TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Ispanijos ambasadorius Lietuvoje Miguelis Arias Estévezas: „Lietuva – atviras kraštas“

Miguel Arias Estevez
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Ispanijos ambasadorius M.A.Estévezas Lietuvą laiko nuostabia vieta gyventi.
Šaltinis: Laikraštis „15 minučių“
0
A A

Ispanijos ambasadoriui Migueliui Arias Estévezui Lietuvoje patinka viskas – maistas skanus, žmonės draugiški, o klimatas visiškai pakenčiamas. Ypač ambasadoriui patinka žali miškai, kurių Ispanijoje sunkiai rasi.

Prieš metus į Vilnių atsikraustęs ambasadorius sako, kad jo gimtąją šalį ir Lietuvą sieja nemažai bendrų dalykų – ryškiausias iš jų galėtų būti nesena nedemokratinio režimo patirtis. „Nesvarbu, ar toji sistema yra kairiųjų diktatūra, ar dešiniųjų diktatūra. Esmė – laisvės nebuvimas“, – sako M.A.Estévezas.

Jis giria Lietuvą už nepaprastai sėkmingą demokratizaciją, tačiau priduria, kad siekiant europinių standartų kai kuriose srityse dar reikia įdėti darbo – ypač moterų ir seksualinių mažumų nediskriminavimo srityje. „Europos Sąjunga yra ir vertybių bendrija, todėl konvergencija turėtų vykti ir šiame lygmenyje“, – sako ambasadorius.

„Prieš šešerius ar septynerius metus aš dirbau su UNESCO, – pokalbį apie Lietuvą pradeda M.A.Estévezas. – Vilniuje buvo rengiamas Pasaulio paveldo komiteto suvažiavimas, tad aš atvykau čia dviem savaitėms ir man labai patiko tai, ką čia pamačiau. Nusprendžiau, kad jei kada nors atsirastų galimybė čia dirbti nuolatos, būtinai ja pasinaudosiu. Taip ir padariau. Tad kai prieš metus atvykau į Vilnių kaip Ispanijos ambasadorius, jau žinojau, kad gyvensiu puikioje vietoje. Pasirodo, neklydau.“

- Jau turėjote patirti ir lietuvišką žiemą.

- Taip, bet šaltis manęs negąsdina. Jei reikėtų rinktis tarp stingdančio šalčio ir nepakeliamo karščio, rinkčiausi šaltį. Prie šalčio galima priprasti, o prie aukštų temperatūrų daug sunkiau, ypač jei reikia dirbti. Žinoma, būnant paplūdimyje, deginantis karštis puiku, bet jei tenka sėdėti biure, aš daug mieliau už lango matyčiau vėsesnį orą.

- Sakoma, kad ne tik klimatas, bet ir žmonės Lietuvoje yra gana šalti.

- Aš taip nesakyčiau. Žinoma, jie santūresni nei ispanai, bet man, tiesą sakant, lietuviai pasirodė labai artimi žmonės, ypač mezgant socialinius ryšius.

Vienintelė problema – jūsų maistas labai tukina, todėl turiu rūpintis svoriu.

Negalvokite, kad Pietų Europa labai skiriasi – pietiečiai, žinoma, atrodo atviri, jie puikiai su visais sutaria, bet peržengti jų namų slenkstį labai sunku. Net jei pasikviečia tave į svečius, tai greičiausiai tik išskirtinėmis progomis. Man lietuviai labai patinka. Lyginant su kitomis šalimis – kurių čia neminėsiu – Lietuva yra nepaprastai atviras kraštas.

- Ar teko ragauti lietuviškos virtuvės?

- Taip. Man labai patiko. Vienintelė problema – jūsų maistas labai tukina, todėl turiu rūpintis svoriu. Šiuo atžvilgiu Viduržemio jūros regiono maistas pranašesnis. Bet lietuviški patiekalai labai geri – skanu (sako lietuviškai). Mano mėgstamiausi yra cepelinai ir grybų sriuba.

- O ar bandėte pats gaminti cepelinus?

- Ne, dar ne. Man juos gamina mano lietuvė virėja ir jai puikiai sekasi. Nenoriu su ja varžytis. Aš mėgstu gaminti maistą, bet paprastai apsiriboju ispaniškais patiekalais.

Cepelinų gaminimas, rodos, reikalauja daug darbo, bet jie labai skanūs ir man patinka. Tai maistas ne kiekvienai dienai. Bet visur būna panašiai – manau, kad tradicinės virtuvės susiformavo taip, kad maistas padėtų ištverti šaltas žiemas ir sunkų triūsą laukuose. O kai dirbi valstybės tarnautoju ir dieną praleidi prie stalo, vasarą kondicionuojamame, o žiemą šildomame biure, tau nereikia tiek daug kalorijų. Tada sveikiau valgyti Viduržemio maistą.

- Lietuva yra krepšinio šalis, o ispanai puikiai pasirodo tiek futbolo, tiek krepšinio pirmenybėse. Kurios sporto šakos jums labiausiai patinka?

- Nesu didelis futbolo ar krepšinio gerbėjas. Kartais mielai pasižiūriu rungtynes, bet man labiau patinka pačiam sportuoti. Paauglystėje dalyvaudavau plaukimo varžybose, tada kurį laiką užsiėmiau gimnastika, vėliau kultūrizmu, o perkopęs penkiasdešimtmetį ėmiau dažnai žaisit tenisą.

Praėjus vos dešimčiai dienų nuo mano atvykimo čia, Ispanijos futbolo rinktinė atskrido į Kauną, kur rungtyniavo ir nugalėjo Lietuvos rinktinę. Vėliau teko galimybė stebėti Europos krepšinio čempionato rungtynes. Finalinis susitikimas tarp Lietuvos ir Ispanijos būtų buvęs nuostabus renginys – gaila, kad jis neįvyko.

