Dabar populiaru
Publikuota: 2016 vasario 26d. 09:00

Jolanta Blažytė skiriasi su Viktoru Uspaskichu ir drasko „Vikondos“ bei Darbo partijos saitus: „Kotletai – sau, musės – sau“

Jolanta Blažytė Interviu
Asmeninio archyvo nuotr. / Jolanta Blažytė

Koncernas „Vikonda“ ir Darbo partija iki šiol buvo neatskiriami. Partijos nariai vadovavo koncerno įmonėms, o koncernas viskuo rėmė partiją. Viso šio konglomerato viršūnėje spindėjo Viktoro ir Jolantos Uspaskichų šeima. Tačiau dabar visą lietuviškos „Vikondos“ kontrolę galutinai į savo rankas perėmusi Jolanta Blažytė nutarė skirtis ne tik su Darbo partija, bet ir vyru Viktoru, kuris, radikaliai pakeitęs gyvenimo būdą, dažniau būna Briuselyje nei Kėdainiuose.

J.Blažytė išstojo iš partijos, atleido Darbo partijai priklausiusius koncerno įmonių vadovus ir tikina, kad nuo šiol koncernas su politika nieko bendra nebeturės.

Europarlamentarui V.Uspaskichui tokia žmonos veikla nelabai patiko. Anksčiau audringu gyvenimo būdu garsėjęs V.Uspasckihas neatpažįstamai pasikeitė. Jis nebegeria, sveikai gyvena ir daugiau šneka apie psichologiją nei verslą ar politiką. Šiemet išleistoje savo knygoje jis rašo matantis, kaip griūva žmonos psichika, kaip jai vis sudėtingiau rasti bendrą kalbą su pagrindiniais įmonių vadovais, kad svarbiausiu dalyku šiandien jai tapo pinigai. 

Paaiškėjo, kad iškart po šios knygos pasirodymo J.Blažytė kreipėsi į teismą su prašymu jos santuoką su V.Uspaskichu nutraukti dėl sutuoktinio kaltės. Tačiau pati J.Blažytė skyrybas dar bando nuslėpti ir pirmadienį susitikusi su 15min apie vyrą kalbėjo lyg jis tebebūtų šeimos narys. Tiesa, ne pats artimiausias.

Ateityje savo įmonių vadovus norėčiau matyti dirbančius, o ne politikuojančius.

Šaltakraujiška ir stipri. Tokį įvaizdį bando išlaikyti J.Blažytė, bet kalbėtis su žiniasklaida sutinka. Priima mus savo namuose Kėdainių senamiestyje, kur, lyg  gūdžiais 1996-aisiais, duris atidaro augalotas apsauginis, ir vedasi kalbėtis į V.Uspaskicho pirtelių laikus menantį rūsį.

J.Blažytė – viena turtingiausių Lietuvos moterų, tačiau sutinka mus lyg eilinė namų šeimininkė. Sinusito kamuojama moteris vilki ryškiai violetiniu treningu, ant jos veido – nė gramo kosmetikos. „Džiaugiuosi, kad bent balsą jau atgavau“, – šypsosi ji kviesdama pokalbiui, tik fotografuotis griežtai atsisako. Sako nuotraukų atsiųsianti pati. Ir atsiunčia, o tarp jų – nė vienos su Viktoru.

– Koncerną „Vikonda“ įkūręs visuomet giriasi jūsų vyras ir iki šiol daug kas „Vikondą“ vadina Viktoro Uspaskicho verslu. Tačiau jau penkiolika metų koncerno vairas jūsų rankose. Pastaruoju metu ir kontrolinis akcijų paketas priklauso jums, tad ar ne laikas visiems pasakyti, kad tai jau labiau jūsų, o ne jo verslas?

– Ne, tai yra šeimos verslas. Iš pradžių mes dirbome kartu. O kai Viktoras pasinėrė į politiką, tada, aišku, didžioji krūvio dalis teko man. O šiaip tai šeimos verslas, skirtas ateities kartoms, skirtas vaikams. Aš nenoriu jo dalinti į savo ir Viktoro.

Viktoras Uspaskichas yra šeimos narys, todėl jis gali vadintis akcininku. Gali ir nesivadinti, kaip jam patogiau.

– Oficialiai V.Uspaskichas nebėra „Vikondos“ akcininkas, tačiau koncerno puslapyje tebėra jo, kaip akcininko, žodis. Ar tai reiškia, kad akcijų perdavimas vaikams buvo fiktyvus?

