– Ar iš aplinkinių, kurie nėra mokslininkai, jaučiate kartais pavydą dėl savo laimėjimų, apdovanojimų?
– Jaučiu ne pavydą, bet jiems atrodo, kad tai, ką mes darome, yra labai nutolę nuo gyvenimo, paprastam žmogui suvokiamų dalykų. Kartais jiems atrodo, kad aš darau kažkokį kosmosą ir gyvenu vos ne atskirame pasaulyje.
Jie net nebando suprasti, pamatyti, kad mokslininkas yra lygiai toks pat žmogus kaip ir visi kiti. Jis tiesiog dirba šiek tiek kitokį darbą, nei yra įprasta. Manau, kad dėl to, jog šis darbas reikalauja specifinių žinių, yra sudėtingesnis, žmones kartais tai baugina.
Žmonės labai dažnai galvoja, kad mes kuriame genetiškai modifikuotus organizmus, kad tuoj prisiveis mutavusių organizmų. Iš tikrųjų nieko panašaus nėra.
Žmonės labai dažnai galvoja, kad mes kuriame genetiškai modifikuotus organizmus, kad tuoj prisiveis mutavusių organizmų. Iš tikrųjų nieko panašaus nėra.
Dar vienas stereotipas – labai dažnai manoma, kad visi mokslininkai kuria vaistus nuo vėžio.
Tas galbūt ir nėra blogai, nes aš manau, kad vienu ar kitu būdu, kiekvienas mokslininkas, kad ir ką jis betyrinėtų, prisideda prie bendros visuomenės gerovės, kas galbūt pasijus ne dabar, ne šiandien, ne po metų, bet kada nors ateityje kiekvieno mokslininko atradimai pasitarnaus sprendžiant globalias visuomenei problemas.
– Kaip manote, ar daugiau mokslininkų dirba dėl to, kad pasitarnautų žmonėms ir pasauliui, ar dėl to, kad šis darbas yra labai gerai apmokamas?
– Be idėjos mokslininku nebūsi niekada. Geras mokslininkas nėra materialistas. Pinigai reikalingi, norint išgyventi, bet mokslas reikalauja ir tam tikro pasiaukojimo, savęs įdėjimo į tą darbą. Tai tam tikra savęs įprasminimo forma, kadangi tu dirbi darbą, kuris ateityje pasitarnaus žmonijai.
– Kokios aukos iš jūsų pareikalavo šis darbas?
– Pavyzdžiui, tam tikri tyrimai trunka ilgai, ir vienos darbo dienos neužtenka. Tenka likti ir po darbo, kartais – ir iki nakties, nes kai kurių tyrimų negalima nukelti kitai dienai, nes tada visas eksperimentas sugriūtų. Tai reikalauja ir kitokio laiko planavimo nei tų žmonių, kurie dirba nuo devynių iki penkių.
– Pasaulyje daug žmonių sunkiai dirba, tačiau ne kiekvienas sunkiai dirbantis žmogus laimi jaunojo išradėjo aukso medalį arba baigia universitetą su pagyrimu, kaip jūs. Sakykit, ko reikia, kad darbe lydėtų sėkmė?
– Iš tikrųjų kiekvienas apdovanojimas yra tam tikra loterija. Niekada negali žinoti, ar tau pasiseks, ar ne. Su mokslu lygiai taip pat: gali stengtis, gali daryti, bet kažkas bus greitesnis. Kažkas kitame pasauli krašte bus šiek tiek stropesnis, bus pirmas ir tavo idėja gali likti nuošalyje, tad reikia ir sėkmės. Aišku, be kruopštaus, nuoseklaus darbo, be pasiaukojimo ir pasiryžimo niekada gero rezultato nebus.
Visą laidos „Jaunas ir talentingas“ įrašą klausykite čia
