Statybų, o ne pramonės įmonę valdantis R.Dargis rinkimuose įveikė rimtą konkurentą – Vičiūnų įmonių grupės valdybos pirmininką Visvaldą Matijošaitį. Naujasis ketverių metų kadencijai išrinktas LPK vadovas, pakeitęs šviesios atminties Bronislovą Lubį, davė interviu savaitraščiui „15min“.
– Jums patikėtos atsakingos pareigos – išsaugoti organizacijos autoritetą ir valstybiniams procesams daromą įtaką. Kaip tai padarysite?
– Tikiu, kad LPK išliks įtakingiausia organizacija, tačiau deklaruoti, kad tai yra mano tikslas, būtų keista. Mano galva, svarbiau išlikti gyvybinga, dinamiška verslą vienijančia struktūra, kuri, matydama pokyčius valstybėje, jos finansų sistemoje ir ekonomikoje, galėtų kaip lygiavertis partneris dalyvauti procesuose, siūlyti receptus, kaip spręsti vienokias ar kitokias problemas. Tačiau tam reikia labai aiškios ir, svarbiausia, ilgalaikės, prognozuojamos valstybės politikos.
– Pastaraisiais metais, kai verslui buvo ypač sunku, ta politika nuoseklumu nepasižymėjo.
– Valstybės ir verslo bendruomenės santykiai turėtų būti darnūs ir nuspėjami. Prieš kurdami šeimą partneriai gerai apgalvoja, ar tai tikrai tas žmogus, ar su juo įsivaizduoja ateitį, senatvę. Ar jis ne tik klausysis, bet ir girdės. Valstybėje verslas irgi gali gerai jaustis tik tada, kai padėtis prognozuojama, kai nereikia bijoti, kad vieną dieną koks nors politikas užlips ant statinės ir praneš, kad įves papildomų mokesčių: PVM padidins iki 25 proc., kad geriau gyventume, ir dar uždės 5 proc. dydžio nekilnojamojo turto mokestėlį, kad jau visai puikiai jaustumėmės. Tokiu atveju verslas jaučiasi sutrikęs, nes jokie skaičiavimai netenka prasmės, viskas griūna ir nebežinai, ko griebtis. Tada atsiranda savisaugos instinktas, pradedi gelbėtis, kad tik išliktum, o apie kūrybišką darbą ir bendradarbiavimą su valstybe jau neina kalba.
– Norite pasakyti, kad šalies valdžios pasirinktos priemonės, vedant valstybę iš krizės, pridarė daugiau žalos nei davė naudos?
– O kokios tos priemonės? Nes bent jau aš jų aiškiai surašytų vienoje vietoje niekada ir nemačiau. Nemažai asmeniškai dalyvavau visokiuose saulėlydžiuose ir saulėtekiuose, teikėme įvairius siūlymus, tačiau visi puikiai žinome, į ką visa tai išvirto – į tuščius pliurpalus ir daugiau nieko. Priemonių arsenalas tikrai nebuvo pakankamas, todėl, mano galva, valstybė savo tikslų nepasiekė.
Apie tai, kad sunkmetis jau baigėsi, gali postringauti nebent visai jo masto ir gylio nesuvokiantis žmogus.
Jei būtume turėję sisteminių pertvarkų svarbiose srityse – socialinės paramos, sveikatos, valstybės valdymo ar net tos pačios energetikos – nuosmukis galbūt mus būtų palietęs švelniau, ne taip nuskurdinęs žmones.
Krizės neišvengėme, ji buvo globali ir smogė visa jėga. Tokiu atveju tenka priimti tokius sprendimus, kurie nušviestų pozityvesnę perspektyvą bent po penkerių ar dešimties metų. Bet ir to nesugebėjome. Važiavome tiesiausiu keliu – daugiau skolintis. Ir mūsų valstybės skolos kitimas, jei vertinsime procentais Europos kontekste, yra bene didžiausias. Turėdami 17,4 mlrd. Lt skolą, per ketverius krizės metus ją išpūtėme iki 51 mlrd. Lt – tokį lygį pasieksime šių metų gale. Šis skolos šuolis yra labai grėsmingas valstybei, todėl bent šiandien privalome pasirinkti tokių priemonių paketą, kad galėtume prognozuoti ateitį.