– Ne, Viktoras Uspaskichas yra šeimos narys, todėl jis gali vadintis akcininku. Gali ir nesivadinti, kaip jam patogiau.

– Ar iš tikrųjų jo vaikai dalyvauja versle? Kaip sekasi koncerno valdyme bendrauti su ne Lietuvoje gyvenančiais Viktoro vaikais Julija ir Eduardu? Jei jūsų vyras realiai lietuviškoje „Vikondoje“ nebedalyvauja, ar tai reiškia, kad verslas atsidalintas – jums „Vikonda“ Lietuvoje, jam „Vikonda“, kuriama Rusijoje?

– Tai yra atskiros sritys, kuriose dirba Julija ir Eduardas, ir atskira sritis, kurioje dirbu aš. Julija su Eduardu daugiau dirba Rusijos versle, o aš Lietuvoje. Tai yra mūsų tarpusavio susitarimas, yra akcijų pasidalijimas ir nematau platesnės diskusijos šia tema.

– Jūs pati sakote, kad su Rusijos verslu apskritai nieko bendra neturite.

– Ne, man užtenka darbo Lietuvoje. Turiu, ką veikti.  

– Rusijos rinka šiuo metu gana rizikinga, ten nėra viskas rožėmis klota. Kaip jums atrodo, ar pagrįsta ta rizika dabar ten pradėti plėtoti „Vikondos“ filialo veiklą?

– Už tą riziką atsako kiti šeimos nariai.

– Jums pačiai nekilo abejonių, ar verta ten pradėti dirbti?

– Jei jau pradėta, tai ką čia abejoti. Reikia tiesiog dirbti.

– Kokie veiklos Rusijoje rezultatai, gal žinote?

– Ne, iš tikrųjų tegul kalba tie, kurie ten dirba.

– Kodėl koncerno generaliniu direktoriumi neliko Juozas Gaidamavičius, o buvo paskirtas Gintaras Jasionis? Ar tai jūsų sprendimas? Kaip vertinate naująjį vadovą?

–  Verslas auga, plečiasi, ir pokyčiai yra natūralus dalykas. Reikia dar palaukti metinių rezultatų, bet Gintarui sekasi gerai.

Algimanto Barzdžiaus nuotr./Gintaras Jasionis
Algimanto Barzdžiaus nuotr./Gintaras Jasionis

– Koks buvo koncernas 2000-aisiais, kai oficialiai jūs tapote jo vadove, ir koks jis dabar? Gal galėtumėte išskirti pagrindinius pokyčius?

Ne paslaptis, kad mūsų verslas buvo šiek tiek susijęs su politika, nes tiek finansiškai, tiek morališkai palaikėme vieną politinę partiją.

– Verslas tapo labiau struktūrizuotas, labiau disciplinuotas personalas, dirba kompetentingesni žmonės, aiškesnė strategija.

Verslas žymiai išsiplėtė tiek Lietuvoje, tiek užsienio rinkose,  kasmet augame po 10–20 proc. Atsirado didesnis stabilumas, aiškumas dėl perspektyvos.

Nors stabilumas ne visada yra gerai – sakoma, jis užmigdo darbuotojus komforto zonoje, bet sunkiais periodais būtent stabilumas buvo mūsų stiprybė. Pavyzdžiui, kai Rusija paskelbė lietuviškų produktų embargą, Lietuvos mėsos perdirbimo įmonės patyrė didžiulį smūgį. Tačiau mes turėjome labai stiprią ir stabilią komandą, kuri sugebėjo mobilizuotis, tai krizės net nepajutome.

Atvirkščiai – atradome naujų rinkų ir išsiplėtėme į Europą. Mūsų pelnas padidėjo, o ne sumažėjo. Eksportuojame produkciją į Italiją, Vokietiją, Jungtinę Karalystę, Jungtinius Arabų Emyratus, Izraelį, JAV, Honkongą ir kitur.

– Kiek žmonių dabar dirba koncerne?

– Nuolat dirba apie 2000 žmonių. Jie keičiasi, nes mūsų verslas sezoninis ir daug darbų sezoninių – ledų gamyba ar konservavimas. Vasaros periodu dar priimame nemažai papildomų darbuotojų. Jų nedaugėja ne dėl to, kad verslas nesiplečia, o dėl to, kad diegiamos naujos technologijos, leidžiančios mažinti personalo poreikį.

