– Kaip nusprendėte pradėti savanoriauti „Jaunimo linijoje“?
– Mano atėjimą į „Jaunimo liniją“ lėmė keli dalykai. Pirmiausia, studijų pradžioje buvo noras veikti ką nors naudingo. Kaip tik tuo metu į mūsų paskaitas atėjo savanoriai iš „Jaunimo linijos“. Jie bandė pritraukti naujų žmonių.
Man iš karto kilo noras prisijungti prie jų, tačiau galutinį sprendimą priėmiau šiek tiek pamąstęs. Prisiminiau savo gyvenimo momentus, kai jaučiausi vienas, nesuprastas, be jokios vilties. Tuomet man net nekilo idėja į ką nors kreiptis. Prisimenu tai kaip vieną liūdniausių savo gyvenimo momentų. Žinau, kad yra žmonių, kurie dar nepasidavė, ieško, kas juos suprastų, nepaliktų vienatvėje, ir nusprendžiau, kad noriu jiems padėti, pabūti šalia.
– Dirbti su žmonėmis, kurie paskambina į „Jaunimo liniją“, reikia gana jautriai. Kokie yra pagrindiniai šio darbo principai, reikalavimai?
– Vienas pagrindinių šio darbo principų – žmogų išgirsti ir išklausyti. Tai gali atrodyti savaime suprantama ir paprasta. Parengiamųjų kursų metu suvokiau, kad, nors girdėti ir mokėjau, nesuvokiau, kaip žmogų išklausyti, kaip suprasti, koks jis yra.
To galima išmokti. Tačiau yra kita savybė, be kurios, manau, neįmanoma savanoriauti „Jaunimo linijoje“. Tai – empatija. Mes esame emocinės paramos savanoriai, todėl, jei negalime suvokti, kokius jausmus jaučia pašnekovas, negalime jam ir padėti.
– Į „Jaunimo liniją“ skambina žmonės, kurie turi problemų, kuriuos kas nors slegia. Savanoriai turi juos išklausyti. Kaip po visų pokalbių jaučiasi pats savanoris?
– Visai suprantama, kad ir pats savanoris po budėjimo gali jaustis prislėgtas, nuvargęs. Kartais gali atrodyti, kad savanoris yra kažkokia mistinė būtybė, bet iš tikrųjų esame tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti. Pokalbio metu bandome padėti skambinančiajam, leisti jam pasidalyti su mumis savo skausmu, todėl tas skausmas pasiekia ir mus.
Dėl to „Jaunimo linijoje“ yra savanorių, kurie bet kuriuo paros metu yra pasiruošę pasikalbėti su žmogumi, padėti jam išsiaiškinti, kas nutiko, kaip jis jaučiasi, kas jį paveikė.
Kartais gali atrodyti, kad savanoris yra kažkokia mistinė būtybė, bet iš tikro – jie tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti.
– Kas jums sunkiausia savanoriaujant „Jaunimo linijoje“?
– Dažnas savanoris prisipažįsta, kad į „Jaunimo liniją“ ateina su idėja išgelbėti pasaulį. Mes viliamės, kad kalbėdamiesi su skambinančiuoju išspręsime visas jo problemas, sunkumus ir skausmus.
Nors atrodo, kad toks požiūris yra gražus ir gerbtinas, dėl jo savanoris gali rimtai nukentėti, jei pokalbis nesibaigia pozityviai. Savanoriauju daugiau nei pusantrų metų, tačiau kartais pajaučiu, kaip norisi žmogui, su kuriuo kalbu, padėti, išspręsti už jį viską, neleisti jam pasiduoti.
Tačiau jau išmokau, kad žmogus pats turi nuspręsti, ką ir kaip darys. Niekas jo neišgelbės be jo paties valios ir pastangų. Aš esu kitame laido gale, galiu tik jį išgirsti, išklausyti ir leisti jam pačiam save išgirsti.
– Kas „Jaunimo linijoje“ yra svarbiau – išklausyti žmogų ar jam patarti?
– Labai svarbu iš karto pabrėžti – „Jaunimo linijoje“ mes nedalijame patarimų. Savanoriai nežino stebuklingo sprendimo, kuris išspręs visas problemas.
Taip pat, pats žmogus turi nuspręsti, ką jis darys, nes tai yra jo gyvenimas ir tik jis yra už jį atsakingas. Belieka tik jį išklausyti, pabūti su juo.
Pokalbio metu mes ne vien tik tylime ir klausomės, bet ir parodome žmogui, ką jis mums pasakė. Tai suteikia jam naują perspektyvą. Gana dažnai būna, kad žmogus žino, ką jis nori daryti ar ko reiktų imtis, o pokalbio metu mes jam tik leidžiame tą išgirsti ir pasitvirtinti.
