- Vartant meno albumus, kartą man užkliuvo Šv. Barboros atvaizdas. Pagalvojau, kokia miela, primityvi, bet nuoširdi ta liaudies tapyba. Antrą kartą man užkliuvo Šv. Ignoto gatvės pavadinimas. Ilgai stovinėjau gatvėje ir galvojau apie jį. Kas jis toks, kodėl jis čia, Vilniuje? Kodėl netoliese yra Benediktinių gatvė?
Pradėjau skaityti biografijas, domėtis ikonografija. Smagiausia pasirodė simbolių kalba. Visų šventųjų atvaizdai yra užkoduoti, kiekvienas rankose turi kažkokį tik jam būdingą daiktą. Pavyzdžiui, Šv. Petras – raktus, Šv. Agota - duoną. Būtent čia prasideda smagumas, kaip rebuso sprendimas: visi žino tai, kas yra akivaizdu (na, visi gi mato, pvz. raktus, duoną, knygą), bet tik aš žinau, ką tai reiškia, kuo ypatingi tie simboliai ir kodėl jie neatsiejami nuo konkretaus asmens.
- Kas svarbiausia ikonoje?
- Be technikos, manau, svarbus yra menininko jautrumas ir dvasingumas. Labai reikia rimties ir susikaupimo, itin pozityvių emocijų, savotiškos meditacijos. Ir dar – daug daug laiko, nes ekspresyviai „nepavarysi“. Dirbu lėtai, sluoksnis po sluoksnio.
- Sakėte, kad visų šventųjų ilgai neįmanoma buvo surinkti į vieną parodą dėl to, kad jie iškeliauja pas meno mylėtojus. Kaip manote, kodėl jie patinka žmonėms?
- Tai tiesa, namie neturiu nė vieno savo šventojo. Visi tuoj pat iškeliauja ir įsikuria kitur.
Žmonėms reikia turėti savo globėją. Kažkas renkasi talismanus , o kažkam svarbu turėti
savo vardo globėją - patroną, kad prireikus asmeniškai galėtų kreiptis su prašymu ar padėka. Labai glaudus, net intymus ryšys egzistuoja tarp žmogaus ir globėjo.
Kartais mes nedrįstame prašyti kitų žmonių pagalbos. Gal gėda būna, gal nedrąsu, daug priežasčių galima atrasti. Maldoje paprašyti užtarimo, pagalbos, malonės mums daug lengviau.
Mano vardas irgi šventas. Tik apie Šv. Jolantą nerandu jokių duomenų. Rašysiu į Vatikaną, gal suras. Tada ir nutapysiu savo globėją. O kol kas savo patronu laikau visos Lietuvos globėją Šv. Kazimierą.
Mano gimtadienis – kovo 3 dieną, arčiausiai Šv. Kazimiero, be to man labai patinka jo istorija, ypač legenda apie paveikslą „Šv. Kazimieras Trirankis“, nutapyto apie 1521 metus, dabar saugomo Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje.
- Ar teko tapyti šventųjų atvaizdus pagal užsakymą?
- Dažnai tenka. Tada suprantu, kad žmogui nėra į ką atsiremti, atsiverti, jį persekioja nepasitikėjimas. Būna užsakovas prašo nutapyti ikoną dovanų. Papasakoja man apie tą žmogų, apie jo džiaugsmus, lūkesčius ir godas. Todėl tapydama visas mintis projektuoju į tą žmogų, mezgu savotišką dialogą su jam tapomu šventuoju. Po kurio laiko sužinau, kad vienas ištekėjo, kita pastojo ir laimingai pagimdė kūdikį, trečias žmogus pasveiko ir t.t. Geri tie mano šventieji, įsiklauso, išgirsta žmogų...
- Gyvenate su vyru Kiemėnų kaime, kuris perskeltas į dvi dalis. Viena pusė yra Lietuvos teritorijoje, kita – Baltarusijoje. Kodėl čia?
- Į Kiemėnų kaimą persikeliame vos žiemai pasibaigus. Tikrai įdomi vietovė: 200 metrų iki
Lietuvos-Baltarusijos sienos, 50 metrų iki Vilnelės ištakų, ekologiška aplinka, nepaliesta civilizacijos gamta. Mūsų sodyba pastatyta 1925 metais. Beveik etnografinis muziejus! „Egzotikos“ suteikia šalia esanti Europos Sąjungos siena. Gaila, kad ta tvora stovi. Pamenu, kaip vaikystėje takeliu bėgdavome pas močiutę , kuri gyvena čia pat, už kalnelio.
Kas rytą girdime kaip mykia kaimynų karvės, pradeda burgzti traktorius, loja šunys. Kiemėnų kaimas tęsiasi ir Baltarusijoje. Mūsų pusėje yra dvi trobos, Baltarusijoje – aštuonios. Nostalgijos vedini, nusipirkome sodybą mano vaikystės kaime. Be to, ir kaina buvo nedidelė. Kam šaus į galvą čia įsikurti. Aišku – tik menininkams!
Čia gera aura, malonu būti, jauku dirbti. Aš ten gėlynus sodinu, raviu juos per visą vasarą ir ruošinius savo ikonoms darau.
- Iš kur imate senos medienos, kaip ją apdorojate, kokiais dažais tapote ant lentos?