– Ar nesirengiate imtis kitokių verslų? Drabužių, prekybos tinklų, maitinimo įstaigų? Kodėl?

– Jums atrodo, kad man darbo trūksta? Tikrai ne. Aš manau, kad mūsų verslas turi stiprias kompetencijas, kurias tiesiog galima plėtoti ir iš jų uždirbti. Manau, kad netikslinga mestis į naują sritį, kurioje būtume naujokai ir kur tektų iš naujo pradėti kurti naują „know how“.

– Kuri „Vikondos“ įmonė yra garvežys, tempianti kitas, o kurios kelia galvos skausmą?

– Tai turbūt ir yra svarbiausias koncerno pasiekimas nuo 2000-ųjų metų, kad sugebėjome atsisakyti tų verslų, kurie nuostolingi. Liko tik tie pelno centrai, kurie generuoja pinigus.

– Netgi žiniasklaida?

– Taip. Laikraštis uždirba pelną. Televizija gal šiek tiek nuostolingesnė, bet dabar šias dvi įmones sujungėme į vieną ir planuojame dirbti pelningai.

– Kam koncernui žiniasklaida? Norite valdyti vietos politikus ar pati imti valdžią?

– Tai verslo dalis. Turime gerą verslą, kam jį naikinti?

– Tai jums žiniasklaida – tik verslas, jokios misijos?

– Yra ten suformuota komanda, kuri mato misiją. Tegu ten jie ir dirba su savo misija. Man svarbu finansiniai rezultatai. Žinoma, svarbu, kad mano ir žiniasklaidos kūrybinės grupės vertybės sutaptų. 

– Ar tai reiškia, kad jokių verslų koncernas atsisakyti nebeplanuoja?

– Ką reiškia atsisakyti? Būna tokie procesai, kaip įmonių pardavimas, įsigijimas, susijungimas. Tai natūralu. Visko gali būti ateityje.

– Tariantis dėl susitikimo rašėte, kad norite ramiai depolitizuoti verslą. Tai reiškia, kad jis buvo politizuotas? Paaiškinkite, ką turėjote galvoje.

– Ne paslaptis, kad mūsų verslas buvo šiek tiek susijęs su politika, nes tiek finansiškai, tiek morališkai palaikėme vieną politinę partiją. Manau, kad tai nėra gerai, kai verslas ir politika susimaišo į vieną krūvą.

– Tai ką darysite, kad taip nebebūtų?

 Yra patarlė: „Kotletai – sau, musės – sau“. Tai šiuos dalykus atskirsime.

– Nuo šiemet sausio Kėdainių konservų fabriko vadovu nebedirba nuo 1996 m. fabrikui vadovavęs Vygantas Vanagas. Ar taip atsitiko dėl to, kad jis aktyvus Darbo partijos narys, artimas jūsų vyro bendražygis, ar dėl kitų priežasčių? Kurių dar koncerno įmonių vadovai pasikeitė ir kodėl? 

– Pastaruoju metu koncerne vyko nemažai pokyčių, keitėsi įmonių vadovai. Suprantu, kaip jiems nėra paprasta atlaikyti mano keliamus reikalavimus. Bet tų, kurie atlaiko, dėka auga ir koncernas, gerėja darbuotojų darbo sąlygos ir didėja atlyginimai. 

Aurimo Šrubėno nuotr./Vygantas Vanagas
Aurimo Šrubėno nuotr./Vygantas Vanagas

Su Vygantu Vanagu, išdirbusiu koncerne beveik 20 metų, atsisveikinome labai šiltai ir draugiškai. Esu jam dėkinga už pažadą padėti patarimais ir konsultacijomis. Ar jo narystė Darbo partijoje buvo išėjimo priežastis? Ne, tai nebuvo priežastis. Tačiau ateityje savo įmonių vadovus norėčiau matyti dirbančius, o ne politikuojančius.

– Jūs pati buvote politikė, nes iki šių metų sausio priklausėte Darbo partijai. Sausį parašėte politinį komentarą apie veltėdžius ir po kelių dienų išstojote iš Darbo partijos. Viena vertus, iš politikos traukiatės, kita – joje tampate aktyvesnė?

