Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Krizių valdymo ekspertas Arvydas Survila: „Nepasakydama, kaip pasiruošti pavojams, valstybė sėja paniką“

Arvydas Survila
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Arvydas Survila
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Lietuvoje kasdien vis garsiau kalbama apie valstybei kylančias grėsmes, tačiau piliečiams nepasakoma, kaip joms pasiruošti, ką daryti. Todėl žmonės gali pulti į paniką: pradėti pirkti kruopas, dairytis slėptuvių, o kai kurie net nutarti palikti šalį. Mykolo Romerio Universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Vadybos instituto vienas iš Nepaprastųjų situacijų valdymo magistrantūros programos kūrėjų, doc. dr. Arvydas Survila sako, kad tokia situacija nenormali.

Interviu 15min.lt 17 metų patirtį krizių valdymo srityje turintis, buvęs Krizių valdymo centro direktorius A.Survila papasakojo, kaip Lietuva dabar pasirengusi susidoroti su krizinėmis situacijomis ir ką dar galėtų padaryti.

– Kaip Lietuva, jūsų vertinimu, yra pasirengusi krizėms?

– Turbūt reikėtų mūsų valstybės veiksmus suskirstyti į keletą dalykų. Pirmiausia tai, ką atlieka mūsų valstybinės institucijos: rengia planus, vykdo pratybas, pareigūnų mokymus, ruošia teisės aktus, perka reikalingą įrangą.

Tie, kuriuos išrinkome, kuriais pasitikime, sako, kad mes turime įvairių – ekstremalių situacijų valdymo, gynybos – planų. Sakoma, kad yra perkama reikalinga įranga. Pasitikime, kad ji pravers. Šiuo metu vyksta NATO pratybos Lietuvoje ir tai labai gerai. Yra įstatymų pataisos priimamos. Visa tai atlieka valstybinės institucijos, o mes jais pasitikime arba ne. Nepasitikėti yra pavojingas dalykas.

– Bet jei nepasitikime, tai gal patys labiau kreipiame dėmesį į savo saugumą?

Čia prasideda pavojai, nes gal mes, gyventojai, imsimės veiksmų, kurie visai neatitinka situacijos. Nepasitikėdami mes galime padaryti labai daug klaidų.

– Jūs siūlote aklai pasitikėti?

– Siūlyčiau pasitikėti, nes nelabai ir turime kito pasirinkimo. Kitas dalykas, pačių piliečių įsitraukimas ir jų įtraukimas į tokių situacijų valdymą. Mes labai dažnai girdime, kad mus supa grėsmės.

Šiuo metu sakoma, kad štai negerai, jog pas mus atvažiuoja Olegas Gazmanovas ar Ala Pugačiova koncertuoti Vasario 16-ąją, kad Vladimiras Žirinovskis kažką šneka, t.y. vyksta informacinis karas, vyksta krizė Ukrainoje, gamta iškrečia išdaigų, įvyksta technologinės nelaimės, avarijos. Bet klausimas yra, kaip mes į tai turime reaguoti.

To niekas nepasako. Mums nepasakoma, ar visa, kas vyksta, yra tik grėsmės, kurias galime toliau stebėti, ar jos kelia  rizikas, kurias reikėtų valdyti ir imtis kokių nors veiksmų. O, jei jau reikia imtis veiksmų, tai kokių? Kaip man elgtis? Kaip turi elgtis organizacija, kurioje aš dirbu? Čia esminis klausimas, į kurį mes kol kas negauname atsakymo iš atsakingų institucijų.

Mums nepasakoma, ar visa, kas vyksta, yra tik grėsmės, kurias galime toliau stebėti, ar jos kelia  rizikas, kurias reikėtų valdyti ir imtis kokių nors veiksmų.

Turėtų būti mums paaiškinta, ar mes dar stebime grėsmes, ar jau vyksta pasiruošimas vykdyti atsako veiksmus. Jei jau ruošiamės atsakui, tai visuomenei turi būti aiškiai pasakyta: nubuskite ir imamės konkrečių veiksmų.

– Kol kas kalbama apie pabudimą tik valstybės lygiu. Piliečiams jokios nuorodos neduodamos. Ar iš to galime spręsti, kad pavojai tolimi ir jiems ruoštis kiekvienam žmogui dar nereikia?

– Aš manau, kad turėtų būti atsakyta aiškiai, nes dabar kiekvienas gali savaip suprasti. Žiniasklaida nuolat šneka apie tai, kad grėsmių yra. Politikai apie tai kalba.  Bet turėtų būti  aiškiai pasakyta ar mums miegoti ramiai, ar jau nerimauti.

Žinoma, panikos sukelti nereikia, bet reikia ramiai pasakyti tiesą. Nesakyti nieko nėra sprendimas, nes žmonės jaučiasi palikti, jie nežino, ką daryti, gali pradėti panikuoti. Jie svarsto, ką man reikės daryti, kaip galėsiu padėti šeimai, kaimynams. Kuo aš galiu būti naudingas savo šaliai. Daugelis iš šių klausimų lieka neatsakyti

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Arvydas Survila
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Arvydas Survila

– O kaip žmonėms pranešti tokią žinią nesukeliant panikos?

– Kiek suprantu, planuose susitarta, kas praneša tą žinią. Kuo aukštesnes pareigas užimantis žmogus tai praneša, tuo rimčiau priimama žinia. O pats veiksmų planas žmonėms turi būti suformuluotas labai tiksliai, kad neliktų vietos interpretacijai.

