Dabar populiaru
Publikuota: 2012 gruodžio 3d. 20:58

Istorikas Darius Baronas: „Islamizmas Vakarų civilizacijai dabar kelia tokį pat pavojų kaip kažkada nacizmas ir komunizmas“

Musulmonai Kopenhagos rotušės aikštėje
„Scanpix“ nuotr. / Musulmonai Kopenhagos rotušės aikštėje

Istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Darius Baronas teigia, kad islamizmas Vakarų civilizacijai ir Europai kelia lygiai tokį pat pavojų, kokį kažkada kėlė nacizmas ir komunizmas. Anot jo, svarbu suprasti, kad islamistinė ideologija naudojasi šiuolaikinės civilizacijos priemonėmis siekdama tą civilizaciją sunaikinti, o Europos politinis elitas vadovaujasi požiūriu „po mūsų nors ir tvanas“.

 

– Esame dalis Europos, kuri nebesugeba užverti sienų demokratijos vertybių nepripažįstantiems ateiviams. Dalis Europos, kurioje vis rečiau išdrįstama kovoti už savo teises, nors jos lyderiai pagaliau pripažino iškalbingą faktą – multikultūralizmo idėja žlugo. Kodėl Lietuvoje šia opia tema beveik nediskutuojama?

– Tokių problemų mes tiesiog dar neturime, nes pas mus nėra rytietiškų bendruomenių iš Alžyro, Maroko, Irako, Afganistano ar Bangladešo. Tokia mūsų savotiška laimė, nes visos šalys, kurios plačiai atvėrė duris ir priėmė neribotą imigrantų skaičių, susidūrė su milžiniškomis problemomis.

Nė viena pati tolerantiškiausia ir turtingiausia valstybė – Anglija, Švedija ar Norvegija – negali pasigirti, kad sėkmingai būtų integravusi musulmonų bendruomenes. Nė viena. Tai tėra iliuzija: nesvarbu kiek milijardų tam skiriama ir kad ir kokia didelė būtų tolerancija, integruoti religinio fanatizmo pagrindu susitelkusių bendruomenių neįmanoma.

Vakariečiai negali to suprasti, jie elgiasi taip, tarsi būtų užsidėję ideologinius akinius, kurie trukdo matyti tikrovę.

Be to, Vakarų Europoje žmonės religijai neteikia tiek daug reikšmės. Remdamiesi savo vakarietiškais prietarais ir iliuzijomis, jie galvoja, kad religija yra kiekvieno privatus reikalas.

Žmonės įsivaizduoja, kad jei krikščionybė yra taikos religija, visos kitos religijos, taip pat ir islamas, veikia panašiai. Anaiptol! Tačiau vakariečiai negali to suprasti, jie elgiasi taip, tarsi būtų užsidėję ideologinius akinius, kurie trukdo matyti tikrovę. O Lietuvoje daug kas laikosi požiūrio, kad mes esame provincija ir visa tai mūsų apskritai neliečia. Šiuo atveju buvimas provincijoje iš tiesų tampa privalumu – bent kol kas.

– Tačiau ir mus sukrėtė tokie skandalai, kaip sprendimas metams įkalinti mėgėjiško filmo „Islamo nekaltybė“ kūrėją Marką Basseley Youssefą ar įtūžio ir grasinimų bangą sukėlęs prancūzų savaitraščio „Charlie Hebdo“ leidimas, kuriame išspausdinta pranašo Mahometo karikatūra. Ar galime teigti, kad nebesame pajėgūs apginti žodžio laisvės?

– Filmo „Musulmonų nekaltybė“ ištraukos internete paskelbtos dar 2011 metais, bet niekas į tai nekreipė dėmesio. Bet teroristai rengėsi nauja ataka paminėti rugsėjo 11-osios išpuolio metines – jie tai padarė Bengazyje itin žiauriai nužudydami JAV ambasadorių Libijoje Christopherį Stevensą ir dar tris amerikiečius. Tad šis filmukas tebuvo pretekstas.

Prezidento Baracko Obamos administracija šioje situacijoje elgėsi itin keistai, filmo autorių paversdama atpirkimo ožiu.

