– Klaipėda švenčia jubiliejų – 760 metų. O Klaipėda – ar jau senjorė, ar vis dar jaunystėje?
– Labai įdomus klausimas. Ko gero, miestas, nepriklausomai nuo šimtmečių, kuriuos skaičiuoja, gali būti jaunas ir jaunatviškas, žmogui tai sudėtingiau. Manyčiau, kad Klaipėda, tai brandaus amžiaus miestas su labai jaunatviška dvasia, valiūkišku polėkiu, tuo pat metu atsakingas ir rimtas. Toks labai harmoningo miesto atspindys. Miestas su gera improvizacijos dvasia, tačiau atsakingas dalykiniais aspektais, kaip finansai, plėtra, visi ūkiniai procesai.
– Kaip keičiasi miestas, jūsų akimis, vietos, kuriose jūs augote, gyvenote?
– Miestas keičiasi, tai dinamiškas procesas. Kiekviena vieta turi istoriją. Gimiau Jūros gatvėje dabar esančioje odos ir venerinių ligų poliklinikoje, tuomet ten buvo gimdymo namai. Gimiau koridoriuje, veržiausi į pasaulį, nesulaukiau palatos. Nuo antrų gyvenimo metų iki maždaug 19 gyvenau Kurpių gatvėje. Visa vaikystė, jaunystė susijusi su Kurpių gatve. Prisiminimai... Be abejo, matai, ko nebėra: aikštelė tarp baro „Kurpiai“ ir buvusio vadinamojo bangpūčio, ten buvo tokie sandėliukai, kur mes meistraudavome, tokia vaikiška oazė. Ten, kur dabar pievelė ir peliuko skulptūrėlė, buvo sandėliukai, kiekviena šeima turėjo savąjį, ir mes taip pat. Tų dalykų nebėra. Nebėra tokių langų, pro kuriuos matydavau Kurpių gatvę, ant jo tupėdavo mūsų juodas katinas, nors įėjimo durys į mano namą likusios ir visada prisimenu, kad pro jas vaikščiojau daug metų. Yra netgi gyventojai, kurie tebegyvena iki šiol, mane prisimena, aš juos taip pat.
– Simboliška: gyvenote Kurpių gatvėje, kuri dabar yra džiazo gatvė, džiazas yra ir jūsų aistra. Tai savotiški gyvenimo simboliai?
Svarbu, kad jūrinio šarmo būtų daugiau ir mūsų sielose. Jei ne, gali visas sienas nudažyti jūreiviškų marškinėlių dryžiais, bet nieko nebus, – sako Vytautas Grubliauskas.
– Padariau ir aš tokias sąsajas. Iš tiesų, simboliška, gimiau ir užaugau Kurpių gatvėje 1, po to tuo adresu buvo registruotas džiazo klubas, vėliau ten ilgą laiką buvo džiazo festivalio štabas. Kurpių gatvę savotiškai pavadinčiau Naujojo Orleano Burbono gatve, labai mini modelis. Tai iš tiesų gatvė, kuri simbolizuojasi su džiazu Klaipėdoje, ypatingai, atsiradus akcentui, fortepijonui. Atsimenu Teatro aikštę, ji nebuvo tokia, kaip dabar. Buvo su takeliais, apželdinta krūmais. Pamenu rekonstrukcijos pradžią, iškastus griovius, kuriuose duodavomės, jose ne kartą radau vokiškų monetų. Miestas keičiasi, bet yra akcentai, kurie, nepasant jų spalvos, formos, išlieka atmintyje.
– Klaipėda – miestas prie jūros, bet ar iš tiesų jūriškas? Vis pasigirsta – mažai jūrinės dvasios.
– Akcentų, kurie aiškiai parodytų, kad Klaipėda alsuoja jūrine dvasia, tikrai nėra per daug.
Pirmiausia turėtų pasikeisti požiūris. Turėtume pagaliau suvokti, kad esame jūrinė valstybė. Tuomet gal ne tiek reikės tų simbolių. Svarbu, kad jūrinio šarmo būtų daugiau ir mūsų sielose. Jei ne, gali visas sienas nudažyti jūreiviškų marškinėlių dryžiais, bet nieko nebus.
– Ar dėl tos jūrinės dvasios skleidimo į miestą norite privilioti prestižinę pasaulinę regatą „Volvo ocean race“?
