečiai.

Šiuo klausimu tėvams gali padėti Lietuvoje veikianti Pedagoginė psichologinė tarnyba, kurioje specialistai gali įvertnti visus vaiko gebėjimus ir pateikti išvadas, ar vaikas yra pasirengęs mokyklai, ar ne – nepriklausomai nuo jo kognityvinių gabumų.

– Kaip lengviau vaikui padėti adaptuotis mokykloje, kai jis pripratęs prie šeimos?

– Tiek pedagogams, tiek tėvams, tiek vaikui – visiems reikėtų suprasti, jog vaiko mokymo(si) procese dalyvauja visos trys šalys.

Nors tėvai, kurių vaikai yra itin prisirišę prie šeimos, dažnai ir patys nepasitiki pedagogu, mano, jog geriau išmano, kaip reikia ugdyti jų vaiką, tačiau šioje situacijoje kaip tik reikėtų siekti bendradarbiavimo tarp tėvų ir pedagogų.

Vienas būdų, kaip tai padaryti – daug kalbėtis su savo vaiko mokytoja apie tai, ko ir kaip dabar mokomasi klasėje bei namuose pritaikyti tas pačias taisykles. Jei mokykloje šiuo metu mokoma skaityti, rašyti ar skaičiuoti, tai ir namuose žaidimo forma, laisvalaikiu reikėtų su vaiku skaičiuoti daiktus ar skaityti žodžius.

Kitas būdas – patiems tėvams ar net visai šeimai dalyvauti vaiko mokyklos renginiuose. Tokiu būdu vaikas jaus, jog mokykla nėra atskiras dalykas nuo šeimos, jog tai yra labai tarpusavyje susiję dalykai, ir, jei jis jaučiasi gerai namuose, tuomet gali gerai jaustis ir mokykloje.

Nereikėtų pamiršti, jog prie šeimos labai prisirišusiam vaikui mokyklos lankymo pradžia yra emociškai sudėtingas periodas, todėl nereikėtų vengti su vaiku pasikalbėti apie tai namuose bei parodyti jam, jog suprantate, kad jam sunku.

Galbūt net naudinga būtų pasidalinti savo patirtimi, jog ir jūs, pradėjęs lankyti mokyklą, gavęs naują darbą ar panašiai jautėtės nejaukiai, nesaugiai, tačiau tai praėjo.

Susikaupusias nemalonias emocijas vaikui išlieti ir pašalinti taip pat gali padėti popamokinė veikla. Čia gali pagelbėti mokykloje ar kitose įstaigose rengiami būreliai.

– Ar tėvai patys galėtų ir sugebėtų tinkamai išugdyti vaiką? 

– Ikimokyklinis amžius ypač svarbus formuojant tėvų – vaikų ryšį, dėl to patiems ugdyti svarbu. Aš visada pabrėžiu, kad ikimokyklinio ugdymo įstaiga nėra ir niekada nebus tėvų namų pakaitalu, bet ji gali būti puikiu tėvų namų papildu. 

Visų pirma, ne visi tėvai nori ir sėkmingai geba ugdyti savo vaikus: kai kuriems tiesiog smagiau keliauti į darbą ir susitikti smagioms veikloms po darbo. Tokiu atveju – jei tėvai nejaučia savirealizacijos patys ugdydami vaiką – tikrai siūlyčiau jo ir neugdyti.

Nepamirškime, kad vaikui yra svarbiau ne praleisto laiko kiekis, o tai, koks tas laikas buvo: jeigu tėvai jaučiasi nerealizuojantys savęs (ir ypač jeigu dėl to kaltins – sąmoningai ar nesąmoningai – vaiką), vaikui bus daugiau žalos, nei naudos. 

Antra, anksčiau šeimose augdavo daug daugiau vaikų, nei dabar, todėl vaikai tarpusavyje socializuodavosi, išmokdavo dalintis, palaukti apdovanojimo, susitarti. Dabar – ypač jei vaikas auga vienas – tėvams reikėtų labai sąmoningai stengtis, kad vaikas bendrautų ne tik su suaugusiais, kurie yra linkę vaikui nusileisti, bet ir su bendraamžiais, kurie bendrauja lygiaverčiai.

Taigi į darželį vesti mes neprivalome, nes tai nėra formalusis ugdymas, ir tėvai turi teisę rinktis. Mano manymu, kiekviena šeima turi pasverti, kas būtent jai yra geriausia. Čia panašiai kaip ir su išėjimu į ikimokyklinio ugdymo įstaigą: vienai šeimai geriausia, jei vaikas keliauja po pirmojo gimtadienio, o kiti sulaukia net ir pirmos klasės. 

Jeigu vaikas lanko ugdymo įstaigą, socioemociniai gebėjimai yra ugdomi jau vien dėl to, kad vaikas yra kolektyve. O jeigu dar auklėtojos įgyvendina socioemocinio ugdymo programą (Lietuvoje jų yra bent kelios), tai vaikui – dviguba nauda. 

JAV, Australijoje, Skandinavijoje atlikti tyrimai parodė, kad ikimokykliniame amžiuje ugdymas yra nepaprastai svarbus, nes tai – itin svarbūs metai žmogaus raidai.

Teisybę pasakius, jeigu ir vaikas, ir šeima jaučiasi gerai, tai būtent tai ir yra geriausias variantas.

JAV, Australijoje, Skandinavijoje atlikti tyrimai parodė, kad ikimokykliniame amžiuje ugdymas yra nepaprastai svarbus, nes tai – itin svarbūs metai žmogaus raidai.

Jeigu tinkamai ugdo tėvai – puiku. Svarbiausia – kad vaikas būtų ugdomas. Natūraliai. Per pojūčius. Per žaidimą. Bet ne apleistas.

Reikia nepamiršti, kad 50 proc. lemia genai, o 50 proc. – aplinka. Mūsų tikslas – sukurti kuo tinkamesnę aplinką mūsų mažiesiems piliečiams, kad jie optimaliai tobulėtų. 

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min