Prezidento Baracko Obamos administracija šioje situacijoje elgėsi itin keistai, filmo autorių paversdama atpirkimo ožiu. Valstybės sekretorė Hilarry Clinton susitikime su Bengazio atakoje žuvusiųjų artimaisiais, guosdama tragiškai žuvusio „Navy SEALS“ kario tėvą, jį paguodė žadėdama prigriebti tą žmogų, kuris... sukūrė filmuką.

Taigi valdžia nutarė prigriebti ne žudikus, bet JAV gyvenantį žmogų, kuris su kruvinu nusikaltimu niekaip nėra susijęs. Toks dalykas pavojingas ženklas, rodantis, kad net JAV praranda valią ginti savo piliečius. Juk žuvo ambasadorius ir faktiškai buvo užpulta JAV teritorija, bet žudikų kaltė nuplauta, o kaltu pripažintas filmuko kūrėjas.

Akivaizdu, kad prezidentas B.Obama nori įsiteikti musulmonams, taip tikėdamasis numalšinti jų įsiūtį. Tai – tuščia viltis. Kai jis vizitų po musulmoniškas šalis metu nusilenkinėja ar atsiprašinėja dėl Amerikos padarytų „skriaudų“, vakariečiams galbūt tai ir atrodo kaip politinio takto demonstravimas, bet musulmonai tai vertina tik kaip vakariečio netikėlio keliaklupsčiavimą prašant taikos.

– Kaip ir nesenas Danijos miestelio, kuriame uždrausta švęsti Kalėdas, pavyzdys, kai šį sprendimą priimti nutarė miestelio musulmonų dauguma, teigdami, kad vadovaujasi demokratišku daugumos principu...

– Taip, islamistai jaučia, kad demokratiją galima pajungti savo toli siekiantiems tikslams, o demografiniai pokyčiai taip pat vienareikšmiškai veikia jų naudai.

Kol Europa miegojo, pasaulis pasikeitė ir net jos pačios namuose tvarka jau kita, bet ji nenori arba bijo tai pripažinti. Kadangi europiečiai po Antrojo pasaulinio karo gyveno rojaus sąlygomis, dengiami Amerikos skydo, jie išglebo, ištižo ir ėmė nebesuvokti, kad net tokios laisvės, kaip žodžio, sąžinės ir kitos moraliniu požiūriu sveikos laisvės, turi būti ginamos, ir jei jų neginsi – prarasi.

Todėl siaučiant tinginystės virusui ši laisvė ir prarandama. Be to, esama suinteresuotų grupių, kurios veikia per visokeriopą toleranciją propaguojančias multikultūralizmo institucijas, dėl ko žodžio laisvė taip pat yra prarandama.

Žmonėms yra siunčiama žinia, kad bet koks „netolerantiškas“ ar „įžeidus“ pasisakymas gali būti palaikytas rasistiniu, ir grasinama teismu, kaip jau yra nutikę ne vienam Vakarų Europos žurnalistui, menininkui ar politikui.

Kuriama baimės atmosfera, kurią labai gerai išnaudoja musulmonų aktyvistų organizacijos.

– Kodėl europiečiai leidžiasi įbauginami? Viename savo tekstų teigiate, kad Senojo žemyno gyventojai nebeturi savo „kultūrinio stuburo“ – kokios yra to priežastys?

Mes esame pernelyg tolerantiški ir manome, kad mirties bausmę už religijos įžeidimą, kuri musulmonų vertinama kaip normalus dalykas, turime priimti kaip kultūrinės savasties reiškinį.

– Problema yra ta, kad mes, europiečiai, prarandame savo civilizacinę tapatybę. Tai, ko gero, prasidėjo tuomet, kai europiečiai ėmė niekinti savo krikščioniškąjį paveldą. Ilgainiui pradėta abejoti savo pamatinėmis vertybėmis ir tada jau visu smarkumu galėjo pasireikšti vadinamasis kultūrinis marksizmas, kurio pagrindiniai ginklai yra politinis korektiškumas, multikultūralizmas ir moralinis bei pažintinis reliatyvizmas. XIX a. britų kolonialistai itin domėjosi svetimų kraštų kultūromis bei papročiais, tačiau jie nebuvo praradę savo tautinės ir kultūrinės tapatybės.