– Aš politikoje buvau tik statistinis vienetas. Negalima teigti, kad aš dalyvavau politikoje. Aš nedalyvavau nei partijos suvažiavimuose, nei sprendimuose, nei kūriau jos strategiją. Įsikūrus šiai partijai atrodė, kad ji ir gali būti ta jėga, kuri sukurs valstybėje ekonominį proveržį. Taip neatsitiko, todėl teko iš jos išstoti.

Partijos pirmininkui tiesiog įdomiau skaityti moteriškus žurnalus nei partijos sąskaitas. Čia jo pasirinkimas.

– Kiek laiko priklausėte partijai?

– Tiesą sakant, net neatsimenu, kada į ją įstojau.

– Partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis neslėpė, kad jus pažįsta tik kaip gražią moterį iš žurnalų viršelių. Ar toks jo pasakymas įžeidė, kai Darbo partiją nuolat rėmėte nemažomis finansinėmis aukomis?

– Partijos pirmininkui tiesiog įdomiau skaityti moteriškus žurnalus nei partijos sąskaitas. Čia jo pasirinkimas. Neužsiimu tokiais dalykais, kaip saviįžeida.  

– Jūsų komentare už nemeilės darbui ugdymą pylos gauna progresinius mokesčius siūlantis socialdemokratas Algirdas Sysas, taip pat ir Darbo partijos ministrai. Atrodo, pati esate liberalių politinių pažiūrų?

– Aš net nežinau, kaip savo pažiūras pavadinti. Žinau tik tiek, kad man svarbu dirbti, veikti ir siekti rezultatų. Svarbu skatinti ir vertinti tuos žmones, kurie dirba ir užsidirba, o ne tuos, kurie nori tik gauti. Ir dažniausiai – gauti iš kitų sąskaitos.

Man svarbiau ne kokias pažiūras partija deklaruoja, o ką ji gali duoti žmonėms. Ką dabar duoda valdančiosios partijos? Duoda tik tą faktą, kad nurėždamos nuo Lietuvos dirbančiųjų bene didžiausius mokesčius Europoje, sugeba mokėti mažiausius atlyginimus mokytojams ir gydytojams. O dėl mažiausių pensijų mūsų pensininkai konkuruoja tik su Bulgarija ir Rumunija. Įdomu, kokios politinės pažiūros galėtų pateisinti tokią situaciją?

– O jūs pati matote, kaip šias problemas spręsti?

– Manyčiau, kad reikia pradėti galvoti dėl dviejų esminių dalykų: pirma – kaip valstybei uždirbti pinigus, o ne prarasti ir antra – kaip efektyviai valdyti visus procesus. 

Valstybė neuždirba pakankamai pinigų, lenda į skolas. Negana to, be ceremonijų švaisto pinigus į kairę ir dešinę. Kur tik dursi pirštu – visur gali rasti neefektyvų lėšų panaudojimą. Kam reikalinga tokia kasmet besipučianti valdininkų armija? Ką jie veikia, kokią vertę sukuria? Ar kas nors skaičiuoja?Valdantieji šiuo metu malasi prie biudžeto skylės vis galvodami, kaip iš ten dar ištraukti kokią kapeiką, kad patenkintų masių lūkesčius ir tie neišdaužytų langų. Tokia valstybės valdymo „strategija“ tikrai pražūtinga.

– Darbo partija, jūsų nuomone, taip pat nieko gero nenuveikė? Labai kritikuojate partijos pastangas siekiant didinti minimalią mėnesio algą.

– Negalima dalinti tų vertybių, kurios nėra uždirbtos. Žmonės turi ne gauti algą, o ją užsidirbti. Valstybė turi sukurti sąlygas žmonėms uždirbti. Nereikia kaltinti tik verslininkų, kad jie mažai moka. Tie patys verslininkai, jei jie su visu verslu išvažiuotų dirbti į Vokietiją, galėtų mokėti daugiau, nes ten kitokia ekonominė struktūra, kitokie ekonominiai santykiai.

– Dalis verslininkų perkelia savo įmones į šalis, kuriose mokesčiai mažesni. Ar jūs svarstėte tokią galimybę?

– Ne, aš nenorėčiau to daryti vien iš patriotiškumo. Kol galime, tol įmonės bus Lietuvoje, o ne ofšorinėse zonose, ir mokės mokesčius Lietuvos biudžetui.

– Bet ofšorinė įmonė „Gravel Investment Limited“ jūsų versle taip pat dalyvavo.