– Klaipėda, regatos rengėjų manymu, yra vienas iš kelių potencialių uostų, kuriame 2014–2015 m. ši regata galėtų finišuoti. Tai didžiulis pasitikėjimas, bet dar didesnė atsakomybė.
 |
| „Reuters“/„Scanpix“ nuotr./ „Volvo Ocean Race“ startas Ispanijoje |
Pažiūrėti šios regatos finišo buvau Golvėjuje (Airija). Įspūdinga šventė. Gūžtelėjau pečiais, kai kažkas paklausė, kiek jachtų ten buvo. Sakau: šešios. Nustebo: tik tiek. Bet tai šeši bolidai, kurie ištisus metus skrodžia vandenynus, apiplaukia pasaulį, kiekviename uoste tas jachtas pasitinka šimtai burlaivių, laivelių, skraidančių aparatų.
Kai pamatai, kokia infrastruktūra turi būti, kad visa tai suvaldytų – pradedant sraigtasparniais, baigiant armija įvairių laivų, katerių, kurie užtikrintų saugumą – supranti, kad tai yra valstybės masto uždavinys.
Jei valstybė apsispręstų, kaip tai padarė dėl Europos krepšinio čempionato, sakyčiau, ši investicija į Lietuvos garsinimą pasaulyje būtų pati prasmingiausia. Nebijočiau to žodžio, net pelningiausia. Premjeras Andrius Kubilius manęs iš karto paklausė, kiek tai kainuos. Pasakiau: premjere, aš žinau, kad tai atneš trigubą keturgubą naudą. Jei norime gero derliaus, sėklų turime nusipirkti. Jos brangios, bet užtat koks derlius!
– Kokią Klaipėdą matote po dešimties, dvidešimties metų?
– Dabar darome tik vėžlio žingsnelius žalio, sveiko, ekologiško miesto link. Sunku įsivaizduoti Klaipėdos ateitį be elektrobusų ar naujesnės kartos autobusų, greitaeigio tramvajaus, Danės naudojimo vandens transportui, tobulos infrastruktūros dviračiams. Turėtų nebelikti rūkstančių kaminų, triukšmo, nemalonių kvapų.
Įsivaizduoju, kiek įmanoma lengvesnį priėjimą prie vandens ir marių. Civilizuotai sutvarkytą Danės upę, gražiai sutvarkytą piliavietę. Gal tris ar keturis teatrus. Neatmesčiau ir pramogų salos vizijos ties Giruliais.
– Koks būtų jūsų palinkėjimas miestui jubiliatui ir miestiečiams?
– Pasistenkime rasti savyje daugiau meilės miestui, jėgų ir noro didžiuotis, rasti savyje tarnystės miestui apraiškų, tapkime savo miesto patriotais, pirmiausia, tikrais šeimininkais ir miestelėnais. Pažadinkime kiekviename iš mūsų tikrą klaipėdietį, šiandien pas kai ką jis galbūt verda, kunkuliuoja, pas kai ką miega žiemos miegu. Išvedus statistinį vidurkį, sakyčiau, kad pasididžiavimas miestu snūduriuoja.
– Ar pasveikinsite miestą sugrodamas jam savo trimitu?
– Mano religija yra džiazas, kurio vienas esminių bruožų – netikėtumas ir improvizacija. Konkrečių planų, kad tą dieną, tokiu laiku reikės groti, neturiu, bet užuominų girdėjau.
Jaučiu, neatsispirsiu pagundai dalyvauti. Tačiau tam reikia rasti savaitę laiko, nors po 10–15 minučių repetuoti. O laiko beveik neturiu. Tai didžiausias mano praradimas. Gyvenime taip jau sudėliota – kai lieka mažai laiko groti, atsiranda troškimas ir noras. Bet stengiuosi trimito neužmiršti.
– Ar jubiliejaus proga miestas laukia garbingų svečių?
– Deriname. Turėtume sulaukti šalies, Seimo ir Vyriausybės vadovų. Klaipėda, net ir nešvęsdama gimtadienio, yra verta, kad jie ją pagerbtų. Formaliai tai – trečias Lietuvos miestas pagal dydį, antras, jei ne daugiau, – pagal dinamiką, įtaką, ambicijas. Miestas nusipelnė to, kad jam būtų kuriamos ir oratorijos, ir simfonijos, ir operos, eilės, odės. Kokios jos – kita kalba.