Turi būti aiškiai įvertinta, kokio dydžio rizika yra, kokie gali būti nuostoliai. Tada nuspręsta, kad, pavyzdžiui, pradedame labiau rūpintis švietimu. Kad mokomės, pavyzdžiui, kaip suteikti pirmąją pagalbą, ar kaip suvaldyti krizes. Gal reikia imtis veiksmų, kad ir mūsų valstybės institucijos ir verslas nuolat peržiūrėtų ekstremalių situacijų valdymo planus, turėtų veiklos tęstinumo planus.

Veiksmų planas žmonėms turi būti suformuluotas labai tiksliai, kad neliktų vietos interpretacijai.

– Ar valstybinės institucijos tokių planų turi?

– Tai buvo pradėta daryti ir turėtų būti padaryta.

– O kaip įmonėms pasiruošti tokius planus? Ar jos gali tai padaryti pačios?

– Jei įmonė turi šios srities specialistą, tai jis tokį planą paruoš. Jei specialisto neturi, tai įmonė turi kreiptis į specialistus ir jie pakonsultuos, padės surengti bent stalo pratybas, o gal ir funkcines.

Svarbiausia, kad į plano paruošimą būtų įtraukta  kuo daugiau įmonės darbuotojų, kad visi žinotų savo vaidmenį jame. Šiaip tokius planus turi turėti visos įmonės, įstatymuose tai yra numatyta. Toks pasirengimas labai svarbus, kad nelaimės atveju būtų mažiau žalos, mažiau nukentėjusių, nebūtų perkrautos ligoninės.

– Bet ar įmonės nežiūri į tokias įstatymo nuostatas pro pirštus, kokia dalis įmonių tokius planus turi?

– Didžiosios įmonės tikrai turi tokių planų, bet siūlyčiau apie tai pamąstyti ir mažesnėms, kad jų veikla nutikus nelaimei nesustotų.

Vien pasakyti, kad turime planus, o evakuacijos vietos bus nurodytos internete – mažoka.

– Ar iš tiesų nelaimėms galima pasiruošti iš anksto? Štai net Ukrainoje apie slėptuves, apie evakuaciją pranešama tik paskutinę minutę, kai tikrai žinoma, kad kažkas nutiks.

– Todėl ir siūlau mokytis iš svetimų klaidų. Vien pasakyti, kad turime planų, o evakuacijos vietos bus nurodytos internete – mažoka.

Mes turime pasirūpinti ir neįgaliaisiais, ir vaikais, ir seneliais, kurie ne visi sėdi internete nuolat ieškodami, kur jiems evakuotis, jei kas nutiktų. Dabar skelbiama, kad apie viską bus pranešta internete, bet močiutės juk internete nesėdi, reikia platesnio ir konkretesnio informavimo.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Arvydas Survila
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Arvydas Survila

– Anksčiau mokyklose vykdavo civilinės saugos pamokos, per kurias vaikai būdavo išmokomi, kaip užsidėti dujokaukę, ir kitų panašių saugos dalykų. Ar manote, kad tokį mokymą reiktų grąžinti į mokyklas?

Kiekviena nelaimė duoda savo pamoką, kurią turime išmokti.

– Mano nuomone, jos būtinos. Galima pradėti jau nuo darželių.

Tai nereiškia, kad vaikus reikia gąsdinti. Forma čia labai svarbu. Tai turi būti lyg žaidimas, bet paskui jau žinotume, kaip reikia elgtis.

Tokie mokymai galėtų vykti ir darbovietėse, ir bendruomenėse. Štai JAV labai normalus dalykas, kad ištisi kvartalai dalyvauja pratybose.

Čia kaip su kitomis socialinėmis akcijomis, kai staiga pasidaro visiems įdomu ir prasminga. Laikas suprasti, kad mokėti elgtis kritinėse situacijose yra svarbu. Suaugę gali studijuoti Mykolo Romerio universiteto magistro studijų „Nepaprastų situacijų valdymo“ programoje, kuri paruoš reikiamus specialistus. 

– Kai vadovavote Krizių valdymo centrui, kokia situacija jums pačiam labiausiai įsiminė?

– Geriausiai atsimenu gerus pavyzdžius. Pavyzdžiui, kaip 2002 m. buvo susitvarkyta su durpynų gaisrais Vilniuje. Buvo sušauktas Krizių valdymo komitetas, premjeras paskyrė operacijos vadovu Vidaus reikalų ministerijos sekretorių, o kitos ministerijos teikė įrangą, žmones ir buvo susitvarkyta labai greitai.

Taip pat įsiminė, kaip Telšiai susitvarkė su situacija, kai žiemą sprogo šildymo vamzdžiai. Labai gerai tada elgėsi Telšių savivaldybės administracijos direktorius. Buvo viskam pasiruošęs. Nereikėjo nei lėšų papildomų iš Vyriausybės, nei didelės pagalbos. Savivaldybė turėjo sukaupusi lėšų, buvo pasiruošusi ir pati ėmėsi visų veiksmų.

Man labai patiktų, jei iš visų tokių pavyzdžių, iš visų nelaimių būtų pasimokoma. Štai, kad ir gaisras daugiabutyje ar mergaitė bagažinėje, negalėjusi prisiskambinti 112.

Dabar tik žiniasklaida po kiek laiko pasižiūri, kas pasikeitė, bet pačios tarnybos turėtų pranešti apie veiksmus, kurių buvo imtasi situacijai pagerinti. Tai leistų mums jaustis saugesniais. Kiekviena nelaimė duoda savo pamoką, kurią turime išmokti.

Komentarai
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min