Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Filosofė M.Paulikaitė: „Klausyti muzikos galima ir vidinėmis ausimis“

Gramofonas
„Fotolia“ nuotr. / Gramofonas
Šaltinis: 15min
0
A A

Muzika ir menas šiais laikais yra nureikšmintas ir praradęs savo pirminį sakralumą. Tuo įsitikinusi Kauno technologijos universiteto filosofė Milda Paulikaitė. Ji mano, kad šiais laikais dažnas į koncertą eina ne patirti muzikos, o atsipalaiduoti. Filosofės nuomone, norėdami tikrai išgirsti muziką, turime jos klausytis.

„Tą, kam atsiveriu, ir gaunu. Jei ateinu su puse savo sąmonės, dėmesio, klausydamasis galvoju apie kažką kitą, blaškausi mintimis, tiek, kiek savos sąmonės atveriu, tiek ir užpildo. Jei ateinu pasyvus, tiesiog atsisėdu ir atidarau fizines ausis, o mano sąmonė yra pavargusi ar išsiblaškiusi, jei visą iniciatyvą perduodu muzikantui, atlikimui, kūriniui, būna stebuklų, būna, kad sukrečia, išplėšia iš kasdienybės, pažadina iš visiško nuovargio, sąmonės netekimo, gali taip atsitikti, bet gali ir neatsitikti“, – sako M. Paulikaitė.

– Prieš pokalbį užsiminėte, kad egzistuoja tam tikras muzikos, galbūt ir meno apskritai, nureikšminimas.

– Tai – tiesa. Tai būdinga mūsų ir tiems laikams, kurie truputį ilgėlesni nei vienas šimtmetis, lyginant su tais laikais, kai menas buvo laikomas sakralinės kultūros dalimi. Stereotipiškai menas yra kildinamas iš sakralinių praktikų. Labai tikėtina, kad jis atsirado ir ilgą laiką egzistavo kaip sakralinių ritualų dalis. Iš čia kyla sakralumo prigimtis ir reikalavimai atlikimui: erdvė, laikas, kanonai, taisyklės, kaip turi būti atliekama. Labai dideli reikalavimai taikomi atlikėjui, kuris tais laikais buvo neatsiejamas nuo kompozitoriaus.

Asmeninė meno patirtis priklauso nuo nuostatų. Meną išgyvensiu kitaip, jei į koncertą ateisiu iš vakaro pailsėjęs, atsigavęs, pilnas jėgų, kad jas galėčiau eikvoti meno įvykyje, net jeigu esu tik klausytojas

Visi šie bruožai, meno priskyrimas sakraliniam išgyvenimui atskiria jį nuo buitiškos, profaniškos gyvenimo dalies, kuri būtų priešybė sakralumui, nuo kasdieniškos dalies ir kartu nuo darbo. Sakralinis laikas, kaip priešybė darbiniam laikui, yra šventinis laikas.

Šiandieną mes nedarbinį laiką vadintume ne šventiniu laiku, o laisvalaikiu ar poilsiu. Kai darbų gausėja, poilsio laikas arba laisvalaikis tampa problema. Nedarbinis laikas skiriamas poilsiui, o poilsis suprantamas kaip jėgų atgavimas.

Poilsį apibrėžiame per darbą. Tobulas poilsis – nedirbti, nieko nedaryti. Jeigu pervargusiam žmogui pradedi kalbėti apie šventę, kad reikia kažką daryti, organizuoti su kažkokiomis intensyviomis sąmonės, valios pastangomis, tas žmogus gali sakyti: „Nenoriu nieko.“ Tobula poilsio diena yra gulėjimas ant sofos.

Dėl šiuolaikinio santykio menas irgi yra dedamas į nedarbinį laiką. Jei mums šiandien nedarbinis laikas yra poilsis ir laisvalaikis, tas pats apibrėžimas ir funkcija atitenka ir menui. Šiuolaikinė visuomenė kartais tylomis, o kartais ir visai atvirai teigia, kad iš meno įvykio ar koncerto klausymosi tikimasi jėgų atgavimo , poilsio. Jo funkcija – pailsinti, išblaškyti, padėti užmiršti darbą, grąžinti jėgas, suteikti energijos, įkvėpti.

Tai keičia mūsų požiūrį į meną. Iš dalies menas tampa nesvarbus ir nureikšmintas. Įvyksta priešingas pokytis šventiniam, sakraliniam laikui ir menui. Sakralinis menas yra svarbiausias įvykis, darbas, laikas. Jam skiriame visas geriausias savo jėgas.