– Tai buvo tik investuotojas.

– Komentare piktinotės, kad Lietuvoje skatinamas veltėdžiavimas. Ar ir „Vikonda“ turi problemų ieškodama darbuotojų, o gal labiau trukdo tebesklandantys gandai apie algas vokeliuose ir darbuotojų išnaudojimą?

Mes net negalėdavome rasti ūkyje darbuotojų, kurie eitų rinkti akmenis. Tai darydavo administracijos darbuotojai, direktoriai.

– Šitos visos legendos yra patogios politikams, kai šie nori nusiplauti savo atsakomybę. Politikams galima nedirbti, nepriiminėti sprendimų, o visą kaltę suversti verslininkams, nes jie blogi, todėl žmonės gauna mažas algas.

Tai tėra ideologiniai – manipuliaciniai žaidimai. Darbuotojų galima rasti, reikia tik dirbti. Šiuo metu  nedirbti, verkti ir guostis yra naudingiau negu imtis darbo. Finansiškai tai naudingiau.

Keliasdešimt eurų padidinta minimali alga nepaskatins žmogaus, įpratusio gyventi iš pašalpų, pradėti dirbti. Mes turėjome net kuriozų, kai buvo nustatyta tvarka, kad bedarbiai galėjo nesutikti eiti dirbti. Mes net negalėdavome rasti ūkyje darbuotojų, kurie eitų rinkti akmenis. Tai darydavo administracijos darbuotojai, direktoriai patys rinkdavome akmenis, nes bedarbiams buvo ne prestižas eiti dirbti.

Gal pokyčių atsirastų, jei valstybė  pradėtų remti stiprius, o ne silpnus žmones. Stiprus žmogus – tai tas, kuris pats deda pastangas, kad išliptų iš gyvenimo duobės. Tokiam tik reikia paduoti ranką. Tuo tarpu silpnas – tas, kuris tik verkia, gailisi savęs, reikalauja dėmesio, nieko nedaro ir kaltina visus aplinkinius dėl savo nelaimingumo. Deja, valdantieji tokius myli labiausiai. 

Aurimo Šrubėno nuotr./Kėdainių konservų fabrike
Aurimo Šrubėno nuotr./Kėdainių konservų fabrike

– Tiesa ta, kad tie, kurie verkia, ateina ir balsuoti.

– Taip, tie sėdintys duobėje dažniausiai kelia savo rankeles už tas populistines partijas.

– Jūs drąsiai dabar Darbo partiją vadinate populistine partija, kuri balsų tikisi iš tų, kurie patys už savo gyvenimą atsakomybės prisiimti nenori ir tik prašinėja?

– Aš taip matau. 

Populistų knibžda ir kitose partijose, ypač kairuoliškose. Tačiau nereikia ant jų pykti, nes daliai rinkėjų jie reikalingi kaip oras ir vanduo. Nes būtent jie gali suteikti žmonėms iliuziją, kad valstybėje auga pinigų medis, kurį papurčius galima iki begalybės didinti algas ir pašalpas.

Būtent jie televizijos ekranuose nutaisę empatišką veido miną gali ilgas valandas užjautinėti skurstantį ir vargstantį, bet sėdėdami po kelias kadencijas Seime nieko nepadaryti, kad tų skurstančių ir vargstančių būtų mažiau. 

– Kas buvo tas paskutinis lašas, privertęs jus išstoti iš Darbo partijos? Juk buvo galima ir toliau „kabėti“, nes nelabai daug kas išvis žinojo, kad jūs partijos narė?

– Tiesiog atėjo tas laikas. Nebuvo priežasčių, incidentų, tik atėjo suvokimas: ką aš ten veikiu?

– Ir tas suvokimas atėjo beveik vienu metu su jūsų vyru? Ar jūs dėl to susitarėte?

– Ne. Nors aš mačiau ir jo požiūrį, kad jam tai nebėra ta erdvė, kurioje jis norėtų reikštis.

– Darbo partijos kandidatė būsimuose Seimo rinkimuose Virginija Baltraitienė neseniai atsiribojo nuo jūsų leidžiamame laikraštyje „Rinkos aikštė“ „pilamo purvo“. Kokia katė tarp jūsų su ponia Virginija prabėgo? Ar palaikymo jai nebeliks „Rinkos aikštėje“?