Jie žinojo, kad laukiniai papročiai lieka laukiniais ir nepuldavo mušti moterų ar kapoti galvų vien todėl, kad laukiniams tai atrodė tinkama. Jie gebėjo atsirinkti, o dabar vakariečiai to nebesugeba.

Mes esame pernelyg tolerantiški ir manome, kad mirties bausmę už religijos įžeidimą, kuri musulmonų vertinama kaip normalus dalykas, turime priimti kaip kultūrinės savasties reiškinį. Pasakyti, kad tai tiesiog brutali barbarybė – jau bus „netolerancija“, „rasizmas“ ir pan.

Svarbu suprasti, kad islamistinė ideologija, kuris šiuolaikiniame pasaulyje vis labiau plečiasi, yra iš esmės niekuo nepakitusi nuo VII–VIII amžiaus, tačiau jos adeptai naudojasi šiuolaikinės civilizacijos priemonėmis tam, kad sunaikintų tą civilizaciją. Toks yra paradoksas.

– Tačiau tokio paradokso suprasti europiečiai nesugeba. Savo tekste jūs teigiate, kad „senasis žemynas pats plačiai atveria vartus ir leidžiasi islamizuojamas“. Pakomentuokite plačiau, nes juk nė viena vyriausybė nesutiktų, kad jos šalis yra islamizuojama ar radikalizuojama?

– Europos politinis elitas mato tai, ką jie nori matyti, ir, remdamiesi savo idealistinėmis vizijomis, jie galvoja, kad taip sugebės pakeisti tikrovę. Iš tikrųjų, tai netiesa, ir tai akivaizdžiausiai matyti vertinant demografinę padėtį.

Per pastaruosius dešimt metų musulmonų skaičius Švedijoje išaugo dvigubai. Visoje Europoje musulmonų jau yra apie 20 milijonų, ir nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo nedaug, jau dabar jie kelia daugybę problemų ir „šokdina“ visą Europą.

Apžvalgininkai pastebi įdomių dalykų. Pavyzdžiui, jei kas nors prieš trisdešimt metų būtų pasakęs, kad Belgijoje svarbiausias politinės dinamikos klausimas bus nuolatiniai bandymai kaip vieną ar kitą mūsų sprendimą įvertins musulmonai, tokį žmogų anuomet būtų palaikę kuoktelėjusiu. O dabar taip jau yra, priimdami bet kokį įstatymą jie turi atsižvelgti į labai aktyvią ir labai garsiai rėkiančią musulmonų mažumą ir visus savo žingsnius derinti prie šios mažumos įgeidžių.

Priėmus vieną jų reikalavimą, seka antras, trečias ir tai tampa nesibaigiančiu procesu: atsiduriama tokioje padėtyje, kai daugumą jau valdo mažuma.

Be to, tokios šalys kaip Anglija, Prancūzija, Vokietija, Italija, Ispanija yra nebepajėgios reprodukuoti savęs – tai beprecedentis atvejis Europos istorijoje. Gimstamumo rodikliai smukę iki 1,2–1,5 vaiko vienai moteriai. Tai reiškia, kad tokia visuomenė maždaug kas 35 metus sumažėja perpus. Tuo tarpu musulmonai gali turėti poligamines šeimas, jų žmonos dažnai nieko daugiau neveikia, tik gimdo vaikus, kurių lavinimu beveik nesirūpina, bet už juos vaikų tėvai gauna pašalpas – tai ir lemia didžiulį jų prieaugį.

Tad jau dabar turime visuomenę, kuri neturi patikimų moralinių orientyrų, o kai jų nėra, nėra ir kultūrinio pasitikėjimo, be kurio lengva prisigalvoti pačių keisčiausių idėjų.

Todėl nieko nuostabaus, kad didelę dalį jaunimo, pavyzdžiui, Londone sudaro išeiviai iš Azijos šalių. Dabar jie yra jauni, bet po kelių kartų, kai nuo „The Beatles“ apsvaigusių hipių karta jau bus po velėna, jie taps kadaise išdidžiosios Anglijos įpėdiniais.

Tad jau dabar turime visuomenę, kuri neturi patikimų moralinių orientyrų, o kai jų nėra, nėra ir kultūrinio pasitikėjimo, be kurio lengva prisigalvoti pačių keisčiausių idėjų. Bet koks pasisakymas prieš nerimą keliančias tendencijas tuoj pat politinio korektiškumo atstovų prilyginamas ribotumui ir atsilikimui.

