Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Istorikas Algimantas Kasparavičius lygina prieškario ir šių dienų Seimo rinkimus: „Blaškomės be tikslo“

A.Kasparavičius negalėtų pasakyti, kokia dabar Lietuvos valstybės idėja
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Algimantas Kasparavičius negalėtų pasakyti, kokia dabar Lietuvos valstybės idėja
Šaltinis: Savaitraštis „15min“
0
A A

Istorikas Algimantas Kasparavičius liūdnai konstatuoja – po šių Seimo rinkimų toliau blaškysimės be tikslo, taip ir nesukurdami savosios idėjos fix. Tuo metu tarpukario Lietuvos politikai ją turėjo ir puoselėjo, nepaisant to, kas atsidurdavo valdžioje.

Skaitant 1920–1926 metų spaudą ir joje aprašomą rinkimų politinę agitaciją, susidaro įspūdis, kad nuo tų laikų menkai kas pasikeitė: ir tada, ir dabar dėl valdžios lipama per galvas.  

– Ir 1920–1926 parlamentinės demokratijos metais, ir 1990–2012 metais šalies vyriausybės darė labai daug klaidų: tiek Pirmosios, tiek Antrosios respublikos laikotarpiu formuojantis valstybei vadinamasis Lietuvos politinis elitas į valdžią ateina visiškai nepasirengęs, neturintis įgūdžių valdyti.

Didžiulė blogybė abiem atvejais, kad tas politinis elitas nesugeba efektyviai ir naudingai pritaikyti demokratinių institutų instrumentų. Kitaip tariant, ir vienu, ir kitu atveju stokojame politikos profesionalų – su kiekvienais rinkimais gauname vis naują valdžią, kuri nori viską iš esmės pakeisti. Trūksta nacionalinių valstybės interesų suvokimo. Prisiminkime, pirmaisiais Pirmosios parlamentinės respublikos metais Lietuva praranda Vilnių. Steigiamasis Seimas išrenkamas 1920 metų gegužę, o tų pačių metų rudenį dėl populistinės politikos ir staigaus santykių sugadinimo su pietine kaimyne, mes de facto, o žiūrint pagal tarptautinę teisę ir de jure, prarandame apie trečdalį valstybės teritorijos su sostine Vilniumi. Tai skaudžiausia Pirmosios respublikos parlamentinės demokratijos pamoka, kurią derėtų prisiminti ir šiandien.

– Ar prisimename?

– Deja, ne. Per 22 Antrosios respublikos metus netekome apie 25 proc. savo gyventojų. Skaičiuojant pagal demografinius, žmogiškuosius, intelektualinius išteklius, tai beveik tiek pat, kiek praradome 1920 metais, kai Lenkija okupavo ir aneksavo Vilnių. Pirmu atveju žmonių netekome dėl vienokių aplinkybių, dabar – dėl kitokių. Bet rezultatas tas pats – mūsų tautos elitas dingsta. Šįkart – savo noru emigruoja. Vadinasi, per tuos 22 parlamentinės demokratijos metus taip ir nesukūrėme savo svajonių valstybės. Tai – pati skaudžiausia šių dienų problema.

Bet gal tai net ne politikų profesionalumo, o žmogiškų savybių problema? Gal trūksta ne valstybės reikalų išmanymo, bet moralės – su kokia nuostata eini į valdžią?

– Kalbant apie moralę ir vertybes, per tuos beveik 100 metų nuo rinkimų į Steigiamąjį Seimą situacija šiek tiek pasikeitė – tik ne į teigiamą pusę. Tvirtai laikausi nuomonės, kad Pirmosios respublikos visuomenė, kuri susikūrė iš carinės imperijos griuvėsių, savo morale buvo kur kas pranašesnė. Netrūko anuomet ir pinigų eikvojimo savo interesams, ir korupcijos, tačiau jos mastai buvo nepalyginti mažesni. Be to, dėl korupcijos buvo nuteistas ne vienas aukštas valstybės pareigūnas, net premjerai ir ministrai netekdavo postų. Tuo metu Antrojoje respublikoje situacija šiuo klausimu daug liūdnesnė.

Žmonėms trūksta tikėjimo ir vilties...

