Savo tyrimais J.Kaganas paneigė anksčiau vyravusią nuostatą, kad mes esame tokie, kokie susiformavome ankstyvoje vaikystėje. Reikšmingiausias J.Kagano indėlis vaiko raidos psichologijoje – įgimtų temperamentų tyrimas. J.Kaganas neseniai išleido knygą „Psychology‘s Ghost: The Crisis in the Proffesion and the Way Back“. Knygoje autorius pasakoja, kokias pražūtingas pasekmes milijonams žmonių turėjo laikmetis, kai psichikos ligos buvo diagnozuotos neteisingai.
- Profesoriau, jūs tyrėte vaikų raidą daugiau nei 50 metų. Per šį laikotarpį jų psichinė sveikata pagerėjo ar pablogėjo?
- Sakykime, ji pasikeitė. Ypač padaugėjo psichinės sveikatos problemų vargingiau gyvenančiose šeimose – emigrantų, mažumų atstovų. Šių grupių paaugliai šiandien turi daugiau galimybių negu prieš 50 metų, tačiau jie vis dar yra nervingi ir nusivylę, nes visuomenėje didėja nelygybė. Tarp vargšų labai išaugo dėmesio sutrikimų ir depresijos atvejų.
- 1960 metais psichinės sveikatos sutrikimai labai retai buvo nustatomi vaikams. Šiandien JAV vienas iš aštuonių vaikų turi psichikos sutrikimų.
- Tai tiesa, tačiau taip yra dėl neaiškių diagnozavimo metodų. Pažvelkime, kas vyko prieš 50 metų. Įsivaizduokime septynerių metų vaiką, kuriam nuobodu mokykloje ir jis trukdo klasės darbui. Tada jis buvo vadinamas tinginiu. Dabar tokiam vaikui diagnozuojamas dėmesio sutrikimo sindromas. Todėl ši statistika išaugo.
- Ekspertai teigia, kad 5,4 mln. Amerikos vaikų kenčia nuo dėmesio ir aktyvumo sutrikimo sindromo (ADHD). Ar jūs norite pasakyti, kad šis psichikos sutrikimas yra išsigalvojimas?
- Būtent tai ir noriu pasakyti. Kiekvienas vaikas, kuriam nelabai sekasi mokykloje, yra siunčiamas pas pediatrą, o pediatras sako: „Jam ADHD, vartokite ritaliną.“ Iš tiesų, 90 proc. iš tų 5,4 mln. vaikų neturi nenormalios dopamino apykaitos. Problema ta, kad gydytojai gali skirti šį vaistą, todėl nustato tokią diagnozę.
Kiekvienas vaikas, kuriam nelabai sekasi mokykloje, yra siunčiamas pas pediatrą, o pediatras sako: „Jam ADHD, vartokite ritaliną.“
- Norite pasakyti, kad tariama vaikų sveikatos krizė yra tik pramanai?
- Galime paklausti savęs: „Ką reiškia psichikos sutrikimai?“ Jeigu apklaustumėte 12–19 metų vaikus ir paauglius, pastebėtumėte, kad 40 proc. jaunuolių gali būti diagnozuoti nerimo sutrikimai ir depresija. Tačiau įsigilinę pastebėsite, kad psichiniai sutrikimai gresia tik 8 procentams iš jų. Kiekvieną nusiminusį ir neramų vaiką laikyti turinčiu psichikos sutrikimų yra mažų mažiausiai kvaila. Paaugliai yra neramūs, o tai yra normalu.
- Ką reiškia, jeigu milijonams JAV vaikų klaidingai nustatomi psichikos sutrikimai?
- Visų pirma, tai reiškia, kad daugiau pinigų gauna farmacijos pramonė, psichiatrai ir žmonės, atliekantys tyrimus.
- O ką tai reiškia vaikams?
- Jiems – tai ženklas, kad kažkas su jais negerai ir vien tai juos gali išsekinti. Aš nesu vienintelis taip kalbantis psichologas. Mes esame prieš be galo galingas sąjungas, farmacijos kompanijas, uždirbančias milijardus, ir profesijas, siekiančias savanaudiškų tikslų.
- Kartą rašėte, kad ir pats būdamas vaikas kentėjote nuo nerimo. Jeigu būtumėte gimęs dabartiniame amžiuje, ar priklausytumėte tiems 13 proc. vaikų, kuriems diagnozuoti psichikos sutrikimai?
- Gali būti. Kai man buvo penkeri, pradėjau mikčioti. Tačiau mano motina sakė: „Tau nėra nieko blogo. Tavo mintys greitesnės už liežuvį.“ Tada aš pamaniau: „Kaip šaunu. Aš mikčioju, nes esu gudrus.“
- 1987 metais vienas iš 400 Amerikos paauglių buvo gydomas antidepresantais, 2002 metais taip gydomas vienas jaunasis pacientas iš 40. Nuo kokio amžiaus galima pradėti kalbėti apie vaikų depresiją?
- Tai nėra lengvas klausimas. Suaugusiems depresiją sukelia skaudi netektis, kaltė ar jausmas, kad negali pasiekti labai trokštamo tikslo.
