– Jūs įvertintas už originalią šiuolaikinės fotografijos socialumo ir estetikos jungtį. Ar pats taip apibūdintumėte savo kūrybą?
– Kai kūriau, nesistengiau apibūdinti – nerūpėjo. Suvokiau, kad tai, kas daroma, man absoliučiai netinka. Tai, kas vadinosi lietuvių fotografijos mokykla, man visiškai netiko: netiko glazūra, kuria viskas buvo padengiama. Turiu galvoje ir socialumą, ir dvasią. Man norėjosi paprastų, tikrų dalykų. Jie mane traukė, žavėjo. Galų gale, kai norėjau tikrų dalykų, tai buvo pavadinta socialumu.
Kai kūriau, nesistengiau apibūdinti – nerūpėjo. Suvokiau, kad tai, kas daroma, man absoliučiai netinka.
– Tai beveik pataikyta?
– Beveik pataikyta. Pagalvojau, kad taip ir yra.
– Menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius jus yra pavadinęs branduolinės energijos tapytoju ir, jo manymu, menas lietuvių fotografijoje prasidėjo būtent nuo jūsų. Ką atsakytumėte?
– Labai ačiū Alfonsui. Jis turi galvoje tą patį – tikrumą. Viename rašinyje rašė, kad tuo metu buvau išstumtas iš kultūros. Iš tikrųjų kultūra buvo padengta, tokia, kokia ji turi būti.
Juk vis tiek esame kažkokie, o aš tą kažkokį išvedžiau į gatves, tas kažkoks žvalgėsi. Tikri dalykai netruko ateiti: žmogus, jo akys, apranga, gatvė. Nesukiojau fotoaparato į reikšmingus dalykus. Man jie nerūpėjo. Man rūpėjo esatis.
– Bet gal būtent tai ir yra svarbu?
– Vėliau paaiškėjo, kad taip, bet tada tiesiog buvo žaidimas, nors be galo svarbus. Reikėjo daug ką aukoti. Bent jau taip buvo manoma. Aukojau santykį su kultūra, su kai kuriais žmonėmis, nes jie nesuprato, ką darau. Ir dabar nelabai supranta. Nedaug yra suprantančių.
– Esate sakęs, kad po to, kai atsidūrėte Nacionalinės premijos kandidatų sąraše, uždraudėte apie tai namuose kalbėti šeimos nariams.
– Aš iki šiol dirbu. Fotografuoju, matau aplinką, man ji – be galo svarbi. Nenorėjau, kad mane kas nors trikdytų.
– Turite omenyje žurnalistus?
– Ne, turiu omenyje, kad mano viduje manęs niekas netrikdytų. Pradėsiu jaudintis, ar duos premiją, ar ne, įvertins ar ne, pamatys ar ne, suvoks ar ne. Tai – ne mano reikalas. Turiu savų reikalų. Man jie įdomūs. Pastaruoju metu labai daug fotografuoju Rytuose. Dirbau Tibete, Nepale, Indijoje. Norisi tuos dalykus apibendrinti.
Dabar Švedijoje rodoma 50 mano fotografijų iš Tibeto. Nenorėjau, kad kažkas būtų virš šito. Savo metu, dar labai jaunas, kažkokioje parodoje gavau medalį. Nuėjau ant Žaliojo tilto ir tą medalį įmečiau į upę.
– Kaip pasielgsite su šia premija?
– Pinigai skirtingiems žmonėms reiškia skirtingus dalykus. Kažkam – automobilį, kažkam – batukus. Aš investuosiu į laisvę. Tai – didžiulis komfortas, kai galiu daryti, ką noriu. Pinigai man suteiks visišką laisvę ir galėsiu galvoti tik apie tai, apie ką galvoti yra man svarbu.
Savo metu, dar labai jaunas, kažkokioje parodoje gavau medalį. Nuėjau ant Žaliojo tilto ir tą medalį įmečiau į upę.
– Minėjote Tibetą, Nepalą. Kas ten dabar jus taip traukia?
– Ten randu pradžią: žmogaus, kultūros tvėrimosi, galiu užčiuopti religijos pradžią. Tai – labai svarbūs dalykai. Pavyzdžiui, induizmas dabar – labai humaniška religija, paveikta humaniškų žmonių, o Nepale užtikau induizmo pradžią, kur daug archaikos, vyksta aukojimai, daug kraujo. Nepale gimė Buda, ir tie žmonės, kuriems labai rūpėjo humaniškumas, nuėjo į budizmą, o induizmas liko nesivystąs.
Mačiau tokias apeigas, kurių jau neįmanoma niekur pamatyti. Galbūt ir ankstyvoje krikščionybėje buvo panašių dalykų. Pavyzdžiui, induistams svarbus skaičius 108. Jų vadinamuosiuose japa mala – maldos karoliukuose – yra 108 karoliukai. Kiekvienam karoliukui skiria kokią nors nuostabią mintį.
Nepale man dvasininkas sako – mums tai – taip pat labai svarbus skaičius, turime šventę, kur 108 paukščiukams nukertame galvas. Tokių dalykų jau nepamatysi, o juos fotografuoti... Į šią šventę nepatekau, bet patekau į kitą, kur buvo kapojamos galvos gyvuliams ir jie buvo aukojami. Mačiau jų prikritusių pilną kiemą ir negalėjau atpažinti.
– Jūsų nešokiruoja tokie vaizdai?