Antra vertus, aktyviai diegiamos nuostatos, kad viskas, kas tarnauja hedonizmui, leidžiama ir tuo pat metu kalama į galvą, kad mes turime taikytis prie jautrių mažumoms dalykų. Tad nenuostabu, kad Anglijoje jau ima veikti kai kurie šariato papročiai ir įstatymai.

Dauguma Europos politikų apie šias problemas bijo net prasižioti, nes gali būti palaikytas rasistais, islamo įžeidėjais.

O kadangi islame neskiriama religinė ir pasaulietinė sferos, faktiškai bet kokio papročio kritika gali būti palaikyta nukreipta prieš jų religiją. Toks aktyvizmas jau nesiriboja vien savo bendruomene. Nemaža dalis mokyklų Vakarų pasaulyje iš savo meniu jau išbraukė kiaulienos produktus, nes jas vartodami ne musulmonai, gali įžeisti ypač jautrius musulmonų jausmus.

Pataikavimas jau yra nuėjęs labai toli. Tačiau europiečiai yra linkę tikėtis, kad šis košmaras kaip nors praeis, jų nepalies, kaip nors jie baigs savo dieneles užsidarę savo namuke ar prieglaudoje. Kas liks ateinančioms kartoms, jiems nesvarbu.

Dabartinis Europos politinis elitas gyvena vadovaudamasis požiūriu „po mūsų nors ir tvanas“. Taip jis ir elgiasi.

– Politinis korektiškumas. Kas paleido šį virusą?

– Amerikoje galbūt tai dar galime vadinti virusu, Europoje tai jau yra liga, ypač Vakarų Europoje, tokiose šalyse, kaip Prancūzija ar Anglija, kurioje vietiniai niekaip negali išprašyti radikalių imamų iš savo šalies.

Žinomas ne vienas atvejis, kai, pavyzdžiui, Prancūzija ar Jordanija prašo anglų išduoti įtariamus teroristus, o Anglijos teismai to neleidžia padaryti, nes jie nėra visai tikri dėl prašomo asmens tapatybės arba bijo, kad išdavus šaliai, kurioje jis padarė nusikaltimus, su teroristu ji gali elgtis per žiauriai ir nehumaniškai.

Skaitant „Deutsche Welle“ galima susidaryti vaizdą, kad Vokietijos specialiosios tarnybos taip pat žino, kiek tūkstančių jų šalyje yra radikalių islamistų, kiek šimtų jau gerai apmokytų džihadistų, bet visas didžiulis biurokratinis aparatas nieko negali padaryti, kad jie būtų paprasčiausiai deportuoti ten, iš kur atvyko.

Jei tik kas pabandytų, tuoj atsirastų įvairiausi žmogaus teisių gynėjų, pasipiltų į gatves nuoskaudų turintys nepatenkintieji, jiems antrintų žiniasklaida, ir tokia savisaugos priemonė būtų užgniaužta pačioje užuomazgoje.

– Praėjusio amžiaus 8–9 dešimtmetyje Artimųjų Rytų šalių turtuoliai ėmė remti JAV ir Europos universitetus. Ar sutinkate, kad šie pinigų srautai tapo Vakarų politinio bei žiniasklaidos nukairėjimo priežastimi?

– Tai yra masinis reiškinys. Kol musulmonų pasaulis yra pertekęs „naftos doleriais“, jis gali finansuoti  tiek teroristus, tiek kultūrinį aktyvumą. Anglijos ir Amerikos universitetuose Saudo Arabijos milijonieriai samdo ar finansuoja dėstytojų vietas, kurias užima profesoriai, dėstantys jiems priimtinas ir palankias islamo istorijos versijas.

Nepamirškime, kad islamo kultūrai apskritai nebūdingas mokslinis smalsumas, kritinė, racionali mintis, todėl, tarkim, kritinis Korano teksto nagrinėjimas, koks taikomas Biblijai, šiuo atveju būtų visiškai neįmanomas, net pats toks bandymas būtų palaikytas šventvagišku.

