Duodamas interviu LRT televizijos laidai „Savaitė“ Ž.Pavilionis atkreipė dėmesį, kad šiandienė Lietuva nepadaro visko, kad išsaugotų laisvę.
„Grįžtu prie J.Kennedy principo – neklausk, ką tau gali padaryti valstybė, bet klausk, ką tu gali padaryti valstybei ar savo laisvei išsaugoti. Manęs dažnai klausia: palaukit, jūs čia taip gražiai ir drąsiai kalbate apie energetinę nepriklausomybę, atrodo, jūs turite skalūnų ir jums jų nereikia? Ar jūs rimtai? Jums nereikia jūsų pačių laisvės, kurią turite po žeme?
Paminėčiau ir atominės elektrinės projektą. Turime projektą, iki šiol turime partnerius. Tai kodėl mes nepadarome visko, kad tą laisvę išsaugotume? Nes laisvei ateina grėsmė“, – tvirtina Ž.Pavilionis.
– Kaip suprasti J.Bideno žodžius, pasakytus Vilniuje, – „Dieve, laimink jūsų šalis ir mūsų kariuomenes“?
– Aš, dirbdamas Amerikoje, visą laiką stebėjausi jų gebėjimu strategiškai mąstyti ir valdyti informaciją, kas vyksta pas mus šalyje, mūsų kaimynystėje, ką kiekvienas žmogus daro, ypač jeigu jis kelia grėsmę aplink mus ar net mūsų šalyje. Kartais atrodo, kad jie jaučia tas saugumo grėsmes labiau negu mes patys.
Manau, tie žodžiai ir tas užtikrinimas, kurį pasakė J.Bidenas, yra kartu ir paraginimas mums visiems susimąstyti. Per du dešimtmečius atkūrėme savo valstybę, tikrai įtvirtinome ją visapusiškai, tačiau ar neatėjo laikas dabar mums iš naujo įvertinti tas grėsmes, kurios kyla? Mūsų pasaulis nyksta. Laisvės erdvės, deja, traukiasi. Ir mes esame, kaip žinome, šios laisvės pasaulio fronto linija. Taip kad reikia mąstyti rimtai.
– Kad apgintume tą laisvę, turime turėti kuo finansuoti krašto gynybą. Ir tai yra bene skaudžiausia mūsų tema. Ar jums teko girdėti priekaištų iš JAV dėl tokio finansavimo?
– Tenka juos girdėti kiekvieną dieną. Ir ne tik iš JAV, bet ir iš valstybių, kurios turi procentą, numatytą politiniame susitarime arba įsipareigojime, duotame stojant į NATO. Šiame gyvenime nėra nemokamų pietų, už viską turi sumokėti. Įskaitant savo laisvę ir nepriklausomybę.
– Ar galima daryti kokią nors išvadą iš to, kad į Lietuvą atvyksta Vokietijos užsienio reikalų ministras, atvažiuoja Prancūzijos gynybos ministras, JAV viceprezidentas? Tai yra didžiosios valstybės, kurios turi pasaulyje svorį ir kurių žodis lemia, ir jų atstovai važiuoja į Lietuvą.
– Be abejonės. Jie turi informacijos apie tai, kas vyksta pasaulyje. Kaip pasakė tam tikri draugai Vašingtone – jūs turite suintensyvinti savo diplomatiją, nes ateina kritiniai momentai. Mums labai reikės jų pagalbos, nes mes, deja, patys nelabai dažnai mąstome apie ateitį ir saugumą.
– Prieš keletą metų iš Lietuvos sklido gana keisti pareiškimai ir elgesys buvo toks keistokas. Lyg ir išsitrynė tai, kad mes galime būti partneriai su JAV, Lenkija. Dabar, grėsmės akivaizdoje, visa tai sugrįžta ir mes vėl kalbame apie ypač reikšmingus mūsų santykius ir su JAV, ir su Lenkija. Ar toks mūsų elgesys, toks mūsų atšalimas buvo pastebėtas JAV ir įvertintas?
– Ateina laikas susivienyti, permąstyti, ką darome, ir pradėti mąstyti apie išlikimą. Gal per daug dramatiškai kalbu. Jeigu mes mąstytume strategiškai šitoje situacijoje, tai nėra tik išlikimas. Galbūt tai yra milžiniška galimybė Lietuvai ir visam Vakarų pasauliui su demokratinėmis vertybėmis padaryti dar vieną istorinį žingsnį į Rytus. Tai, kas įvyko Ukrainoje, Maidane ir apskritai visoje šalyje, aš vadinu antros Berlyno sienos nugriovimu.
Tai, kas įvyko Ukrainoje, Maidane ir apskritai visoje šalyje, aš vadinu antros Berlyno sienos nugriovimu, – sako Ž.Pavilionis.