– Pirmoji respublika turėjo labai aiškų tautinės valstybės modelį. Nuo I Seimo rinkimų juo tapo tautinės valstybės ir valstybės teritorijos programos realizavimas – Vilniaus susigrąžinimas. Kad valstybė būtų tautinė, lietuviška ir su savo teritorija ¬– tai du pagrindiniai strateginiai punktai. Ši svajonė buvo kuriama net ir 1940 metais, kai mus okupavo sovietai. Gal ne iš karto, bet ypač po antrosios okupacijos, tauta pradėjo jausti, kad ta svajonė yra sugriauta ir dėl jos verta kovoti. Tai tapo pagrindu 1944–1953 metų partizaniniam judėjimui.

O dabar matome reformą po reformos, ar pasižiūrėtume į švietimą, socialinę politiką, žemės ūkį, ar vidaus reikalus – nė vienoje srityje nėra stabilumo. Niekas nežino, kas dar bus reformuojama atėjus naujam ministrui. Tokio jovalo, kokį turime dabar, tarpukariu tikrai nebuvo. Nuo 1926 metų valstybė įgyja aiškų tautinį, tam tikrais aspektais net nacionalistinį, bet jokiu būdu ne ksenofobinį ar rasistinį, stuburą, kurį cementuoja iki pat 1940 metų.

Cementuoja nelengvai, bando įjungti tautines mažumas. Tačiau su Lietuvos lenkais tarpukariu tokių problemų, kokias turime šiandien, nebuvo. O tos, kurios atsirado, buvo sprendžiamos racionaliau, efektyviau ir lanksčiau. Su žydais visada turėjome džentelmenišką sąjungą: gausi žydų bendruomenė rėmė Lietuvos valstybę, taip pat ir autoritarinį Antano Smetonos režimą. Iš to galima spręsti, kad tarpukario Lietuvos visuomenė – tiek lietuviai, tiek tautinės mažumos – turėjo idealų Lietuvos valstybės modelį ir siekė jį realizuoti.

Atkūrus nepriklausomybę mes irgi turėjome tikslą – tapti Europos Sąjungos (ES) ir NATO nariais. 

– Stojimas į ES ir NATO – viso labo trumpalaikiai uždaviniai, nors pas mus manoma, kad tai panacėja nuo visų ligų. Toks trumparegiškas įsivaizdavimas ir tai, kad greitai tapome šių organizacijų nariais, mūsų politinei ir pilietinei kultūrai daug privalumų nedavė. Įstojome ir šiandien blaškomės be tikslo.

Jei manęs paklaustumėte, koks Lietuvos valstybės modelis dabar, kokia jos moralinė, politinė idėja fix, negalėčiau pasakyti.

Kaip grėsmės, tariamos ir realios, persekiojo mus 1992–1999 metais, taip su jomis kankinamės ir po 2004 metų, nors jau priklausome ir ES, ir NATO. Vadinasi, tai – mūsų politinės kultūros, moralės, tautinio identiteto, o ne išorinės problemos. Tai lietuvio, kaip piliečio, problemos, tačiau mes jų nesprendžiame ir turbūt net nesuvokiame, kad jos egzistuoja. Žmonėms valstybėje, kuriai nuo ryto iki vakaro kas nors grasina, kuri visą laiką kažkuo nepatenkinta ir siekia globalių tikslų, negera gyventi.

Bijau, kad šie Seimo rinkimai kažkokių naujų vėjų tikrai neatneš. Seimas bus pakankamai margas, susiskaldęs, fragmentuotas – ir politiškai, ir ideologiškai, ir pagal savo interesus.

A.Kasparavičiaus dosjė

49 metų A.Kasparavičius yra humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas. Humanitarinių mokslų daktaro laipsnį tema „1926 metų Lietuvos ir sovietų Sąjungos nepuolimo sutartis“ jis apgynė 1995 m.

Pagrindinė mokslinių interesų kryptis – XX a. Lietuvos politinės raidos istorija: vidaus ir išorinis (tarptautinis) aspektai; tarptautiniai santykiai; diplomatijos istorija; parlamentarizmo ir autoritarizmo problemos; pilietinės visuomenės formavimosi aspektai. 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min