Dešimtmetį švenčiančios kaimo rėmimo programos „Leader“ vadovė Lina Gumbrevičienė 15min.lt teigė, kad didžiausias pasiekimas yra ne nauji pastatai, o žmonių bendruomeninis jausmas ir gebėjimas jaustis savo turto šeimininkais. Per dešimtmetį per „Leader“ programą į Lietuvos kaimo plėtrą investuota 470 mln. litų.
– Kaip atsirado „Leader“ programa ir kokie jos tikslai?
Praėjusio amžiaus pabaigoje kaimas ES šalyse buvo nepavydėtinoje situacijoje.
– Programa pradėta Europos Sąjungoje 1991 metais kaip eksperimentinė iniciatyva. Praėjusio amžiaus pabaigoje kaimas ES šalyse buvo nepavydėtinoje situacijoje – didėjo atotrūkis tarp gyvenimo kokybės kaime ir mieste, gilėjo atotrūkis tarp valdžios sprendimų ir bendruomenės poreikių, nepakako darbo vietų, mažėjo paslaugų pasiūla, jaunimui buvo nepatrauklu gyventi kaime, todėl žmonės išvykdavo į miestus ar užsienį, kaimai senėjo, nyko.
Reikėjo nestandartinių pokyčių. Eksperimentu buvo siekiama gyventojus, bendruomenę, įtraukti į savo gyvenamos vietovės vystymo procesą – nuo veiksmų planavimo iki jų įgyvendinimo. Tam tikslui formuojamos partnerystės tarp vietos valdžios, verslo ir visuomeninio sektoriaus grupės, vadinamos vietos veiklos grupėmis.
– Kokias problemos kaime aktualios dabar?
– Programa įgyvendinama jau 23 metus. Pradžioje ja buvo siekiama pokyčių labiausiai socialiai ir ekonomiškai pažeidžiamose vietovėse. Laikui bėgant pastebėta, kad programa sėkmingai prisideda ne tik prie ekonominių, bet ir socialinių, kultūrinių, aplinkos klausimų sprendimų.
Lietuvoje „Leader“ pradėtas įgyvendinti nuo pat įstojimo į ES 2004 m. Patirties Lietuvoje beveik nebuvo, supratimo, kas yra ši programa taip pat trūko, tačiau buvo daug iniciatyvumo ir užsidegimo, aktyviai kūrėsi kaimo bendruomeninės organizacijos.
Per pirmąjį etapą buvo finansuota 320 projektų, susijusių daugiausia su kultūros paveldo, bendruomeninių centrų, laisvalaikio vietų tvarkymu, jaunimo užimtumo, moterų verslumo skatinimu, turizmo ir laisvalaikio paslaugų plėtra. Įgyta patirties ir pasiruošta antrajam, ilgesniam, LEADER Lietuvoje etapui 2007–2013 metais, kuriam skirta 462,5 mln. Lt.
Šiuo metu veikia 51 vietos veiklos grupė, įsikūrusi visose kaimiškųjų savivaldybių teritorijose. Jos atrinko ir patvirtino daugiau kaip 3 tūkst. vietos projektų, kurių daugiausia skirta kaimo infrastruktūros gerinimui pagal kaimų atnaujinimo priemonę. Didžioji pareiškėjų dalis – kaimo pilietinis sektorius, kaimo bendruomeninės organizacijos, jaunimo ir kitos visuomeninės organizacijos.
Trečiajam „Leader“ etapui Lietuvoje 2014-2020 m. numatyta skirti 392 mln. Lt. Didžiausias dėmesys bus skiriamas socialinės įtraukties didinimui, skurdo mažinimui ir užimtumo didinimui. Siekiama, kad parama paskatintų darbo vietų kūrimąsi kaimo vietovėse, išjudintų jaunimo verslumą, prisidėtų gerinant sąlygas, reikalingas šeimų kūrimuisi kaime, didintų kaimo patrauklumą.
– Ar Lietuvos kaimo gyventojams vis dar reikalingos konsultacijos, mokymai, motyvacija kurti aktyvias bendruomenes?
Mokyti kurti bendruomenes nebereikia, mokyti reikia, kaip jas išlaikyti gyvybingas.
– Iššūkiai „Leader“ programai yra nemaži, tačiau nereikia tikėtis, kad vien šia programa bus išspręstos visos kaimo problemos. Mokyti kurti bendruomenes nebereikia, mokyti reikia, kaip jas išlaikyti gyvybingas. Reikia tikslingai nukreipti pastangas ir lėšas ten, kur jos duotų didžiausią pridėtinę vertę ir ilgalaikį poveikį.
Visgi, reikia nepamiršti, kad vietos veiklos grupės veikloje dalyvaujančių vietos valdžios, verslo ir pilietinio sektorių poreikiai ir tikslai skiriasi, todėl ir jų matymas, kur turėtų būti nukreiptas finansavimas, dažnai išsiskiria.
Tam reikia gebėjimų strategiškai mąstyti, mokėjimo motyvuotai argumentuoti, suvaldyti kritines situacijas, užtikrinti viešumą, vesti debatus, diskusijas, gebėti sudominti, įtraukti platesnį bendruomenės ratą į vietos veiklos grupių veiklą, pritraukti papildomų lėšų ir tinkamai administruoti ES paramos lėšas, įskaitant dokumentacijos rengimą, viešuosius pirkimus ir visas kitas administracines procedūras.
– Ar ūkininkai nėra pajėgūs reikiamą informaciją gauti patys?