Atsitinka priešingai – menas tampa nebesvarbiu ar bent jau mažiau svarbiu už darbą. Mažesnę svarbą paveldi ir žmonės, dalyvaujantys mene, ir mes patys. Einame atsipalaiduoti, kitaip klausomės muzikos, patys iš savęs nereikalaujame. Ateiname į koncertą ar teatro spektaklį, atsisėdame ir sakome: „Linksminkite, užimkite mane, priverskite mane pajusti kažkokius jausmus.“ Visą darbą ir aktyvią veiklą užkrauname atlikėjams: muzikantams, aktoriams.

Dėl tokios padėties prarandame gilią tradiciją. Matome, kaip keičiasi menas ir mes patys. Man iš tikrųjų visada labai svarbu, kaip keičiasi asmeninė meno patirtis. Asmeninė meno patirtis priklauso nuo nuostatų. Meną išgyvensiu kitaip, jei į koncertą ateisiu iš vakaro pailsėjęs, atsigavęs, atstatęs savo jėgas, kad jas galėčiau eikvoti meno įvykyje, net jeigu esu tik klausytojas.

Klausytojas yra lygiavertis meno kūrinio kūrimo partneris. Auditorija turi savo indėlį ir beveik lygia dalimi lemia tai, kas galiausiai įvyksta tame koncerto ar spektaklio vakare. Nuo to, koks pats ateinu, kam nusiteikęs ir ką veikiu toje kėdėje, priklauso tai, ką galiausiai išgirstu ir kas tampa mano patirtimi.

– Jau užsiminėte apie klausytojo vaidmenį garso įvykyje. Kaip reikėtų klausytis muzikos idealiu atveju? Į ką vertėtų atkreipti dėmesį, siekiant iš tikrųjų ją girdėti?

– Apie idealų variantą kalbėti neskubu. Kiekvienam paliksiu rinktis pačiam. Man tik rūpi parodyti, kas tose patirtyse slypi tai, ką gauname, rinkdamiesi vieną ar kitą nuostatą ir laikyseną.

Galima peržvelgti sąmoningumo laipsnius. Šiuo atveju sąmoningumas dovanoja girdėjimą. Nuo jo priklauso tai, ką girdžiu muzikos kūrinyje. Tam apibūdinti naudojamas ir kitas žodis – klausa. Klausa yra ir organas, kuriuo klausome, ir imlumo jautrumas, kiek girdime. Jei yra duota – tai ir girdi, jei neduota – negirdi.

Galimybės, apie kurias dabar kalbame, iš tikrųjų yra dovanos. Jeigu tau neduota, tai tada ir neduota, lieki anapus durų. Gali tik žiūrėti į žmones, kuriems duota ir jais gėrėtis, žavėtis, matyti jų veidus, nušviestus palaimos, besiklausant kūrinių, truputį pavydėti ir gailėtis, kad tau tai neduota.

Klausimą, ar klausą galima lavinti, reikėtų adresuoti muzikantams ir ypač – muzikos pedagogams. Jie, tikiuosi, pasakytų, kad tai yra įmanoma. Žinoma, prasidėtų svarstymai, kiek galima pasiekti, bet pats faktas, kad kažkiek vis dėlto ją lavinti galima, manau, turėtų mums suteikti vilties ir paraginti kitaip žiūrėti į šį reiškinį. Besąlygiškai manau, kad tai yra lavinamas dalykas. Kad ir kokios būtų mūsų prigimtinės dovanos, jos yra skirtingos, bet, jeigu skiriu daugiau dėmesio ir pastangų, lavinu kažkokį įgūdį, progresas tikrai yra.

Galima būtų kalbėti apie tai, kad galime ir klausytis, ir girdėti skirtingais lygmenimis. Priklauso nuo to, kiek skiriame sąmonės, dėmesio, pastangų, aktyvumo. Girdime tai, ko klausome. Jeigu muzikos kūrinyje žmogus klausosi garsų aukščio, iš kokių garsų kūrinys sudarytas, tai tuos visus dalykus ir girdi. Jeigu kūrinys nuskamba, įrašas išjungiamas ir aš paklausiu, kaip buvo su ta pauze kūrinio viduje, žmogus gali sutrikti ir sakyti: „Kokia pauze?“ Jis gali to neišgirsti, nes visas jo dėmesys buvo nukrypęs į garso aukštį. Tai galioja viskam.