– Nežinau tų kačių. Namuose turiu du katinus, bet nė vienas neprabėgo. Tiesą sakant, nelabai ir gilinausi, kas ten buvo parašyta ar pasakyta. Tačiau negaliu pasakyti savo žurnalistams, kad jų misija yra formuoti kažkurio politiko įvaizdį. Jie informuoja visuomenę apie tai, kas vyksta. Jei rašoma apie tai, ką politikai padaro netinkamo, tai politikai tradiciškai tai vadina purvo pylimu.

– Tačiau Darbo partijos skyriaus Kėdainiuose lyderės Nijolės Naujokienės jūsų laikraštyje yra labai daug. Nejaugi taip netyčia atsitinka?

– Nijolė mane žavi kaip asmenybė ir aš ją norėčiau palaikyti visur ir visada. Nijolės išsakoma pozicija ir mintys yra aktualios kėdainiečiams ir nieko bendro neturi su savireklama. Be to, mano žiniomis, „Rinkos aikštėje“ pagal nustatytus įkainius gali reklamuotis visi, be išimties, politikai. 

– Laikote N.Naujokienę geresne kandidate į Seimą už V.Baltraitienę?

– Manau, kad Nijolė dabar labai gerai realizuoja save dirbdama tą darbą, kurį dirba dabar. Didelės iniciatyvos iš jos eiti į didžiąją politiką aš nematau. 

– Ar jums pačiai nekyla minčių politikoje dalyvauti aktyviau?

Kiekvienas žmogus šeimoje yra laisvas daryti savo pasirinkimus. Negali čia būti jokių apribojimų. Palaikymo ar nepalaikymo.

Jums vis atrodo, kad man trūksta veiklos? Žinote, dabar tokia situacija, kad politikai galėčiau padėti nebent padėdama ugdyti naują lyderių politikų kartą, kurie ateityje galėtų pakeisti visuomenę, pakeliant ją į aukštesnį ekonominį ir socialinį lygmenį.  

O pati eiti į tą nusistovėjusią konjunktūrą, kurios pakeisti neįmanoma, nematau prasmės. Reikia pripažinti, kad tokie politikai išrinkti remiantis mūsų tautos mąstymu ir juos reikia gerbti bei mylėti. Bet kritikuoti, turbūt, galima jau vien dėl to, kad jie galėtų pamatyti savo silpnąsias puses ir paversti jas stipriosiomis. Gerbiu tokius politikus, nesvarbu kokių politinių pažiūrų jie būtų, kurie mokosi iš savo klaidų, o ne burnoja ant tų, kurie tas klaidas iškelia į paviršių.

– Kaip pati reagavote, kai jūsų vyras nutarė sukti į politiką? Pritarėte šiam žingsniui?

– Kiekvienas žmogus šeimoje yra laisvas daryti savo pasirinkimus. Negali čia būti jokių apribojimų. Palaikymo ar nepalaikymo. Žmogaus siela pati žino, ko jam labiausiai reikia. Net neatsimenu, kaip reagavau, tai buvo labai seniai.

– Ar jus nustebino Apeliacinio teismo sprendimas nepasodinti jūsų vyro, turbūt buvote pasiruošusi viskam?

– Man šita tema turbūt būtų neetiška diskutuoti.

– Pakalbėkime apie jūsų vyro naują užsiėmimą rašyti knygą. Sako, kad tam jį įkvėpėte jūs? Ar skaitėte tą knygą prieš publikuojant? Pati skaitote daug populiariosios psichologinės literatūros ar vyro bandymas jums patiko?

Tą žmogų tiek pažįstu, kad man net nereikėtų ir tos knygos skaityti.

– Įspūdžius pasiliksiu sau, bet man visada smagu, kai žmonės randa mėgstamą užsiėmimą ir mato tame gyvenimo prasmę. Jei Viktoras tai atrado, belieka tik sveikinti.

Tą žmogų tiek pažįstu, kad man net nereikėtų ir tos knygos skaityti.

– Apskritai jūs visuomet apie savo vyrą atsiliepdavote su pagarba. Net tada, kai sklandė gandai apie jo pomėgį jaunoms panelėms, išlikdavote korektiška. Dabar savo knygoje jis jus pavadino pažeidusia visatos dėsnius, žalojančia savo psichiką. Ar sutinkate su tokiomis jo išdėstytomis mintimis? Ar tai nėra dūris jums į nugarą po to, kai visada buvote jo pusėje?

