Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Fotografas Andrew Mikšys: „Mane traukia vietos ir žmonės, kiek nutolę nuo masinės kultūros“

Projekto „Disko“ nuotrauka
Andrew Mikšys nuotr. / Projekto „Disko“ nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Dvi savaites Vilniuje vyksiančiuose „Vasaros literatūros seminaruose“ įgūdžius miklina ne tik rašantieji, bet ir fotografuojantieji – fotografijos dirbtuves antrus metus iš eilės veda Amerikos lietuvis Andrew Mikšys. Fotografas jau kurį laiką gyvena tarp dviejų žemynų – beveik prieš dvidešimtmetį susižavėjęs Lietuva, menininkas migruoja tarp gimtojo Sietlo ir Vilniaus. Ši migracija vaisinga įdomiais darbais – įkvėptas Lietuvos kaimo diskotekų atmosferos atsirado projektas „Disko“, o žvilgsnis į Vilniaus Šnipiškių rajone gyvenančius romus paskatino projekto „Baxt“ atsiradimą. Su Andrew Mikšiu kalbamės apie tai, kodėl jis pasaulį stebi pro fotoaparato objektyvą ir ką įamžinti nuotraukose jam įdomiausia.

– Andrew, kaip nusprendėte tapti fotografu? Viename interviu pristatydamas save pabrėžėte miestą, iš kurio esate kilęs – Sietlą. Ar gimtoji vieta turėjo įtakos Jūsų apsisprendimui?

– Būdamas paaugliu maniau, kad Sietlas yra nuobodus ir geografiškai izoliuotas. Labai troškau išvykti ir aplankyti kitas vietas. Nesupratau, kad jis yra įdomus iki tol, kol nepalyginau su kitomis aplankytomis vietomis, nepamačiau iš šalies. Manau, kad aš tiesiog esu smalsus, mane domina vietos ir žmonės, ir fotografija yra geriausias būdas pažinti pasaulį.

– Pirmą kartą aplankėte Lietuvą 1995-aisiais, nes Jūsų tėvas ir seneliai yra iš čia kilę ir pasilikote  Lietuvoje dešimt metų. Kodėl?

– Pirmojo vizito Lietuvoje metu nutariau imtis kelių fotografijos projektų – vizualiai viskas taip skyrėsi nuo ten, iš kur atvykau. Aplink save matai ir jauti Sovietų Sąjungos palikimą ir kartu – didelius pokyčius, tad nekantravau grįžti. Tada 1998 metais gavau Fulbraito stipendiją, galėjau likti metus laiko ir fotografuoti. Tuomet pradėjau domėtis Lietuvos istorija, tautinių mažumų įvairove ir tragedija, kuri ištiko šalį dvidešimtame amžiuje. Su savimi atsivežiau apie dvidešimt Česlovo Milošo knygų. Daugiausia idėjų fotografijai semiuosi ne iš paties meno ar žvelgdamas į nuotraukas, bet iš poezijos, grožinės ir negrožinės literatūros. Milošas niekad nerašė apie šiuolaikinę Lietuvą, bet jo darbai perteikia šalies esmę, ikikarinę etninę įvairovę, pagonišką praeitį, tragediją, ir didelės dalies lietuvių iškeldinimą karo metu. Kaip ir mano šeima, Milošas galiausiai atvyko į JAV. Pirmųjų savo gyvenimo metų Vilniuje pabaigoje susidūriau su Milošu prie Aušros vartų. Tai buvo visiškai siurrealu. Nufotografavau jį. Pasikalbėjome ir jis pakvietė mane apsilankyti Krokuvoje. Po keleto savaičių nuvykau į Krokuvą, mes jo bute gėrėme degtinę ir aš rodžiau jam savo darbus. Po to dar buvome keletą kartų susitikę iki jo mirties.

Manau, kad problema yra ta, kad neaišku, kas sudaro lietuviškąją tapatybę ir kaip įtraukti kuo daugiau žmonių į šios problemos svarstymą

– Kol buvote Lietuvoje, ar pastebėjote kokius nors pokyčius visuomenėje, tarkim, požiūrį į užsieniečius ar mažumas? Ar kas nors per tą laiką pasikeitė?