– Ūkininkų mokymui yra skiriamas tikrai nemažas dėmesys, tačiau ir reikalavimai ūkininkaujantiems yra dideli. Pažangūs, jaunesnio amžiaus ūkininkai patys nesunkiai susiranda reikiamų žinių ar technologijų Lietuvoje ir užsienyje, tačiau nemaža dalis ūkininkų yra smulkūs, vyresnio amžiaus, o reikalavimai visiems yra vienodi.
Mokymai ir konsultavimas yra valstybės parama ūkininkaujantiems susižinoti teisės aktų ir technologijų naujoves, užpildyti žemės ūkio išsilavinimo spragas, atnaujinti žinias. Ūkininkai, beje, nelabai aktyviai dalyvauja „Leader“ įgyvendinime, todėl siekiama sutelkti dėmesį į jų dalyvavimą ne tik vystant konkurencingą žemės ūkį, bet ir dalyvaujant kaimo plėtroje, prisidedant kuriant viešąsias gėrybes kaime.
– Per dešimtmetį į Lietuvos kaimą investuota beveik pusė milijardo litų. Kaip realiai jaučiamas tokios didelės investicijos poveikis?
Kaimo gyventojai ne tik kartu buriasi bendrai veiklai, bet į už paramos lėšas sutvarkytus pastatus, aplinką, įsigytą turtą žiūri „kaip į savo“ ir jaučia atsakomybę už jų priežiūrą.
– Taip, tai nemaža suma. Vidutiniškai po 9 mln. vienai kaimiškajai savivaldybei. Kasmet po 900 tūkst. litų.
Žemės ūkio ministerijos atliktos analizės duomenimis, 65 proc. visų finansuotų projektų buvo skirti kaimo infrastruktūros gerinimui: bendruomenių namų, viešųjų erdvių, vandentvarkos, religijos objektų, amatų centrų, kultūros objektų, jaunimo namų tvarkymui. 29 proc. buvo skirti visuomeninių veiklų rėmimui: tradicinių ir netradicinių švenčių, sporto ir kultūros renginių, stovyklų organizavimui, materialinės bazės stiprinimui, leidybai, mokymams ir kitoms veikloms.
Verslo projektai sudarė tik 6 proc. Jais buvo remiamos kaimo turizmo, poilsio ir laisvalaikio bazių įkūrimo, socialinių paslaugų teikimo, maisto ir gėrimų gamybos, amatų dirbtuvių, automobilių remonto, grožio ir sveikatingumo centrų ir kitos veiklos. Poveikis tikrai yra: tiek akivaizdus – išoriškai pagražėję kaimai, tiek ir neakivaizdus – sustiprėjęs bendruomeniškumo jausmas ir gebėjimai.
Reikia pastebėti, kad didžiausias poveikis yra bendruomeniškumui ir nuosavybės jausmui: kaimo gyventojai ne tik kartu buriasi bendrai veiklai, bet į už paramos lėšas sutvarkytus pastatus, aplinką, įsigytą turtą žiūri „kaip į savo“ ir jaučia atsakomybę už jų priežiūrą.
– Ar „Leader“ programa turi apibrėžtą laiką iki kada ji bus įgyvendinama?
– Ne, neturi, bet jau tęsiasi 23 metus ir finansavimas yra numatytas iki 2020-ųjų metų. Kas bus po 2020-ųjų, nėra žinoma, tačiau aišku viena – per 20 metų LEADER principų diegimas pasiteisino, todėl 2014-2020 metais visoje ES jie pradėti taikyti ir miesto teritorijose.
– Tai tarptautinė programa. Ar tenka veikti kartu su užsienio šalių atstovais?
– Lietuvos vietos veiklos grupės bendradarbiauja daugiausiai su kaimyninių valstybių kolegomis, vykdo bendrus projektus, nuolat vyksta į renginius ir pažintinius vizitus įvairiose ES šalyse, priima pas save užsienio delegacijas.
Siekiama savo patirtimi pasidalinti su ES narystės siekiančiomis Gruzija, Ukraina, Moldova, kitomis buvusioms „broliškomis“ respublikomis. Vykdomi nedideli projektai, siekiant perduoti bendruomeniškumo ir partnerystės svarbą vystant kaimo vietoves.
– 10 metų yra nemažas laiko tarpas. Ką pavyko pakeisti?
Trūksta tikrosios partnerystės, kur visi partneriai jaustųsi lygiaverčiai, nes girdime nuoskaudų ir nusiskundimų, kad tai vienur, tai kitur vietos veiklos grupėje susiformuoja uždaras ratas, į kurį sunku patekti.
– Didžiausias pasiekimas – bendruomenės aktyvumas. Kaimo gyventojai, bent jau dalis jų, tapo aktyvūs. Kitas pasiekimas – kalbėjimas viena kalba. Nebenustebinsi kaimo gyventojo tokiais biurokratiniais žodžiais kaip „projektas“, „strategija“, „viešieji pirkimai“, „paraiška“, dauguma supranta apie ką čia kalba, nes ir patys yra įgyvendinę ne vieną projektą.
Ko trūksta – tikrosios partnerystės, kur visi partneriai jaustųsi lygiaverčiai, nes girdime nuoskaudų ir nusiskundimų, kad tai vienur, tai kitur vietos veiklos grupėje susiformuoja uždaras ratas, į kurį sunku patekti, o juk tai atvira partneryste grįsta visuomeninė organizacija, o ne kelių aktyvistų nuosavybė.
Vis dar trūksta ir strateginio mąstymo priimant sprendimus – matymo, o kaip mūsų priimti sprendimai lems gyvenimo kokybę kaime po 5-10 metų? Ar finansuotų projektų rezultatas duos ilgalaikę naudą, ar ištirps be ženklo lyg pirmas sniegas?
