Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Filosofas Nerijus Milerius: kitoks žvilgsnis į kasdienybę detektyviniame kine

Nerijus Milerius / Viliaus Dranseikos nuotr.
Nerijus Milerius / Viliaus Dranseikos nuotr.
Šaltinis: 15min
0
A A

Gyvenimiškoje kasdienybėje pertrūkiai įvyksta tik tuomet, kai panyrame į sapnus. Kino kasdienybėje pertrūkiai įvyksta nuolat. Čia regimi tik tam tikri (privilegijuoti) įvykiai, kurių seką ir prasmę sujungia pats žiūrovas. Dėl šios priežasties nepaprastai svarbūs yra tie siužetiniai vingiai, kurių nematome, tačiau numanome. „Jeigu kine pavaizduosim per daug nematomų dalykų, intrigos neliks. Jeigu per mažai – taps per daug bendra ir abstraktu, taigi, tarsi irgi neįdomu. Todėl kai kolegos kino kritikai sako, jog detektyvas yra be galo sudėtingas žanras, aš visiškai sutinku, nes vien tik palaikyti tą balansą tarp to, kas matoma/ nematoma yra ypatingai sudėtinga”, – pastebi filosofas, kino tyrėjas Nerijus Milerius. Kaip yra konstruojamas detektyvas kine? Ką naujo detektyvinis kinas atskleidžia apie mūsų kasdienybę bei žmogiškąją prigimtį?

Apie kasdienybę ir klasikinio/šiuolaikinio detektyvo perskyras 15min.lt kalbasi su filosofu, docentu Nerijumi Mileriu.

– Detektyve išryškinamos detales, kurių kasdienybėje nepastebime ar kurioms neteikiame reikšmės. Kokia, Jūsų požiūriu, yra nusikaltimų tyrėjo akies „pjaustoma“ kasdienybė? Kokias naujas kasdieninio gyvenimo regos plotmes atskleidžia detektyvas?

– Britų kultūros studijų atstovas Ben Highmore vieną iš savo knygų apie kasdienybę kaip tik pradeda mintimi, jog Šerloko Holmso personažas yra ypatingai jautrus kasdienėms detalėms. Jis pastebi ne kažkokius stebuklingus dalykus, o tai, kas glūdi daiktų paviršiuje.

pastabumas kasdienėms detalėms, apskritai, kasdienybės reabilitacija yra ne kas kita, kaip Š.Holmso prieiga prie pasaulio

Tačiau paprastai žmonės kasdienių elementų nesugeba susieti į visumą. Jeigu mes matytume stambius planus ten, kur paprastai matome bendruosius, tada ir mūsų sąmonė funkcionuotų taip pat, kaip ir Š.Holmso.

B.Highmore sako, kad pastabumas kasdienėms detalėms, apskritai, kasdienybės reabilitacija yra ne kas kita, kaip Š.Holmso prieiga prie pasaulio.

Tik, aišku, Š.Holmso kasdienybė yra seklio kasdienybė (juokiasi), todėl aplink yra daug nusikaltimų.

– Galima samprotauti, jog klasikinio detektyvo struktūrinės dalys yra tarsi šios – nusikaltimas (dažniausiai, žmogžudystė), nusikaltimo aplinkybės, motyvas ir galiausiai išaiškinimas. Kuri dalis, jūsų manymu, yra pati svarbiausia?

– Man asmeniškai pats svarbiausias dalykas yra ne klasikinio naratyvo konstravimas, o pastabumas detalėms. Detektyvinėje tradicijoje, kaip žinote, buvo nužymėta tokia opozicija tarp Š.Holmso ir Gilberto Chestertono personažo Tėvo Brauno.

Iš pažiūros, šiedu personažai yra visiškai skirtingi: Š.Holmsas turi be galo aštrų protą, jo sąmonė veikia kaip padidinamasis stiklas – iš bendrų planų padaro stambiuosius planus. O Tėvas Braunas yra ganėtinai paprastas veikėjas, tačiau jis turi vadinamąjį common sense, t.y. sveiką protą, kurio dėka geba susieti kasdienius elementus.