– Laikotarpis iki Lietuvai įstojant į ES buvo kupinas atvirumo ir galimybių pojūčio. Žmonės viskam buvo smalsūs, netgi mažumoms. Bet reikalai kuriam laikui pasisuko priešinga linkme – atsirado uždarumas, sumažėjo tolerancijos. Dabar visuomenėje matosi ir labai pozityvūs pokyčiai (sėkminga pernykštė „Baltic Pride“ eisena – vienas geriausių pavyzdžių), ir atkaklus kraštutinis nacionalizmas. Manau, kad problema yra ta, kad neaišku, kas sudaro lietuviškąją tapatybę ir kaip įtraukti kuo daugiau žmonių į šios problemos svarstymą. Vieni nori Lietuvos identitetą formuoti pagal etninių lietuvių istoriją. Tokią versiją vadinčiau lietuviškosios istorijos Disneilendo versija – tai visiška fantazija. Antrojo pasaulinio karo žaizdos dar neužgijo. Nepasitikėjimas tarp skirtingų tautų vis dar egzistuoja. Vienos svarbiausių tautinių pasaulio mažumų – litvakų – istorija buvo nušluota nuo žemės paviršiaus. Į Vilnių atvykstantys turistai neturi supratimo, kad šie žmonės egzistavo. Yra vos keli jų buvimo ženklai, bet ir jie menkai matomi. Gėda. Manau, kad Lietuva stipriausia buvo tada, kai ji buvo labiausiai tautiškai mišri. 

– Daugumą projektų kuriate ne gimtojoje Amerikoje, bet Lietuvoje ar Baltarusijoje. Ar manote, kad pašalinio žvilgnis aiškiau mato visuomenės ypatumus ar problemas?

– Įprastiniai dalykai svetimšaliui gali atrodyti unikalūs. Bet nemanau, kad būtina keliauti toli nuo namų, kad darytum įdomias nuotraukas. Iš tikrųjų, negaliu fotografuoti, kuomet keliauju. Pirmus Lietuvoje praleistus metus iš šalies neišvykau vienuolika mėnesių, tik į Lenkiją buvau nuvykęs savaitei. Kai fotografuoju, turiu būti susisiejęs su ta vieta. Štai todėl mano projektai užtrunka daug metų. Manau, kad labai svarbu, kad vieta būtų įdomi ir turi nuolatos siekti ją perprasti.

– Buvau maloniai nustebinta Jūsų projekto „Disko“ – puikiai pagavote lietuviškųjų kaimo diskotekų esmę. Kaip Jums kilo ši idėja? Ar buvo sunku tai įgyvendinti, ar priešingai – žmonės buvo linkę bendradarbiauti? 

– Kai pirmą kartą atsikrausčiau į Vilnių, vaikščiojau po miestą ir fotografavau. Nekalbėjau lietuviškai, bet dirbti man pavyko. Pradėjau projektą apie romus (čigonus), kai sutikau romų šeimą Šnipiškėse. Net neįtariau, kad jie romai, kol mano draugai, pamatę nuotraukas, man tai pasakė. Tada nusipirkau seną „Volkswagen Golf“ automobilį ir pradėjau važinėti į kaimus. Kartą Švenčionyse pamačiau paauglius, besinešančius į pastatą alų. Pasekiau juos, norėdamas pamatyti, kas vyksta ir taip radau savo pirmąją diskoteką. Ši diskoteka turėjo disko rutulį, barą ir Lenino galvą ant sienos, ir tiek. Maniau, kad tai nuostabu. Kitą savaitę ten grįžau ir ėmiau fotografuoti. Grįždamas atgal į Vilnių važiavau per Pabradę ir ten taip pat pamačiau diskoteką. Greitai supratau, kad daugelis kaimų turi diskotekas ir taip prasidėjo mano projektas. Lengva nebuvo. Dažnai būdavo taip, kad atvykęs į mažą kaimelį nepadarydavau nė vienos nuotraukos. Tai fotografijos meno realybė. Bet dažniausiai žmonės būdavo svetingi ir padėdavo man. 

– Kiti Jūsų projektai, pvz. „Baxt“, vaizduojantis romus, arba „Plastikinės tulpės“ (Plastic tulips), kuriame nuforografuoti žmonės troleibusuose, taip pat yra pritrenkiantys ir kažkuo panašūs savo objektais – visuomenės atstumtaisiais, pvz, senais žmonėmis arba etninėmis mažumomis. Kas Jums svarbu fotografijoje – tema, objektas, vertybės, o gal dar kažkas kita?