Kūdikiai dar negali patirti tokių emocijų. Tačiau trejų ar ketverių metų vaikas gali patirti panašų jausmą į kaltę. Jei būdamas tokių metų jis netektų motinos, jis gali nusiminti ilgam laikui. Tokiame amžiuje gali atsirasti nedidelė depresija. Tačiau jausmas, kad negali įgyvendinti labai svarbaus tikslo, gali atsirasti tik lytiškai subrendus. Šio amžiaus vaikams nustatoma labai daug depresijos atvejų.
- Vaikai taip pat vis dažniau gydomi antidepresantais.
- Taip, tai yra dėl to, kad vaistai yra laisvai prieinami.
- Ar jūs norėtumėte visiškai panaikinti vaikų depresijos diagnozę?
- Ne, tiek toli neičiau. Tačiau, jei motina ateina pas gydytoją su maža dukrele ir sako, kad mergaitė yra per daug linksma, gydytojas pirmiausia turėtų išsiaiškinti, kokia šios būklės priežastis.
Jis turėtų patikrinti mergaitę, galbūt atlikti keletą testų, prieš išrašant vaistų ir atlikti encefalogramą. Iš tyrimų mes žinome, kad žmonės, kurių dešinioji smegenų dalis aktyvesnė, sunkiau pasiduoda gydymui antidepresantais.
- Reikėtų palaukti, kol depresija dings pati?
- Priklauso nuo aplinkybių. Pavyzdžiui, mano atvejis. 35 metus dirbau ir rinkau medžiagą knygai. Norėjau pasakyti kažką labai svarbaus, tačiau man nesisekė. Galima pasakyti, kad išgyvenau knygos rašymo depresiją. Negalėjau miegoti, mane kankino kiti klinikiniai sindromai. Tačiau aš žinojau, kokia yra priežastis, todėl nėjau pas psichiatrą. Ir ką jūs manote? Po šešių mėnesių depresija praėjo.
- Tokiu atveju, ar iš viso verta šnekėti apie psichikos sutrikimą?
- Psichiatrai būtų pasakę, kad turiu psichikos sutrikimų. Tačiau, kas nutiko? Aš išsikėliau per aukštus reikalavimus sau ir nepajėgiau jų įvykdyti. Dariau tai, ką dauguma žmonių padarytų šioje situacijoje: nugrimzdau į depresiją.
Bet dauguma tokio tipo depresijų praeina. Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie genetiškai linkę į depresiją ir negydoma ji nepraeitų. Tokie žmonės serga lėtine depresija, jų psichika sutrikusi. Todėl svarbu žiūrėti ne tik į simptomus, bet ir į priežastis. Psichiatrija yra vienintelė medicinos sritis, kurioje liga nustatoma tik iš simptomų...
- Atrodo, kad atsiranda vis naujų psichikos sutrikimų. Pavyzdžiui, dvipolinis sutrikimas anksčiau niekada nebūdavo diagnozuojamas vaikams. Šiandien beveik milijonas amerikiečių iki 19 metų kenčia nuo dvipolinio sutrikimo.
- Grupė gydytojų dvipolinį sutrikimą ėmė diagnozuoti vaikams, kuriems kartais kildavo įniršio priepuoliai. Jiems nereikėjo to daryti. Bet vaistų kompanijoms tai labai patiko, nes vaistai nuo dvipolinio sutrikimo yra labai brangūs.
- Tai šiek tiek primena XV amžių, kai žmonės pradėjo galvoti, kad žmogus gali būti apsėstas velnio ar užkerėtas raganos.
- Lyginate šiuolaikinę psichiatriją su raganų medžiokle viduramžiais?
- Nepaisant geriausių norų, gydytojai visais laikais daro klaidų. Jie nėra blogi – jie yra klystantys. Prisiminkime Egasą Monizą, kuris išpjaudavo šizofrenikų kaktos sritis, nes manė, kad taip juos išgydys...
- Už tai jis 1949 metais gavo Nobelio premiją.
- Taip, iš tikrųjų. Per keletą metų tūkstančiams šizofrenikų išpjautos kaktos sritys – iki tol, kol paaiškėjo, kad tai – siaubinga klaida. Jeigu pagalvosite apie žmones, kuriems buvo tai padaryta, dvipolinio sutrikimo diagnozavimas atrodys palyginti nekenksmingas...
- Tai nėra visiškai nekenksminga. Vaistuose esančios cheminės medžiagos pakeičia vaikų su šiuo sutrikimu smegenų veiklą.
- Sutinku su jumis. Tokia yra žmonijos istorija. Vadovybė mano daranti gerą dalyką, tačiau iš tiesų žaloja tuos, kurie neturi valdžios.
- Skamba labai ciniškai. Ar yra kokių alternatyvų vaikams su elgesio sutrikimais?
- Žinoma. Pavyzdžiui, auklėjimas. Kam yra diagnozuojama ADHD? Vaikams, kuriems nesiseka mokykloje. Niekada tai nediagnozuojama vaikams, kuriems sekasi mokykloje. Galbūt reikėtų pamąstyti apie auklėjimą, o ne piliules?