– Leiskime žmonėms mąstyti taip, kaip jie nori mąstyti.

– Dar daugiau savo knygoje jūsų vyras rašo, kad kažkada pati siūlėte jam daugiau dėmesio skirti verslui, bet jis pats atsisakė. Dabar jis pliekia jus už nesugebėjimą rasti bendrą kalbą su pagrindiniais jūsų įmonių vadovais, už kišimąsi ne į savo reikalus. „svarbiausiu dalyku šiandien jai tapo pinigai, visa kita – paskui“, – rašo jis. Ar jūsų vyras teisingai jus apibūdina?

– Materialinė ir dvasinė gerovė – kaip du vieno dviračio ratai.  Aš neatmenu nei vieno, nei kito. Taip, pinigai man svarbu. Pinigai yra įrankis tikslams realizuoti. O mano tikslai labai gražūs.

Pacituosiu Tėvą Stanislovą, kuris visada buvo mano mokytojas: „Apie žmogų gali pasakyti tik jame gyvenanti siela.“ Manau, kad niekas kitas negali nuspręsti, ko žmogui reikia, koks jis turi būti ir ką daryti.

Tai jūsų vyras gerai jūsų nepažįsta?

– Kiek skirta, tiek pažįsta.

– O jūsų neglumina tai, ką jis apie jus prirašė, ar jis pasitarė, pasakė, kad apie jus rašys?

– O jūs nenorite apie mane kalbėti, nes kol kas tik apie vyrą? Galiu tik pajuokauti, kad raštiško sutikimo, patvirtinto per notarą, nėra.

– Paklausiu tiesiai, ar jus su vyru dar kas nors sieja, o gal jau rengiatės skyryboms?

– Žmonės padaro bene didžiausią klaidą savo gyvenime, kai gyvenimo laiką aukoja tuštiems plepalams. Man šitos temos atrodo tik tušti plepalai, į kuriuos neverta akcentuotis.

Mano religija apima viso pasaulio išmintį.

Jei žmogus neturi, ką pasakyti, bet nori būti matomas ir žinomas, tada lengviausia kalbėti apie asmeninio gyvenimo subtilybes. Aš neturiu poreikio būti matoma ir žinoma, todėl man šitos temos tikrai nėra aktualios ir įdomios.

– Nė vienas jūsų interviu neapsieina be Tėvo Stanislovo ir Dalai Lamos citatų. Esate labai religinga? Ir į ką tikite, nes vienas jūsų cituojamas žmogus krikščionis, kitas Tibeto budistas?

– Mano religija apima viso pasaulio išmintį.

– Daugelis verslininkų Lietuvoje savo vaikus nuo mažumės ruošia verslo perėmimui. Atrodo, ir jūsų vyras savo vaikus įtraukė į verslą. Tačiau bent jau jūsų vyresnėlei Laurai kol kas tai atrodo neįdomu. Ar negaila dėl to?

– Nesakyčiau, kad jai neįdomu verslas. Šiame periode jai reikia padaryti vieną didelį darbą – išugdyti asmenines savybes, kurios yra reikalingos versle. Tai valia, ryžtingumas ir drąsa, atsakomybė. Ji tai ir daro. Ji dar neatėjo į mūsų verslą ir mes neprašėme to daryti. Aš kol kas noriu, kad ji pati sukurtų savo verslą ir sužinotų, kaip uždirbami pinigai be tėvų pagalbos. Kai ji taps tokiu žmogumi, tada bus galima kalbėti apie jos perspektyvas mūsų įmonėse.

– Gal daugiau vilčių teikia jaunesnioji dukra Justė? Ar galvojate, kam perleisite savo užaugintą verslą? O gal jį tiesiog parduosite?

– Norėsiu, kad vaikai dirbtų. Taip, tai šeimos verslas. Mano vyresnioji dukra taip pat turi daug talentų, bet juos dar reikia atskleisti. Negalima ateiti į verslą iš šilto tėvų lizdo ir iškart stoti prie vairo. Tada vaikai susiduria su savo asmeniniais apribojimais, baimėmis ir nežinojimais. Tai verslui kenkia. Jeigu ateina lyderis jis turi ateiti kaip lyderis, o ne lyderio vaikas.