Tai nėra specifiškai būdinga klausai. Tai būdinga žmogiškajai sąmonei ir mūsų dėmesiui. Įsisąmoniname tuos dalykus, į kuriuos sąmoningai nukreipiame savo dėmesį. Kitaip sakant, išgirstame, pamatome, suvokiame tuos dalykus, apie kuriuos patys savęs paklausiame. Taigi girdime tai, ko klausome. Klausymosi aktyvumui kliūva lemiamas vaidmuo.

Jei nuo aktyvumo priklauso tai, ką girdžiu, tai sąlygoja mano patyrimą visais įmanomais aspektais. Net ir, pavyzdžiui, intensyvumo aspektu. Nuo ko priklauso tai, kad vienas kūrinys mane paliečia, sukrečia iki širdies gelmių? Esame patyrę, kad meno kūrinys gali sukrėsti, padaryti tokią įtaką gyvenimui, kad jam paskui priskiriame kažkokį pokytį. Kita vertus, turime kitą patirtį – muzikinį foną. Dūzgia ausyse. Mes nelabai girdime. Nei tie kūriniai sukrečia, nei kažką padaro, o kartais iš viso ima erzinti, tampa triukšmu.

Būna ir kitaip. Klausausi mane sukrėtusio kūrinio. Pas jį vėl einu pagalbos, nes reikia, kad sukratytų mano ausis, sukrėstų sąmonę, atgaivintų. Žinau, kad vieną kartą jis tai jau padarė. Jis turi tą galią. Klausausi antrą kartą – dar nieko, bet klausantis penktą kartą staiga suprantu, kad nebeveikia. Sakome, kad nebegirdime, atbukome. Ką tada daryti? Žinoma, dažniausiai einame prie kitų kūrinių, bet su jais įvyksta lygiai tas pats.

– Kodėl taip atsitinka?

– Tai – vienas iš svarbiausių klausimų menininkui ir meno vartotojui. Šiandien kalbu apie tai, kad tai iš dalies priklauso nuo mūsų sąmonės ir atsivėrimo. Tą, kam atsiveriu, ir gaunu. Jei ateinu su puse savo sąmonės, dėmesio, klausydamasis galvoju apie kažką kitą, blaškausi mintimis, tai tiek, kiek savos sąmonės atveriu, tiek ir užpildo.

Sakome, kad gyvenimas netenka skonio, bet ar jis netenka skonio, ar mūsų receptoriai išsijungia ir nebereaguoja į tą skonį?

Jei ateinu pasyvus, tiesiog atsisėdu ir atidarau fizines ausis, o mano sąmonė – pavargusi ar išsiblaškiusi, jei visą iniciatyvą perduodu muzikantui, atlikimui, kūriniui, tai būna stebuklų, būna, kad sukrečia, išplėšia iš kasdienybės, pažadina iš visiško nuovargio, sąmonės netekimo, gali taip atsitikti, bet gali ir neatsitikti. Tai žinant, galima aktyvinti save ir „įjungti“ savyje ausų sluoksnius – ne vien tik fizines ausis, bet ir vidines.

– Kaip Jums atrodo, kiek gebėjimas girdėti muziką tais ausų sluoksniais gali būti susijęs su gebėjimu patirti gyvenimą, realybę ir kuo daugiau jos spalvų?

– Tai, savaime suprantama, yra tas pats. Tai tiesiogiai susiję dalykai. Jei atbunkame, pavargstame ir nebesiklausome garsų, lygiai taip pat nežiūrime spalvų, nebesiklausome liežuvio, kai ragaujame maistą, nebepajėgiame atsiverti žmogui, su kuriuo bendraujame – pro juos praeiname su tokia pat užsidariusia sąmone.

Šias patirtis galime apibendrinti gyvenimo patirtimi. Sakome, kad gyvenimas netenka skonio, bet ar jis netenka skonio, ar mūsų receptoriai išsijungia ir nebereaguoja į tą skonį? Tiesiog nebepraleidžia informacijos, nebėra tais gerai veikiančiais imtuvais, mediatoriais. Kad ir kaip nureikšmintume meną, atskirtume nuo visų senovinių sakralinių reikšmių, vis tiek yra akivaizdi viena iš jo funkcijų – palaikyti mūsų receptorius jautrius. 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Muzika
Parašykite atsiliepimą apie 15min