Pirmąkart slavų valstybė visiškai savanoriškai apgynė teisę į laisvę. Tai yra rimtas virsmas ir rimta viltis, kad Rytuose galima gyventi taip, kaip Vakaruose. Aš labai tikiu, kad Rusija, kuri yra Europos valstybė, rusai, kurie Europos civilizacijos dalis, anksčiau ar vėliau paseks šiuo keliu.
– Bet šiandien realybė tokia, kad prieš Rusiją reikia imtis kažkokių sankcijų už jos veiksmus Kryme. Ar tai, kad tos sankcijos ne iš karto buvo pritaikytos ir kurį laiką buvo lyg iš šalies žiūrima, nerodo, kad pasaulis nesitikėjo iš V.Putino tokių veiksmų ir, kita vertus, ar jis turi viziją, kaip toliau su V. Putino Rusija gyventi, ir kiek čia yra svarbi JAV nuomonė?
– Atsimenu momentą, kai stovėjau vienas Briuselyje po Gruzijos karo, ir tada visi juokėsi iš Lietuvos pozicijos, kai vienintelė Lietuva sakė: mielieji, atsiminsite tai, ką padarėte. Nes tuo metu visas Vakarų pasaulis užmiršo ir atleido Rusijai tai, ką ji padarė Gruzijoje, – okupavo didžiulę jos teritorijos dalį ir iki šiol ją taip laiko. Tuomet mes vieninteliai sakėme, kad tai yra didžiulė klaida.
Tačiau Vakarų pasaulis netikėjo, kad XXI amžiuje tokie dalykai įmanomi, nes jau 70 metų jie gyveno kitame pasaulyje: kompiuteriniai žaidimai, restoranai, nuostabios mašinos. Ir staiga, užuot išvažiavę su kokiu mersedesu, rusai išvažiuoja pasivažinėti su tankais ir okupuoja europinę valstybę. Jeigu jau V. Putinas ir jo žmonės sau tai leidžia, tai kas gali paneigti, kad pamynusi visus šventus dalykus, ta mašina nejudės iki galo?
– Dar noriu paklausti apie energetiką, nes tai yra ta sritis, kuri leidžia nepriklausyti nuo Rusijos, ir ypač šitai svarbu ES. Dabar JAV labai plačiai kalbama apie skalūnų dujas. Jų eksporto draudimą, rodos, ketinama panaikinti tik po 3 metų. Ar dabar JAV yra pasiryžusios spartinti tą procesą?
– Šiuo metu Kongrese vyksta didžiuliai debatai. Lietuvos energetikos ministras J. Neverovičius yra oficialiai pakviestas į Senato klausymus šita tema, nes senatoriai nori išgirsti, ar mums tikrai reikia amerikietiškų dujų, kurios yra 6 kartus pigesnės, negu rusai mums šiuo metu parduoda. Kol kas Amerika eksportuoti leidžia į šalis, kurios turi laisvos prekybos sutartis. Mes dėl tokios tik deramės.
Ta transatlantinės prekybos sutartis bus sudaryta kažkada ateityje. Bet yra iniciatyvų, kurios sako: sukurkim tam tikrą energetinį NATO, leiskim toms tautoms, kurios kartu su mumis kovojo už laisvę, atstatyti savo nepriklausomybę energetikos srityje. Mes tikimės, kad Kongresas už tai balsuos.
– Pone ambasadoriau, ar buvo kokia nors JAV reakcija, kai iš Lietuvos ne be valdančiųjų pagalbos buvo išprašytas „Chevron“, norėjęs čia žvalgyti skalūnų dujas?
– Na, čia vėlgi grįžtu prie J. Kennedy principo – neklausk, ką tau gali padaryti valstybė, bet klausk, ką tu gali padaryti valstybei ar savo laisvei išsaugoti. Manęs dažnai klausia: palaukit, jūs čia taip gražiai ir drąsiai kalbate apie energetinę nepriklausomybę, atrodo, jūs turite skalūnų ir jums jų nereikia? Ar jūs rimtai? Jums nereikia jūsų pačių laisvės, kurią turite po žeme? Na, žinoma, ji niekur nepabėgs, liks po žeme, tačiau ar mūsų elitas sugebės pasinaudoti savo turtais?
Paminėčiau ir atominės elektrinės projektą. Turime projektą, iki šiol turime partnerius. Tai kodėl mes nepadarome iš savo pusės visko, kad tą laisvę išsaugotume? Nes laisvei ateina grėsmė. Kai pasiskaitau istorines knygas apie Baltijos šalių elgesį prieš Antrąjį pasaulinį karą, matau suomių pavyzdį, kurie tuo metu, kai mes šventėme baliukuose su rusais Kaune, statė Manerheimo liniją.
Jie ruošėsi galimai okupacijai ir savo laisvę iškovojo. Jie nebuvo okupuoti, nors buvo didžiulė kaina, kurią jie sumokėjo. Tačiau mūsų kaina, kurią mes sumokėjome vėliau, nemąstydami apie ateitį, buvo dar didesnė.