Man atrodo, kad Davido Lyncho „Tvin Pyksas“ yra žiauriai vykęs pavyzdys, kaip per mistiką detektyvas yra tarsi pakylėjamas į mistinį lygmenį, tuo pačiu dekonstruojant klasikinį detektyvą

Viename G.Chestertono kūrinyje Tėvas Braunas atvažiuoja į pilį, kurioje turi vykti kažkoks renginys. Jis apsistoja patalpose, virš kurių vyksta banketas.

Vakare kurį laiką jis girdi žingsnius: pirma lėtesnius, paskui greitesnius, vėl lėtesnius, ir vėl greitesnius, ir jam tai sukelia nuostabą – kas taip galėtų įdomiai vaikščioti?

Ryte Tėvas Braunas sužino, jog renginio metu įvyko vagystė. Tada jis išsiaiškina, jog patalpa, virš kurios jis apsistojo, yra kaip tik perėjimas iš pagrindinės salės į pagalbines patalpas, per kurias išeiti gali tik oficiantai.

Taigi, Tėvas Braunas paprašė visų oficiantų išsirikiuoti, ir realiai iš karto atspėjo, kuris yra kuris. Tačiau kaip? Jis kėlė prielaidą, jog oficiantui išėjus iš paradinės erdvės į užkulisinę, jo eisena iš esmės nepasikeičia. Juk jis ir ten, ir ten yra oficiantas. O Tėvas Braunas girdėjo, kad kaip tik išėjus į užkulisinę erdvę staiga pradedama tipsenti. Tai reiškia, jog žmogus dėl tam tikrų priežasčių radikaliai pasikeitė.

Man ši dalis baisiai įstrigo. Joje labai gerai parodoma, kaip funkcionuoja vadinamojo seklio sąmonė, arba kaip rašytojas nori, kad ir skaitytojo sąmonė funkcionuotų. Detektyve kažkoks mažytis segmentas tampa pakankamai svarbus, ir to mažyčio segmento atrakinimas reikalauja arba mikroskopinio proto, kaip Š.Holmso, arba sveiko proto, kaip Tėvo Brauno.

– Kokiu tikslu naudojami ir kokią prasmę suteikia mistikos elementai, vis dažniau įpinami į šiuolaikinio detektyvo siužetą?

– Mistika yra įdomus motyvas, ir visada yra diskutuojama, kiek tikrame detektyve, tyrime galėtų funkcionuoti mistinis elementas. Man atrodo, kad Davido Lyncho „Tvin Pyksas“ yra žiauriai vykęs pavyzdys, kaip per mistiką detektyvas yra tarsi pakylėjamas į mistinį lygmenį, tuo pačiu dekonstruojant klasikinį detektyvą.

Čia žiūrovas yra įspraudžiamas į totaliai nepalankią sau situacija. Jis mato, kad režisierius ima kelti visai kitus klausimus: ne kas nužudė ir kas yra geras/blogas (kai žiūrovas dar tikisi tokio atsakymo), bet iš principo – kas yra gėris ir blogis. Galiausiai viskas atvedama į tašką, kuriame detektyvas tampa nusikaltėliu, o gėris – blogiu. Tai yra visiškas kognityvinis disonansas prie įprastos detektyvo formos pripratusiam žiūrovui.

O žiūrėkim, kaip įprastai klasikinis detektyvas yra konstruojamas. Pirmiausia parodoma kognityvinio neaiškumo situacija – nėra aišku, kas arba kaip tą padarė, tačiau vis tiek viskas baigiasi kognityviniu aiškumu: išaiškinama kas įvykdė nusikaltimą. Kartais motyvas išaiškinamas, kartais norima šiek tiek mistifikuoti, tuomet motyvas nėra aiškus (tačiau tai jau yra šiek tiek dekonstruojanti klasikinį detektyvą schema).

D.Lynchas intencionaliai norėdamas „sudirbti“ žiūrovą paskutiniąją serialo sceną kaip tik pabaigia kognityviniu disonansu: nebeaišku, kur yra gėris, kur yra blogis, kokia viso to dinamika ir t.t.

Dabar, kada jau neva paskelbta, jog bus šio serialo tęsinys, juokinga stebėti, kaip žiūrovai projektuoja įsivaizduojamą pabaigą. Aš nenustebčiau, jei Lynchas viską specialiai išspręstų ir klasikiniu būdu, vien norėdamas dekonstruoti mistikos ištroškusių žiūrovų išankstinius lūkesčius.