Nepamirškime, kad islamo kultūrai apskritai nebūdingas mokslinis smalsumas, kritinė, racionali mintis, todėl, tarkim, kritinis Korano teksto nagrinėjimas, koks taikomas Biblijai, šiuo atveju būtų visiškai neįmanomas.

Geras musulmonas turi tiesiog paklusti, o mulos ir imamai, pasiremdami šariato įstatymais, tikrai bus pajėgūs smulkmeniškai reglamentuoti ne tik ką reikia galvoti, bet ir ką reikia daryti vienoje ar kitoje gyvenimo situacijoje, kuri vakariečiui net neatrodytų kaip nors susijusi su religija.

Ką reikia galvoti, jau gerai yra įsisąmoninę kairieji intelektualai. Dabar jų perduodama doktrina skelbia, kad islamas yra tiesiog taikos religija, ir šios „tiesos“ jau nebegalima kvestionuoti.

Šia idėja tiesiog reikia tikėti ir tiesiog nematyti nei istorijos, nei dabarties. Tokie profesoriai tokius dalykus kemša studentams į galvas, tad nenuostabu, kad universitetuose kuriasi Saudo Arabijos ir kitų Persijos įlankos šalių remiamos katedros, kurios tampa islamo ideologijos skleidimo židiniais.

Islamizmas Vakarų civilizacijai ir Europai kelia lygiai tokį pat pavojų, kokį savo laiku kėlė naciai ar bolševikai. Tie pavojai nebuvo atpažinti, o pastarasis atkakliai ignoruojamas. Taip apgaudinėjame tik pačius save.

– Galbūt visuomenė tai ir atpažįsta, tačiau dėl tariamo politinio korektiškumo, kitaip sakant, bailumo, nesiima jokių veiksmų. Tačiau tuomet veiksmų imasi ultradešinieji radikalai, tokie, kaip Andersas Breivikas Norvegijoje.

– Bet A.Breiviko išpuolis Norvegijoje tik dar labiau paskatino norvegus žengti politinio korektiškumo ir dar didesnio pataikavimo musulmonams keliu. Po A.Breiviko žudynių visi politiškai korektiški Norvegijos pareigūnai pirmiausia atsiprašinėjo musulmonų, lyg išpuolis būtų įvykdytas prieš juos, nors iš tiesų jis juk buvo nukreiptas prieš kairiąją partiją ir jos narius.

Tai iš tiesų kraupus ir pasibaisėtinas nusikaltimas, kurį, mano nuomone, galėjo padaryti tik protiškai nesveikas žmogus. Taip manė ir pirmoji psichiatrų komisija. Tačiau jos išvados nepatiko visagalei žiniasklaidai, tad kita psichiatrų komisija nustatė, kad A.Breivikas – pakaltinamas.

Sakysite, teisingumas triumfavo? Nežinau, kaip galima pavadinti teisingumu tai, kad banditas nuteistas kalėti komfortiškame kalėjime net ne iki gyvos galvos. Nežinau, kaip jaučiasi žuvusiųjų artimieji, bet po A.Breiviko žudynių paaiškėjo žmogaus gyvybės kaina Norvegijoje: padalijus kalėti skirtą laiką iš žuvusiųjų skaičiaus, išeina, kad už vieną užmuštą žmogų A.Breivikas gavo po 3 mėnesius (!) kalėjimo.

Švedijos politinis elitas savo tautiečius moko būti kuo labiau tolerantiškiems musulmonams, nes neva ir jie bus tokie pat tolerantiški mums, kai jie taps dauguma.

Nieko sau, pati tolerantiškiausia ir pati pažangiausia šalis. Antra vertus, jau dabar matyti tam tikros tendencijos – stiprėja Norvegijos kova prieš vadinamuosius radikalus.

Kas tie radikalai? Jais laikomi bet kas, kas pasisako prieš nevaržomą musulmonų imigraciją ir rodo bent kokį rūpestį, kad Norvegija išliktų norvegiška. Jei tik imi artikuliuoti tokias mintis, automatiškai esi apšaukiamas „islamofobu”, „rasistu“, naujuoju Breiviku ir gali būti persekiojamas.