– Koks apskritai jūsų požiūris į dukrų auklėjimą? Štai Laurai buvo nupirktas būstas Turniškėse, bet ji jame gyventi atsisakė. Viktoro vaikai iš pirmos santuokos Julija ir Eduardas įtraukti į verslą. Ar tai rodo, kad jūsų dukros linksta rodyti charakterį, nors jūs gal būtumėte nieko prieš užtikrinti joms gerovę iš savo kišenės?

 Ne. Iš manęs vyresnioji dukra negauna nė vieno euro. Ji pati užsidirba. Turi savo veiklą, kurioje kol kas uždarbiai gal ir kuklūs, bet svarbiausia, kad ji įsitvirtina, pajaučia atsakomybę.

Kai mano dukra baigusi studijas įsidarbino ir pasiguodė, kad darbo daug, o alga maža, aš nenorėjau jos nei guosti, nei gailėti. Nes tokiu būdu tik būčiau ją įgramzdinusi į tą pačią nelaimėlių duobę. Aš paklausiau, kas jai trukdo pačiai susikurti verslą ir tapti darbdave. Ji išgirdo ir metus atkakliai dirbo, tobulino reikalingus gebėjimus, o dabar turi savo veiklą. Ji neprašė lėšų net pradžiai, o, jei būtų prašiusi, tai būtų kaip eilinis investicinis projektas vertinimas.

– Atrodo, kad pastaruoju metu Kėdainiuose gyvenate tik dviese su jaunėle dukra, bet ir jai mokykloje jau liko nedaug laiko. Ar nesijaučiate čia vieniša? Gal tebepuoselėjate kažkada išsakytą svajonę kraustytis gyventi į širdžiai mielesnį Kauną?

– Kuo toliau, tuo ta Lietuva man siaurėja ir mažėja. Jokio skirtumo, kur Kaunas ir Kėdainiai. Turint gerą, patogią mašiną nėra skirtumo, kur namas stovės.

– O kam jums čia apsauga?

Kas yra stipri moteris? Aš nežinau, kas tai yra.

 Kad jums duris atidarytų. 

– Žmonės paprastai samdo apsaugą, kai jaučiasi nesaugūs.

– Aš jaučiuosi saugi. Firmos atributas, tegul jis ir būna.

– Bet asmeninio gyvenimo tai nevaržo? Daugelis politikų sako, kad nuo apsaugos ir kortežų labai pavargsta.

– Rusai turi tokią patarlę: „Kad mes taip gyventume, kaip jūs kankinatės.“

– Visuose interviu vaidinate, kad esate stipri, nepalaužiama ir kad jūsų susikurtas gyvenimas kone tobulas. Vis dėlto, kuris periodas gyvenime jums buvo sunkiausias?

– Kas yra stipri moteris? Aš nežinau, kas tai yra. Jei mane vadina stipria, tai norėtųsi žinoti kriterijus, pagal ką esu vertinama.

– Na, ta, kuri pakelia ant savo pečių visus keturis namų kampus ir dar verslą, jūsų vyro žodžiais kalbant, sulaužo visatos dėsnius.

– Manau, kad man tiesiog užteko proto susiorganizuoti savo gyvenimą taip, kad jis būtų harmoningas ir kad turėčiau viską, arba beveik viską, ko man reikia. Svarbiausia yra tenkinti savo vidinius poreikius. Jei jie patenkinti – žmogus laimingas. Jei ne, prasideda problemos. Mano visi poreikiai patenkinti, nes jie neviršija realybės ribų.

– Kaip manote, kur būtumėte ir ką turėtumėte dabar, jei kadaise būtumėte atsisakiusi į sodą pas draugus vežtis tą Viktorą su pamušta akimi?

– Turbūt turėčiau kitą pavardę ir tiek. Kas būtų, nežinau.

– Beje, dėl pavardės. Uspaskich jūs vadinatės tik koncerno puslapyje, visur kitur prisistatote Blažyte. Kodėl? Tai irgi paraiška į nepriklausomybę?​

– Gal tai poreikis išsaugoti savo identitetą. Mano pavardė yra Blažytė. Tik žurnalistai labai kruopščiai dirbo bandydami priklijuoti man kitą pavardę, tai aš jau susitaikiau ir pati save kartais vadinu Uspaskich. Dukrų sprendimas buvo toks, kad galbūt joms ši pavardė per garsi. Vyresnioji dukra mano pavardę pasirinko baigusi mokyklą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Skanumėlis

Video

00:17
01:55
01:44

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min