– Šiuolaikiniuose detektyvuose/detektyvinio siužeto filmuose taip pat neretai žaidžiama ir laiko dimensija. Tarkime, Christopherio Nolano filme „Memento“ istorija narpliojama per sutrupėjusios atminties fragmentus, kuriuos sudėjus į vieną „koliažą“ tarsi randasi kognityvinis aiškumas. Filmas tarsi tampa laiko detektyvu.

– Klasikiniame detektyve yra aiški linijinė laiko struktūra, ir visi tie atsigręžimai į praeitį [red. flashbacks] ir jų funkcijos yra aiškios (kur prisimenama, įsivaizduojama, modeliuojami tam tikri veiksmai). Tačiau yra tokių kūrinių, kurie visą šią struktūrą suardo. Vadinasi, jų užduotis yra kitokia.

Pavyzdžiui, Ingmaro Bergmano filmas „Iš marionečių gyvenimo“ turi laiko švytuoklės struktūrą. Filmo pradžioje personažas nužudo prostitutę, tačiau vėliau rodomas ne įprastas linijinis tyrimas, bet priešistorė ir poistorė, iš kurių sužinome, kad jau seniai personažas vaikščiojo pas psichoanalitikę, nes jam atrodė, kad jis nužudys savo žmoną.

Būtent toks detektyvas yra ne nusikaltimo, kaip fakto detektyvas, bet apskritai, žmogiškosios prigimties detektyvas, žmogiškosios egzistencijos detektyvas.

Viskas laiko prasme funkcionuoja taip: rodomi 3 mėnesiai iki nusikaltimo ir 3 po jo, ir tas laiko tarpas tarp prieš ir po proporcingai mažėja.

Galiausiai švytuoklinė schema nuo grįžimo į praeitį ir užbėgimo į ateitį vėl sustoja ties smurto tašku.

Kai iš karto sužinai, kas yra naratyvo pabaigoje, tai visiškai kitaip tada tą patį naratyvą suvoki. Supranti, kad klausimas yra daug platesnis, nei kas kaltas ar kas nužudė. Tai – žmogaus psichikos detektyvas.

– Vis labiau tolstant nuo klasikinio detektyvo konstrukcijos kyla klausimas, kokie yra būtinieji detektyvinio žanro elementai? Ką jame būtina parodyti?

– Pirmiausia reikia atsakyti, koks yra detektyvo tikslas. Jeigu tikslas yra atskleisti tam tikrus faktus, tai kriterijai yra ganėtinai aiškūs: faktai susidėlioja iš tam tikrų detalių, sudedi mozaikos elementus, gauni bendrą vaizdą.

Bet yra kita technika, kurią aprašo Michelangelo Antonioni savo žymiajame tekste „The Event and the Image“. M.Antonioni siūlo įsivaizduoti situaciją – tuščiame paplūdimyje staiga yra randamas skenduolis. Kaip reikėtų nufilmuoti šią sceną?

Aišku, viena iš strategijų yra pirmiausia rodyti tą skenduolį (įvykį, kuris yra tarsi centre). Tačiau galima parodyti tą patį, nevaizduojant paties įvykio, bet rodant žmonių, kurie pamato tą skenduolį, akis. Arba tuščią paplūdimį, bangas, paskui einančius žmones. Čia yra dvi skirtingos strategijos, kurios turi skirtingus tikslus.

Kūriniai, kurie akcentuoja faktinę plotmę, pirma nustato faktus, o iš jų išveda ir tam tikrus, dažnai į gėrio ir blogio dichotomijos rūbą įvelkamus, apibendrinimus ir akcentus. Kuomet patį akcentą dedi ne ant faktų, atskleidi ne tik juos, bet ir tam tikras jų transcendentalines sąlygas.

Būtent toks detektyvas yra ne nusikaltimo, kaip fakto detektyvas, bet apskritai, žmogiškosios prigimties detektyvas, žmogiškosios egzistencijos detektyvas. Todėl yra visiškai suprantama, kad pati žmogžudystė gali tapti antraeiliu dalyku, nepaisant to, jog klasikiniam detektyve tai turėtų būti centrinė ašis.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min