Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kalėdinis stebuklas: „Po 16-kos metų siaubingo alkoholizmo suradau jėgų gyventi iš naujo“

Pagirios
„Shutterstock“ nuotr. / Pagirios
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Buvo laikas, kai nebesuvokiau, nei kokia diena, nei koks mėnuo... Siaubas buvo apėmęs – išgerti reikia, pinigų yra, bet jėgų nueiti į parduotuvę (iki jos – vos keletas žingsnių), nusipirkti bent bonką alaus – jau nėra. Nežinai, ar kojos ant žemės stovi ar ne, ar yra laiptai, ar nėra“, – atviravo alkoholikė Violeta. Iš Kazachstano į Lietuvą atvykusiai jaunai moteriai gyvenimas nepagailėjo išbandymų: suirusi šeima, bedarbystė ir baisi liga, palaužė ją ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Tačiau moteris teigia, jos net ir tamsiausiais momentais reikia patikėti stebuklu – nušvitimu, jog gyvenimas gali būti kitoks, laimingas be taurelės alkoholio.

Atviras, sukrečiantis ir vilčių teikiantis 15min.lt pokalbis apie alkoholizmo ligą bei nušvitimus su alkoholike Violeta.

– Kada pradėjote sirgti alkoholizmu?

– Sakyčiau, jog prieš 16-ka metų. Buvo sunkūs laikai. Po nepriklausomybės atkūrimo keitėsi darbo rinka, specialistų poreikis. Sumažinus etatų kiekį geležinkelyje, kuriame daug metų dirbau, likau be darbo. Bėgant laikui specializacijos, kurią turėjau, nebebuvo kur pritaikyti. Nuo to viskas, sakyčiau, ir prasidėjo.

Kartu su vyru susilaukėme trijų vaikų. Neturėjome nei santaupų, nei pajamų pragyvenimui, ir tėvelis išvažiavo į užsienį užsidirbti pinigų, o aš likau namie su trim mažais vaikais.

Nebuvo iš ko net prasimaitinti, vyras grįždavo kartą per pusmetį, sumokėdavo skolas, surengdavo ištaigingus balius, apdovanodavo dovanomis ir vėl, pinigams pasibaigus, išvažiuodavo, palikdavo mane vieną su vaikais.

Nuolatinė savijauta buvo tokia, na, įsivaizduokite, kai visą laiką esi be pinigų. Ir nebuvo taip, kad vyras grįžęs paliktų pinigų pragyvenimui… Ne, tokios „progos“ pas mus nebuvo. Apskritai, tiek jis, tiek mūsų santykiai ėmė keistis po to laiko.

moteriai daug lengviau į tą liūną įbristi. Moters organizmas yra daug silpnesnis, prie to greičiau priprantama.

Pati, žinoma, irgi stengiausi kabintis už bet kokio šiaudo. Ir akiniais, ir batais prekiavau, dirbau valytoja, liftininke… Juk vaikai maži, jiems nerūpi, iš kur tu paimsi valgyti. Galų gale, kaip tu vaikui paaiškinsi, kad nėra iš ko?

O ir darbo rinka tuo metu buvo tokia, kad niekas nenorėjo priimti daugiavaikės motinos į darbą. Vis man atkirsdavo: „Tai tau po poliklinikas reikės lakstyti, negalės dirbti pastoviai, mums tokio žmogaus nereikia...“

Pastoviai kiekvieną dieną galvojau, kaip tuos vaikus pamaitinti, kaip juos aprengti. Tai buvo gyvenimas nuolatinėje įtampoje. O čia vis ateidavo draugė ir sakydavo: „Gera diena buvo, na, padarome po 100 g...“ Nieko čia tokio gi! Šiek tiek įkaušusi grįždavau, padarydavau valgyti vaikams, o nuo ryto vėl ant kojų.

Teko ir per šalčius turguje stovėti. O kai skrandis tuščias, gerokai nepavalgai, viską vaikams palieki, kalorijų, tokiu atveju, nuo 100 g „užtekdavo“. 

Žinote, moteriai daug lengviau į tą liūną įbristi. Moters organizmas yra daug silpnesnis, prie to greičiau priprantama. Jeigu vyrui iš organizmo išeina alkoholis per 7-nias dienas, moteriai – per 21-ną.

O paskui tas įtraukė po mažu. Vaikai sirgo, viena iš dukrų turėjo astmą, nuolat teko važinėti po poliklinikas ir ligonines. Į darbą eiti pastoviai negalėjau, nes turėjau budėti prie vaikų. O vaistams pinigų iš kažkur juk reikia paimti!

Bet ne, dar nepasidaviau, dar buvau jauna, turėjau sveikatos, ėmiausi visko, bet kokio darbo. O kai pavargdavau – 2 – 3 čėrkas padarydavau, ir jėgų atsirasdavo daugiau.

– Tai ilgą laiką, galima sakyti, gėrėte „pasyviai“?

– Man būdavo taip: mėnesį negeriu, tada 1 – 2 dienas pageriu, ir taip periodais. Atrodė viskas iš pradžių labai nekalta.

Bet po keleto metų ištiko kita rimta bėda – mano mama susirgo vėžiu. Kai aš norėjau ją atsivežti pas save namo, vyras man pasakė: „Jokios sanatorijos čia nebus, čiuožk su mama kur nori.“ Neleido pasiimti vaikų, kaltino, jog visą gyvenimą iš jo tik pinigus melžiau.