– Jei jums paskambina žmogus, kuris ketina padaryti ką nors negero sau ar kitiems, ar yra kokių nors veiksmų, kurių galite imtis, kad užkirstumėte tam kelią?
– Reiktų prisiminti, kad savanorio kontaktas su skambinančiuoju yra per telefono ragelį. Jei žmogus sako, kad jis dabar save susižalos, mes juk negalime pribėgti prie jo ir sustabdyti. Tačiau to ir neignoruojame.
Jei skambinantysis ketina imtis veiksmų prieš save pokalbio metu, savanoris bando tartis su juo, kad, kol mes kalbamės, jis nieko nedarytų. Jei jis jau sau kažką pasidarė, tada skatiname, kad padėtų sau ir išsikviestų pagalbą. Toliau mes galime tik kalbėtis ir bandyti suprasti žmogų. Tik jis gali nuspręsti, ką darys po pokalbio, o kol kalbamės – kalbamės.
– Kokios bėdos dažniausiai slegia jums skambinančius žmones?
– Paprasčiausias atsakymas – visokios. Kiekvienas skambinantysis turi savo nuoskaudų, žaizdų. Jei reiktų vieną kurią išskirti, sakyčiau, kad labai daug skambinančiųjų kamuoja vienatvė. Sakydamas tai neturiu omenyje, kad jie neturi žmonių aplinkui, bet dažnai būna, kad jie jaučiasi nesuprasti, neišgirsti aplinkinių, todėl jie skambina mums. Mes jų nepažįstame, neturime išankstinių nuostatų apie juos, mes tik bandome juos išgirsti ir suprasti.
– Į „Jaunimo liniją“ skambina žmonės turintys įvairiausių sunkumų. Ar yra buvę taip, kad negalėjote žmogui niekaip padėti? Kaip elgtis tokiu atveju?
– Kaip jau minėjau ankščiau, tikrai ne kiekvienas pokalbis būna sėkmingas ir skambinantysis atsisveikina su padėka. Būna atvejų, kai žmogus nenori pagalbos, jos vis atsisako. Tada savanoris bando su juo kalbėtis, jį suprasti, nes jis juk mums paskambino.
Tą mes priimame kaip ieškojimą pagalbos, paramos, todėl nepasiduodame ir bandome su skambinančiuoju išbūti, kas tikrai nėra lengva. Būna, kad tai nepadeda, taip pat būna momentų kai žmogus pakeičia savo sprendimą. Mes stengiamės padėti tol, kol patys galime.
– Kaip manote, kas yra svarbiausia dirbant savanoriu „Jaunimo linijoje?
– Jau minėjau empatiją ir gebėjimą klausytis, bet dar vienas svarbus dalykas yra gebėjimas nustatyti ribas ir atsakomybę. Pradedantys savanoriai įprastai bando prisiimti labai daug ant savo pečių, tuo pat metu atiduodami daug savęs skambinančiajam.
Įvykus nesėkmingam pokalbiui, tam savanoriui dažnai kyla kaltės jausmas, nes nepavyko padėti. Dažnas tą išgyveno, taip pat ir aš. Pats po tokio pokalbio išmokau, kad ne ant mūsų pečių žmogaus gyvenimas pastatytas, bet ant jo ir tik jis gali nuspręsti, ką su juo darys. Mes tik šnekamės ir suteikiame pagalbą, jei jis jos nori ir priima.
– Kiekvieną dieną kalbate su žmonėmis, kuriems yra sunku. Kokių gyvenimiškų pamokų jus tai išmokė?
– Visko, ko aš išmokau savanoriaudamas „Jaunimo linijoje“, tikriausiai nesugebėčiau išpasakoti. Pirmiausia šauna į galvą jau minėtas gebėjimas išgirsti žmogų. Tai labai jaučiasi ir asmeniniame gyvenime – jau net nepastebiu pusės įgūdžių, kuriuos įgavau savanoriaudamas, bekalbant su artimaisiais ar draugais.
Dar išmokau, kad reikia sugebėti atskirti savo gyvenimo dalis. Kas vyksta prie ragelio ir kas vyksta mano gyvenime, neturi vienas kito paveikti, todėl reikėjo išmokti, kaip vieną ar kitą palikti už durų.
„Jaunimo linija“ vykdo kampaniją „Padovanok ausį“, kuri skirta atkreipti dėmesį į itin aktualią problemą – depresiją ir kitus emocinius sunkumus. Padovanoti ausį ar tiesiog paremti „Jaunimo liniją“ galima skambinant trumpuoju numeriu 1407 (kaina – 2,9 Eur) arba internetinėje svetainėje adresu padovanokausi.lt. Čia taip pat rasite daugiau informacijos apie kampaniją ir depresiją bei patarimų, kaip sunkią akimirką padėti sau ir kitam.