Buvę merai apie savo miestą
Benediktas Petrauskas, 1992–1994 m. meras, Klaipėdos tarybos narys
 |
| 15min.lt nuotr./Benediktas Petrauskas |
„Man vadovaujant Klaipėda minėjo 740 jubiliejų. Tai buvo pirmas jubiliejus, tarybiniais metais jų niekas nešventė. Tuomet bendradarbiavome su iš Vokietijos kilusių Klaipėdos kraštiečių „Memelederių“ organizacija. Jų pageidavimu pastatytas paminklinis akmuo buvusiose senosiose miesto kapinėse Skulptūrų parke. Tokį akcentą palikome. Tuomet buvo kuklus biudžetas, bet iniciatyvas palaikėme. Itin svarbu, kad su tuomet dar jaunu leidėju Sauliumi Jokužiu išleidome pirmą spalvotą Klaipėdos albumėlį, dedikuotą jubiliejui, jį gavo garbingi svečiai. Jis buvo daug metų platinamas ir dabar yra kone antikvarinė knyga.
Klaipėdoje mane džiugina viskas, ar tai būtų suremontuota gatvė, pėsčiųjų alėja, namas, pastatyta gamykla ar nedidelė skulptūra senamiestyje, atplaukęs naujas laivas, prasidėjusi žuvies prekyba Danės krantinėje. Linkiu miestui klestėjimo, bendro tikslo siekimo, kad čia būtų gera gyventi ir svečiai vėl ir vėl sugrįžtų.“
Eugenijus Gentvilas,1997–2001 m. meras, Klaipėdos uosto generalinis direktorius
 |
| Jurgitos Andriejauskaitės nuotr./Eugenijus Gentvilas |
„Prisimenu, koks miestas buvo prieš 15 metų. Palyginti su tuo, kaip atrodo dabar, pokyčiai dideli. Miestas keičiasi tik į gera. Tarpukario laikais Jūros šventė buvo tapusi visos Lietuvos švente. 1997 m. pradėjome tą šventę aktyviai viešinti. Dabar ji jau kokį 15 metų tikrai yra visos Lietuvos šventė.
Lietuvos miestų tarpe – Klaipėda senas miestas. Lietuvoje daug miestelių miesto teises gavo tik XVI a. pab., o Klaipėdai beveik 800 metų. Mūsų valstybėje, tai yra senas miestas, o šiaip pažiūrėjus į Europos miestus, yra gerokai didesnių senolių. Klaipėda negali prilygti Strasbūrui, kuriam 2 000 metų, Gdanskui, Romai, kuris yra amžinas miestas.
Didžiuokimės tuo, ką turime. Puoselėkime, nepamirškime, kad galima švęsti, kai gerai pasidarbuoji. Linkiu visiems supratimo – dirbkime, turėsime gražų miestą, kuris gali leisti sau kelti tokias fiestas, kokios pas mus būna Jūros šventės metu“.
Rimantas Taraškevičius, 2001–2011 m. meras, Klaipėdos tarybos narys
 |
| Nuotrauka iš asmeninio archyvo/Rimantas Taraškevičius |
„Galėčiau papasakoti, kaip Klaipėda keitėsi pastaruosius 50 metų. Užaugau joje ir puikiai prisimenu, koks miestas buvo, kai mokiausi 2–3 klasėje, kai baigiau mokyklą, ir matau, koks yra šiandien. Kai palygini nuotraukose, širdyje jauti pasitenkinimą dar ir dėl to, kad ir pats aktyviai galėjai prisidėti ir dalyvauti visą tą kuriant.
Ilgą laikotarpį dirbau statybos kompanijose, daugelį statinių, objektų su savo kolektyvu teko statyti, daryti tai, kad Klaipėda kasdien būtų gražesnė ir gražesnė. Šiandien galėčiau surašyti storą knygą. Būdamas meru kuravau arenos statybą, Koncertų salę, krantines, Parodų rūmus, piliavietės reikalus, galėčiau tęsti ir tęsti. Lengvosios atletikos maniežas, iškilęs prieš daug daug metų, miesto valomieji įrenginiai Dumpiuose, Tarptautinė perkėla, šių objektų statybai man teko vadovauti.
Žinoma, turime nebaigtų darbų. Tačiau, švenčių metu atidėkime juos ateičiai ir pasidžiaukime tuo, kas padaryta. O padaryta labai daug. Pažiūrėkite miesto infrastruktūrą, statinius.
Nors sakoma, kad miestas liberalus, klaipėdiečiai yra kritiški, daug veiklesni, keliantys reikalavimų kartelę vis aukštyn. Padarai gerą darbą – praeina keletas mėnesių, pamiršta, reikalauja vis daugiau. Klaipėdiečiai nori gyventi vis gražesniame mieste. Tai visų mūsų siekis ir troškimas.“