Norvegijoje yra tokia valstybės finansuojama organizacija „Expo“, kuri renka duomenis ir stebi, kas lankosi politiškai korektiškam elitui nepageidaujamuose internetiniuose puslapiuose. Tokie žmonės patenka į juoduosius sąrašus ir rizikuoja prarasti darbą bei socialines garantijas, be kurių Norvegijoje beveik neįmanoma išgyventi.

Švedijos politinis elitas savo tautiečius moko būti kuo labiau tolerantiškiems musulmonams, nes neva ir jie bus tokie pat tolerantiški mums, kai jie taps dauguma.

Toks begalinis naivumas puikiai iliustruoja moderniųjų multikultūrinių studijų sukeliamą aklumą, kai net nesugebama suprasti, ką sako šariato įstatymai apie „netikėlius“ ne musulmonus, kai nematoma, kokia yra krikščioniškų mažumų padėtis Artimųjų Rytų šalyse.

Eidamos tokiu keliu Europos vyriausybės, remdamos musulmonų mažumą, atsigręžia prieš savo tautas, o šios – visiškai nuginkluotos ir bejėgės – negali net taikiai pasipriešinti. Ypač kraupus vaizdas socialdemokratinėse šalyse, tokiose kaip Norvegija ir Švedija, kur žmonės neturi beveik jokių galimybių pasipriešinti visagalei valstybei, kuri jais „rūpinasi“ nuo lopšio iki karsto.

- Ar šio perdėto palankumo krikščioniškas ir demokratines vertybes niekinantiems kitataučiams priežastys nėra susijusios su pokolonialine savigrauža?

- Tai yra akivaizdu! Krikščioniškos civilizacijos Vakarų šalims tokia sąžinės apyskaita jau senokai yra tapusi įprastu dalyku, tačiau mūsų dienomis šios pratybos jau yra tapusios nebesuvokiamu savęs „plakimu“.

Pavyzdžiui, net amerikiečiai stebisi, kad anglai ypač linkę koneveikti pačius save. Taip jie savotiškai atgailauja, kad kažkada buvo imperialistai. Tuo nuolat naudojasi buvusių kolonijų gyventojai, pateikinėdami savo sąskaitas. o britai su tuo sutinka ir jas moka.

Tačiau nepamirškime fakto, kad VII–XIX a. musulmonai vergijon vien iš Afrikos išgabeno ne mažiau kaip 16 mln. juodaodžių, ir tai – neskaičiuojant milijonų vergais paverstų Europos ir Indijos gyventojų.

Tačiau visa tai tėra žaidimas į vienus vartus. Taip prarandama platesnė perspektyva. Vakarai įžengė į nesveiką savęs niekinimo erą ir jau net negali kalbėti ir matyti, kiek gero bent jau ankstesniais amžiais pasauliui atnešė Vakarai.

Žinoma, nė viena visuomenė nėra tobula. Amerikiečiai dažnai graužiasi dėl to, kad jų protėviai gabeno juodaodžius iš Afrikos vergauti Naujajame pasaulyje: iš viso maždaug 11 mln. žmonių XV–XVIII a.

Tai, žinoma, yra juoda dėmė žmonijos istorijoje. Tačiau nepamirškime fakto, kad VII–XIX a. musulmonai vergijon vien iš Afrikos išgabeno ne mažiau kaip 16 mln. juodaodžių, ir tai – neskaičiuojant milijonų vergais paverstų Europos ir Indijos gyventojų.

Senovėje musulmonų poreikis vergams buvo tiesiog nepasotinamas. Tačiau apie šiuos istorinius faktus niekas nekalba, nes taip galima įžeisti islamo išpažinėjus.

Tad neatsitiktinai Anglija išgyvena tam tikrą antirasistinę paranoją, kuri yra nukreipta išimtinai prieš baltuosius, etninius anglus, nes neva tik baltasis gali būti rasistas.

Prieš kurį laiką Anglijoje kilo šioks toks skandalas, kai žurnalistai nustatė pasibjaurėtiną faktą, kad viena pakistaniečių grupuotė kelerius metus puldinėjo ir prievartavo baltaodes moteris. Tai nebuvo visiškai nežinomas, bet tiesiog daugelį metų slėptas dalykas. Kurį laiką policija nereagavo net į valstybinių tarnybų pateiktą informaciją, mat nenorėjo ko nors imtis iš baimės, kad gali būti apkaltinta rasizmu.