- Nė vienos senos lentos neleidžiu vyrui išmesti be mano revizijos. Tai žino ne tik šeimos nariai, bet ir kaimynai kaimiečiai. Todėl man dažnai siūlo savo senienų pažiūrėti. Sako, eik, pasirink, kol nesudeginom. Jiems šlamštas, o man lobis.
Baltarusių berniukas man neša lentas, krauna į bagažinę, o jau veidas toks nepatenkintas, nesupranta, kur tas šiukšles vežu. Sakau jam: vienas toks gabalėlis kainuos 200 eurų, o tu glėbyje neši 3000 eurų vertybę. Dabar jis man tas lentas krauna kaip didžiausią brangenybę.
Vinys, kabliukai senose lentose turi savotiško žavesio, jų išraut negalima. Visas lentas gerai pažįstu, nes vežu per sieną iš Baltarusijos. Jau pasieniečiai ir muitininkai įprato prie mano keisto krovinio, nebesijuokia. Senas lentas namuose supjaustau, šlifuoju, išglostau kelis šimtus kartų. Tada verdu gruntą, dengiu mažiausiai septyniais sluoksniais, vėl šlifuoju, po to ruošiu „paauksavimui“. Aišku, tai tik imitacija, nes tikro aukso tokiais kiekiais neįpirkčiau.
Kai reikia konkrečios vyriškos jėgos, prašau pagalbos savo vyro Arvydo Šlimo. Jis – tikras žemaitis: tvirtas, užsispyręs, gerai išmano staliaus amatą, gerai drožia iš medžio. Jis išvalo, paruošia senas lentas, dažniausiai ir gruntuoja jas, nes mano pirštai nėra tokie stiprūs. Tad, galima sakyti, kad mano šventieji be Arvydo pagalbos pasaulio neišvystų.
Tapau aliejumi ir kiaušinio tempera. Šiai technologijai pigmentas skiedžiamas kiaušinio tryniu, kuris ir yra rišančioji medžiaga. Darbas labai lėtas, nes sluoksniai turi būti ypatingai ploni. Per dieną galima vos du padengti, nes jie turi gerai išdžiūti.
- Ar domėjimasis savo genealogija turi įtakos tapybai?
- Manau, kad turi. Genealogija man yra pagalbinė disciplina, tiriant giminės, šeimos ar atskirų asmenų istoriją, padedanti išspręsti savotišką rebusą. Įdomu nustatyti savo giminystės ryšius, sudėlioti protėvius nuo 1679 metų.
Menininkų šeimoje nebuvo. Bet mano šlėktų kraujo senelė ir jos sesės turėjo ypatingą skonio ir stiliaus pojūtį. Turiu kelias dukterėčias, kurios mėgsta dailę ir tikrai yra gabios. Viena jų dalyvavo jungtinėje parodoje kartu su manimi. Galima padaryti prielaidą, kad kažkoks meno genas mumyse yra, tik anksčiau nebuvo sąlygų jam pasireikšti.
Piešiau darželyje. Mama turėjo kiekvieną dieną pirkti naują spalvinimo knygelę, dirbau uoliai, todėl kitam vakarui man jos neužtekdavo. Būdama pirmokė su draugėmis užsirašiau į dailės būrelį.
Mama sužinojo tada, kai ją pakviečiau į pirmąją parodą Moksleivių rūmuose. Labai naudingų mokslų gavau Vienožinskio meno mokykloje, galutiniam apsisprendimui stoti į Dailės akademiją padėjo ir privačios studijos. Kadangi esu vitražistė, tai į tapybą žiūriu ne visai tradiciniu kampu.
Inspiracija priklauso nuo kiekvieno mano gyvenimo tarpsnio. Dabar žaviuosi Bizantijos menu. Vienu metu mane įkvėpdavo Secesija su savo elegancija ir saikingu dekoratyvumu. Visada dievinau XV-XVI amžiaus knygų miniatiūras. Tai labai įtaigus žanras. Kiek daug galima pasakyti mažoje suspaustoje erdvėje! Miniatiūrose apstu mano mėgstamos simbolikos, užkoduotos prasmės, metaforų ir spalvų. Tik visa tai reikia mokėti perskaityti.
Ekstremalių pomėgiu neturiu, bet užtat labai gražiai mezgu, neriu, remontuoju, daržus auginu, vainikus pinu, retas gėles moku pražydinti. Aš kruopšti krapštukė.
- Ką darote, kai viskas nesiseka, krenta iš rankų, nuotaika prasta, visi vyrai kiaulės ir apsirengti nėra ką?
- Desperatiškai raviu daržus, tvarkau namus arba gaminu valgį, kepu duoną, avies koją, gaminu kitokių skanėstų. Triūsdama po namus ir burdama virtuvėje atsipalaiduoju ir pataisau nuotaiką.
- Kiekvienas menininkas turi mylimiausią paros, metų laiką, dar vadinama „auksine valanda“. Kada išmuša jūsų valanda?
- Naktis - tai mano diena! Ir dirbti man patinka naktį, kai visas pasaulis užmiega. Tada kasdieniai rūpesčiai nutolsta, atsiveria kažkokie kanalai su paraleliniais pasauliais, prarandu laiko nuovoka ir lieku tik su kūryba.
Myliu pavasarį, kai iš po sniego kalasi snieguoles, kai čiurlena upeliai, kai į inkilus įsikelia varnėnai, kai užkukuoja gegutė, kai lakštingala svaiginančiai čiulba ir kai galima ilgai ilgai sėdėti lauke ir žiūrėti į tolius. Smagiausias laikas iki Joninių!