Ir tas žeminimas, nuolatinis žeminimas... Jautiesi niekas ir nežinai, kur dėtis. Mama serga, jai nepasiskųsi: „Žinai, mama, tau taip bloga, bet man tai dar blogiau…“

Kai savo vertės nežinai, nė nežinai, kiek jos telikę, pats savęs negerbi ir negali į save žiūrėti, tada, ai, 100 g chliupst, atsipalaiduoji, gera, nebegalvoji apie nieką... Taip ir įtraukia tas liūnas. 

– Kada prasidėjo tamsiausias gyvenimo etapas? Ligos progresas?

– 2013 m. pavasarį. Tai buvo laikas, kai nebesuvokiau, nei kokia diena, nei koks mėnuo... Negalėjau atsistoti, paeiti, pasidaryti valgyti.

Siaubas buvo apėmęs – išgerti reikia, pinigų yra, bet jėgų nueiti į parduotuvę (iki jos – vos keletas žingsnių), nusipirkti bent bonką alaus – jau nėra. Nežinai, ar kojos ant žemės stovi ar ne, ar yra laiptai, ar nėra. Tokia būklė tęsėsi apie tris mėnesius…

– Kaip pavyko ištrūkti iš šio užburto rato?

– Tuo metu brolis ėmė dažniau lankytis, atvažiuodavo, išveždavo mane kur nors kitur, kad galėčiau pakeisti aplinką.

Jis mane nusivežė į vieną evangelistų draugiją, kur žmonės taip pat dalijosi savo gyvenimo patirtimi: pasakojo, kaip sekėsi kurti verslą, ieškotis darbo, spręsti finansines problemas, priklausomybes nuo alkoholio, narkotikų... Jie tą darė taip linksmai ir nuoširdžiai, kad net sunku patikėti (juokiasi).

Tuose suvažiavimuose buvo daugybė dainų, šokių, jie nešė tokią gerą energiją, žinutę, kad galima džiaugtis gyvenimu ir be šnapso. Absoliučiai.

Jėzus Kristus sako: „Aš esu kelias, ir eikite tuo keliu“. Bet ar po tokių dalykų tu dar gali suprasti, kas tas „kelias“, jeigu tu net negali į parduotuvę nueiti?

Toje bendruomenėje nebuvo jokios religinės prievartos. Dievą kiekvienas pats turėjo atrasti savyje.

Po tų susitikimų, manau, mano gyvenimas po truputį pradėjo verstis į kitą pusę. Žinoma, nedideliais žingsneliais. Žinote, Šv. Rašte rašoma, Jėzus Kristus sako: „Aš esu kelias, ir eikite tuo keliu“. Bet ar po tokių dalykų tu dar gali suprasti, kas tas „kelias“, jeigu tu net negali į parduotuvę nueiti? (juokiasi) Tu fiziškai negali paeiti, o dar čia dvasiškai reikia suprasti...

Manęs bendruomenėje klausė, kada supratau, jog reikia Dievą priimti savyje. Šio klausimo ir pati savyje ieškojau. Kodėl iki šiol aš negalėjau iki to Dievo prieiti? Suprasti, kas tai yra? Ir man sugrįžo vaikystės prisiminimai. Aš atsiminiau, kaip mano mama man prieš miegą skaitydavo pasakų knygutę. 

O knygos istorija buvo tokia: vieną jauną antį pagavo lapė, sulaužė jai sparną, ir ji neišskrido su gentainiais į šiltuosius kraštus. Negalėdama paskristi, ji plūduriavo ežere, o lapė tykojo, kol vanduo užšals, ir bus galima antį suvalgyti. Tačiau miškininkas surado ją, išgydė, ir pavasarį ji susitiko su savo gimine.

Kodėl man tas paveikslas atėjo? Jėzus savo kelią žinojo, o aš gi nežinojau, kam aš į gyvenimą atėjau, ką aš jame turiu daryti. Nors pasirodo, jog tas kelias man buvo nušviestas dar vaikystės. Šnapsas, kaip ta lapė, dalį gyvenimo sekė iš paskos…

Žinau, kad joks „miškininkas“ pas mane neateis (juokiasi), nesuras man darbo, nesugrąžins vaikų dėmesio. Tačiau aš žinau, tvirtai tikiu, kad jeigu kažką noriu pasiekti, turėsiu tam jėgų, jų man bus suteikta „iš viršaus“. Šiandien galiu padėkoti Dievui už kiekvieną dieną.

– Kiek laiko jau negeriate?

– Lygiai metus, nuo praeitų metų švenčių. Bet aš neturiu tikslo skaičiuoti, kiek aš negeriu. Man to tiesiog nebereikia.

– Ar santykis su vaikais pasikeitė per šiuos metus?

– Keičiasi į gerąją pusę. Dukrytė pati jau nori pas mane atvažiuoti. Ir sūnus jau pradeda po truputį bendrauti, nors jo nuoskaudos dar didelės. Ir aš negaliu reikalauti. Nieko prievarta daryti negalima. 

Pokyčiai įvyksta per laiką. Tiek laiko buvo viskas griauta, ir per vieną dieną visko neatstatysi. Bet šiandien aš turiu vilties.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min