– Žinote, aš – fotografas. Esu kaip gydytojas. Koks šokiravimas? Žinoma, kai kam buvo labai nesmagu ir kai kas iš mūsiškių išsilakstė (mūsų buvo šeši žmonės ir tibetietis palydovas). Aš likau, fotografavau po kraują braidančius vaikus, kuriems visa tai – natūralu. Taip turi būti. Mačiau – per kiemą einančias kraujo šliūžes, kai buvo ištempti gyvūnai. Jų neatpažįstu: nei asilai, nei teliukai. Tai vyksta visą laiką.
Čia turiu omenyje induizmo apeigas. Kai kur klausdavau – klausykit, aš nesuprantu, kokie čia ritualai. Jie sako: čia – miksas. Jie patys nežino, kiek tame induizmo, kiek budizmo. Pati pradžia – tvėrimasis.
Besitverdami žmonės kitokie: jų akys kitos, jų santykis kitas. Jie nėra susitvėrę. Dabar išeik į gatvę: eina banko tarnautojas ir jis yra banko tarnautojas. Žmogaus už to menkai tesimato. Kitur – kitoks žmogus ir vėl žmogaus nėra.
Bendraujant su Borisu Michailovu, draugu, gyvenančiu Vokietijoje, vienu geriausių dabartinių fotografų, jis sako: „Aš pasimetęs ir nežinau, ką daryti.“ Kažkada jis žmones išlukšteno, juos parodė, jie buvo aiškūs ir suprantami. Sykiu – šilti, verti užuojautos. Dabar jis fotografuoja arklius, uolas, dar kažką. Ten [Rytuose – LRT.lt] dar randu pradmenų.
– Dabar jūsų kūrybos kryptis tokia, bet kūrybos kelias, jeigu taip galima pasakyti, prasidėjo nuo Vilniaus, paprastų vaizdų 8-ajame dešimtmetyje. Kokia buvo pradžia?
– Kad išėjau į gatvę, kaltas Lietuvos radijas ir televizija. Atsirado galimybė dirbti televizijos operatoriumi ir man pasakė, kad reikės 10 fotografijų, nes norima pamatyti, kaip suprantu vaizdą. Tada nusipirkau fotokamerą ir išlėkiau į gatvę.
Ačiū Dievui, kad, priimant į darbą, niekas tų fotografijų nepaprašė, bet fotografą iš manęs padarė.
Reikėjo skubiai padaryti. Ačiū Dievui, kad, priimant į darbą, niekas tų fotografijų nepaprašė, bet fotografą iš manęs padarė. Dirbant prie kameros, visą laiką kabojo fotoaparatas.
– Kaip fotografas debiutavote 1980 metų Lietuvos fotomeno draugijos surengtoje jaunųjų fotografų parodoje Vilniuje. Ar pamenate tą laikotarpį?
– Tai buvo grupinėje parodoje. Buvo labai smagu. Greta buvo puikūs fotografai: Alfonsas Budvytis, Milda Drazdauskaitė. Neseniai M.Drazdauskaitė padarė savo parodą ir man tai suteikė labai daug džiaugsmo. Tai – labai tikras žmogus.
A.Budvytis – taip pat labai tikras žmogus. Mes su juo buvome kaimynai, gyvenome toje pačioje laiptų aikštelėje ir, galima sakyti, vienu metu pradėjome fotografuoti. Buvo keletas tikrų žmonių. Žinoma, fotografijos buvo tiek išvartytos, tiek išstenėtos, kol jos buvo pakabintos. Matyt, leido tik todėl, kad buvome jauni, pradedantys ir manė, kad iš mūsų negalima nieko tikėtis.
– Klausytoja domisi, ar bendradarbiaujate su kokia nors kultūrine spauda, spausdinate savo nuotraukas?
– Beveik – ne. Mano santykiai su kultūra yra labai sudėtingi. Manau, kad kultūra yra tokia sistema, kuri meną adaptuoja plačiajai visuomenei. Labai reikalinga struktūra, labai svarbi. Ji galų gale pakelia žmones iš prieblandos į šviesą, bet menininkui kultūra... Kažkokiame rašinyje rašė, kad buvau išstumtas iš kultūros. „Išstumtas iš kultūros“ – ne tik iš sovietinės. Ten – suprantama, nėra apie ką kalbėti, bet iš viso santykiai su kultūra yra sudėtingi.
Menininkas visą laiką turi būti avangarde, turi atrasti. Tai, kas jo atrasta, dar yra neaišku. Po truputį kultūra, adaptuodama, apšnekėdama ir paaiškindama, tai pateikia žmonėms, publikai. Jauniems menininkams sakau: „Saugokitės kultūros.“ Ji įtrauks ir tada imsite gaminti, kaip mano vienas draugas sako, „taip „kultiūrnai“, kad net „fabričnai“.
– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji fotografija, kurią, žiūrėdamas iš perspektyvos, įvertintumėte kaip parodžiusią, kad galite būti fotografas?
– Pirmąsias fotografijas sudėjau į knygą, pavadintą „Meilės lyrika“. Jos pavadinimas truputį kitoks, nekonceptualus, ne šiuolaikinio meno, o ganėtinai paprastas. Ten – fotografijos žmonių, kuriuos sutikau gatvėje.
Pradžioje buvau labai arti žmogaus ir tiems [fotografuotiems – LRT.lt] žmonėms lyg jaučiausi skolingas.
Šias fotografijas sudėjau į „Meilės lyriką“ kaip atiduodamas skolą. Jos – pačios pirmosios. Ten – daug akių, paprastos, žmogiškos šilumos. Nebandžiau aprėpti gilesnių sluoksnių: socialinių, plastinių ar kitų.
Fotografijos paprastesnės, bet žmonėms ši knyga pasirodė reikalingiausia. Ji – arčiausiai kultūros.