– Sąmoningai nesiekiu suteikti savo darbams moralinę potekstę. Bet taip, mane traukia vietos ir žmonės, kiek nutolę nuo masinės kultūros. Gyvename pasaulyje, kuris vis darosi labiau homogeniškas. Žmonės, kurie tam atsispiria arba susikuria savo asmeninę erdvę, yra patrauklūs ir patraukiantys dėmesį.

– Ar manote, kad Jūsų darbai gali pakeisti žiūrovų nuomonę apie stebimus objektus? 

– Nemanau, kad fotografija labai geba keisti nuomonės ar  žiūrovų požiūrį. Žinoma, yra kelios išimtis, pavyzdžiui, karo fotografija, ypač Vietnamo karo arba kalinių kankinimo Irako kare, bet tik tiek. Fotografuoju mane dominančius dalykus. Mano žvilgsnis – subjektyvus. Jei bandai pritaikyti savo darbus politinėms aktualijoms, žurnalistiniams tikslams ar fotografuoji dėl socialinių priežasčių, prarandi savo balsą. O tai nėra gerai. 

Fotografija labiausiai siejasi su poezija

– Ar galiu vadinti jūsų fotografiją pasakojančią istorijas?

– Fotografija labiausiai siejasi su poezija. Jos perteikia subjektyvų autoriaus požiūrį į pasaulį, turi autobiografiškumo, grožinės ir negrožinės literatūros bruožų. Jos abiems yra būdingas struktūros kūrimas iš fragmentų ir individualių įvaizdžių (linijų). Štai kodėl man taip patinka fotografijos knygos – jos suteikia galimybę sudėlioti fotografijas tam tikra tvarka ir taip išreikšti savo mintis žiūrovui. Poezija lygiai taip pat dėlioja žodžius.

– Naujasis Jūsų projektas „Tulpės“ (Tulips) vyksta Baltarusijoje. Apie ką jis? Kuo jis panašus ar skiriasi nuo ankstesnių Jūsų darbų? 

– Pastaruosius penkerius metus važinėjau į Baltarusiją stebėti sovietinio palikimo švenčių – Pergalės dienos, Spalio revoliucijos dienos, Gegužės pirmosios. Tai sudarė projekto struktūrą, ir aišku, sutikau daug žmonių ir projektas išsiplėtė. Man labai patiko fotografuoti Baltarusiją – ji panaši į Lietuvą, bet estetiškai – labai skirtinga. Minsko spalvos ir architektūra visiškai kitokia nei Vilniuje. Aišku, politinė situacija Baltarusijoje irgi ne tokia, kaip Lietuvoje, tad atsiranda kitoks kontekstas. Aš esu socialiai aktyvus, mėgstu balsuoti, tad šie dalykai man yra svarbūs. Bet kaip minėjau, politika man nėra įdomus objektas fotografijai. Mano stilius Baltarusijoje kiek pakito, ėmiau filmuoti, bet iš esmės mano fotografijų temos liko tokios pačios. Baltarusija yra Europos pakraštyje, suspausta tarp ES ir Rusijos, ir su neaiškia ateitimi. Žmonės, kuriuos fotografavau paraduose – fabrikų darbininkai, karo veteranai – yra sovietinės praeities dalis, ir stumiami į pakraštį naujosios kartos ir besikeičiančio pasaulio. Šiemet ketinu išleisti projekto albumą. 

– Šią vasarą vėl vedate Vasaros literatūros seminarų fotografijos dirbtuves. Ką Jūs pats išmokstate šiose dirbtuvėse? Kokie Jūsų lūkesčiai šiemet?

– „Vasaros literatūros seminarų“ studentai – nuostabūs. Dauguma jų – labai patyrę rašytojai, jų požiūrius į fotografiją – unikalus. Dažnai mano seminaruose jie naudoja fotografiją kaip pagalbinį būdą rašymui arba ištyrinėja konkrečias vaizdines idėjas, kurios gali tikti jų kūrybai. Su kai kuriais pernai metais viešėjusiais studentais, kurie naudoja fotografiją saviems darbams, vis dar palaikau ryšius. Ir jiems LABAI įdomus Vilnius. Jų padarytos fotografijos dažnai mane nustebina ir išmoko naujų dalykų apie miestą. 

Fotomenininko darbus galite pažiūrėti čia

Komentarai
Temos Fotografija
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min