- Galbūt tiesiogiai šiandien dar nesusidūrusi su šiomis problemomis Lietuva ir kitos Rytų Europos šalys dar turi šansą užimti atitinkamą poziciją ir vykdyti tinkamą imigracijos politiką?

- Pati visuomenė turi būti sąmoningesnė. Vienas iš priešnuodžių prieš musulmonų ekscesus būtų sąmoningas apsisprendimas save identifikuoti kaip krikščionis ir aiškiai suvokti, kad mūsų vertybės vienokios, o jų – kitokios, ir mes savąsias esame pasiryžę ginti.

Mums nuo senų laikų suprantama tokia tolerancija, kad kai „esi Romoje, elkis kaip romėnas“. Tiems, kam tai nesuprantama, turi būti aiškiai duota suprasti, kad mes turime tokių vertybių, dėl kurių su jais nesiderėsime.

Vidurio Europoje padėtis dar nėra beviltiška, netgi ir Vakarų Europoje šiokia tokia kova vyksta. Žmonės ima atsipeikėti. Spalio 25-ąją prancūzų jaunimas simboliškai užėmė Puatjė mieste statomą megamečetę. Jie save vadina karta, turinčia tapatybę. Jie skanduoja, kad niekada nesutiks su tuo, kad savo tėvynėje būtų paversti indėnais. Taip buvo prisiminta diena, kai 732 metais frankų karalius Karolis Martelis sustabdė vieną iš daugelio musulmonų invazijų į Europą.

Žmonės ima atsipeikėti. Spalio 25-ąją prancūzų jaunimas simboliškai užėmė Puatjė mieste statomą megamečetę. Jie save vadina karta, turinčia tapatybę. Jie skanduoja, kad niekada nesutiks su tuo, kad savo tėvynėje būtų paversti indėnais.

Kol ši kova nesibaigusi, jos rezultatas nėra dar galutinai aiškus. Mums rūpimu aspektu Vengrija, Lenkija ar Lietuva yra geresnėje padėtyje, nes čia visuomenės yra ir labiau tradicinės, ir nėra pavergtos atvirai kairuoliško politinio ir kultūrinio elito.

Gal kai kam tai nelabai patinka, bet tai tampa akivaizdžiu privalumu. Svarbu, kad tai nebūtų pradanginta. Ne mažiau svarbu, kad dirbtinai nebūtų kuriamos prielaidos atvykti ir įsikurti tokiems žmonėms, kurie nori vien pašalpų ir yra pasiryžę įdiegti savo tvarką ir keistus papročius.

Danijos ar Švedijos pavyzdžiai rodo, kad tokių mažumų finansavimas, jų užgaidų tenkinimas nepadeda spręsti nė vienos problemos, priešingai – užsuka neišsprendžiamų problemų karuselę, kuri šiuo metu dar klestinčias šalis gali sugrąžinti į naująjį akmens amžių.

Juk tie imigrantai visai nenori integruotis, priešingai – jie norėtų, kad autochtonai integruotųsi į jų religinę, kultūrinę ir paprotinę sistemą. Ir kad ir kaip būtų keista, tokių tipų randasi.

Lietuvoje ir šiuo požiūriu padėtis yra geresnė. Valstybė vis dar tebesirūpina lituanistika, dar svarbiau, kad nemaža visuomenės dalis tam yra angažuota. Šiaip tai tikrai būtų neprošal, jei Lietuvos kultūrinis bei politinis elitas aiškiai pasisakytų už nacionalinės valstybės idėją, nebijotų atsiriboti nuo kairuoliškų socialinių eksperimentų, kurie Europą verčia pajuokos ir išnaudojimo objektu.

Turime suprasti, kad valstybė privalo tarnauti tautai, sudaryti jai kuo geresnes sąlygas klestėti, kurti ir šioje žemėje gyventi. Tai yra pagrindinis prioritetas. Reikia aiškiai apsibrėžti kokiais principais vadovaujamės, o tam gerą pavyzdį teikia respublikoniška JAV dalis bei Izraelis.

Pastaroji šalis – tai puikus pavyzdys kaip galima kurti klestinčią demokratiją autoritarinių režimų ir tironijų apsuptyje.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min