Lietuviai pakvaišę dėl krepšinio, bet tai gerai. Puiku matyti, kaip visi maži vaikai domisi krepšiniu ir jį žaidžia. Užsiimti bet kokiu sportu, ypač krepšiniu, yra daug geriau nei sėdėti prie „Playstation“ ir tukti ryjant cepelinus.

- Kai norite artimiau susipažinti su Lietuvos kultūra, kokiais būdais tą darote? Galbūt skaitote knygas arba einate į teatrą?

- Labai norėčiau vaikščioti į spektaklius – myliu teatrą, o universitete ir pats vaidindavau. Buvau keliuose spektakliuose ir mokausi lietuvių kalbos, bet dar nepasiekiau tokio lygio, kad galėčiau viską suprasti. Nors man labai patinka klausytis, kaip žmonės deklamuoja eiles arba vaidina radijo spektakliuose. Nors viso teksto ir nesupranti, bet vis vien gali atskirti nuotaikas ir emocijas. Manau, kad Lietuvos teatras yra išties geras.

Dar vienas dalykas, kuris man Lietuvoje labai patinka, tai muzika. Prieš tai beveik nieko nežinojau apie lietuvių kompozitorius, bet atvykęs čia išgirdau M.K.Čiurlionio kūrinius, kurie yra puikūs. Taip pat atradau B.Dvarioną.

- Ar patyrėte ypač jus nustebinusių skirtumų tarp Lietuvos ir Ispanijos?

- Žinoma, labai malonių. Miškas – ir laukų žaluma. Man, atvykusiam iš Ispanijos – kur miškai žaliuoja tik šiaurinėje dalyje, o centrinė dalis ir pietūs yra gana sausringi – vaikštinėti čionykščiais miškais ir laukais yra grynas malonumas.

Mane nustebino, kiek daug čia vasarą uodų, kurių visai nesitikėjau. Maniau, kad jiems čia per šalta, bet jie čia skraido būriais. Daug ir erkių – auginu šunis ir vasaromis jie prisirenka daugybę erkių.

- O vienas iš Lietuvą ir Ispaniją siejančių dalykų galėtų būti tas, kad abi šalys palyginus neseniai iš diktatorinio režimo perėjo į demokratiją. Ar šie perėjimai kuo nors panašūs?

- Taip, žinoma. Gyvenimas sistemoje, kuri netoleruoja laisvės, yra panašus visur. Nesvarbu, ar toji sistema yra kairiųjų diktatūra, ar dešiniųjų diktatūra. Esmė – laisvės nebuvimas. Pamenu, kai man buvo 15 metų, pirmą kartą išvykau į užsienį – ir tam turėjau gauti išvykimo vizą. Reikėjo nueiti į policiją, gauti jų leidimą – ne tam, kad mane įsileistų užsienio šalis, bet kad savoji leistų išvykti. Turbūt panašiai viskas vyko ir Lietuvoje. Abiejose šalyse režimai negerbė žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių – o šios yra nepaprastai svarbios.

- Ar Lietuvos perėjimas buvo sėkmingas?

- Nepaprastai sėkmingas, sakyčiau. Ir labai greitas. F.Franco mirė 1975, o pirmąją konstituciją Ispanija priėmė 1978-ųjų gale, po trejų metų. Bet dar reikėjo ją praktiškai įgyvendinti, 1981-aisiais buvo pabandyta įvykdyti perversmą.

Sakyčiau, kad mano šalyje pereinamasis laikotarpis truko nuo 1975-ųjų iki 1982-ųjų, taigi septynerius metus. Čia praėjus septyneriems metams po 1991-ųjų, taigi 1998-aisiais, jūs jau rengėtės stoti į Europos Sąjungą. Žinoma, pasiekti europinius standartus užtruks ilgiau, bet taip yra visur.

- Dėl kurių standartų dar reikia pasistengti?

- Tarkime, susijusių su diskriminacija prieš moteris. Diskriminacija prieš seksualines mažumas. Tai greičiausiai užtruks kiek ilgiau. Bet manau, kad viskas pasiekiama.

- Kalbant apie tai, įdomu, kad Ispanija yra katalikiškas kraštas, tačiau kartu ir viena iš nedaugelio šalių, kur leidžiamos vienalytės santuokos. Lietuvoje gi katalikiška tradicija naudojama kaip argumentas netoleruoti seksualinių mažumų.

- Taip, Ispanijoje vienalytės santuokos įteisintos jau septynerius metus. Vėliausiais mano matytais duomenimis, sudaryta apie 30 tūkstančių tos pačios lyties žmonių santuokų. Be jokios abejonės, Ispanija visada buvo katalikiška šalis. Žmonės save laiko ir vadina katalikais, tačiau kasdieniame gyvenime greičiausiai vadovaujasi kitomis normomis. Galbūt taip galima paaiškinti.

Ispanijoje Katalikų bažnyčia yra svarbus socialinis veikėjas. Bet visuomenė keičiasi. Tarkim, kai parlamentas priėmė vienalyčių santuokų įstatymą, apklausos rodė, kad 65 procentai žmonių jam pritarė – nepaprastai daug. O maždaug 57 procentai teigiamai vertino homoseksualių tėvų teisę įsivaikinti. Negalima sakyti, kad Ispanija nėra katalikiškas kraštas, bet tai tik rodo, kad eiliniai žmonės sugeba suderinti šiuos du dalykus – buvimą katalikais ir socialinį liberalumą.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min