Apie tai, kad sunkmetis jau baigėsi, gali postringauti nebent visai jo masto ir gylio nesuvokiantis žmogus. Nežinau, ar didžioji dauguma verslo įmonių šiandien drįstų teigti, kad krizė praėjo. Taip, eksportuotojams dabar gana geras laikas. Tačiau tos įmonės, kurios veikia vidaus rinkoje, atsigavimo ženklų beveik nejaučia.
– Ar parengtos Darbo kodekso pataisos, liberalizuojančios darbo santykius, padės lengviau atsikvėpti?
– Lankstūs darbo santykiai supaprastina gyvenimą kūrybingiems žmonėms, turintiems verslo idėjų ir norintiems jas patikrinti realybėje. Visi labai gerai žino tokias pasaulines korporacijas kaip „Coca–Cola“, „Microsoft“, „Apple“, „General Motors“, „Ford“ ar pan. Tačiau ar žinote, kiek darbo vietų jos sukuria? Vos 10 proc. visos JAV darbo rinkos.
Absoliučiai didžioji darbo vietų dalis yra sukurta smulkiose įmonėse, teikiančiose įvairias paslaugas, įdarbinančiose šeimos narius restoranėliuose, užeigose, viešbutukuose ir t.t. Smulkiajam verslui darbo santykiai yra be galo svarbūs, nes leidžia saugiau jaustis: galima lengviau pasamdyti žmonių, tačiau ir juos atleisti, susidūrus su problemomis. Sekasi – didinate apsukas ir darbuotojų skaičių, susimovėte – atleidote darbuotojus, girdi, verslas nepavyko, bandysiu imtis ko nors kito.
Turėdami laisvesnius darbo santykius, padėsime ne didelėms, o smulkioms įmonėms. Juk nebus taip, kad „Achema“, turinti 2 tūkst. darbuotojų, staiga vieną dieną tūkstantį ims ir atleis. Įmonė turi verslo strategiją, planuoja veiklą.
– Darbuotojai turbūt galvoja kitaip – neginami įstatymų, žmonės jaučiasi nesaugiai.
– Saugumas apibrėžiamas ne įstatymu, kuris sunkiau leidžia atleisti žmogų, o darbuotojų profesionalumu. Patikėkite, aš, kaip verslo atstovas, darbuotojus, kurie sukuria įmonei didžiausią pridėtinę vertę, bet kokia kaina stengsiuosi išlaikyti. Juk ne aš einu namų statyti, mūryti ar kasti žemės, o darbininkai. Ir mes kartu sugebame sukurti tokį produktą, kurį parduodame – savo srities profesionalai per jokią krizę nebuvo atleisti.
Žmogui reikia įsisąmoninti esminį dalyką – ne įstatymas jį daugiau ar mažiau saugo, bet jo kvalifikacija.
– Demografinės padėties rodikliai tokie šiurpinantys, kad, atrodo, po kelių dešimtmečių darbdaviams teks džiaugtis, jei kas nors iš viso dirbs. Pusė šalies gyventojų bus pensininkai.
– 50 metų, apie kuriuos kalba tyrimai, nereikės – problemų iškils kur kas anksčiau. Priežasčių, kurios atvedė prie milžiniškų emigracijos mastų – tikrai ne viena, o visas kompleksas. Viena vertus, emigracijos procesai vyksta ne tik Lietuvoje, o visoje postkomunistinėje Europoje. Lietuvos problemos aštresnės palyginti su Estija, tačiau Latvijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje ar Lenkijoje – dar blogiau. Gyvename tautų kraustymosi etape.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Robertas Dargis |
Receptą, kaip susigrąžinti išvykstančius žmones, parašyti sunku, nes tai ne vienų ar dvejų metų valstybės politikos pasekmė. Tai – ilgalaikio nieko nedarymo rezultatas. Vadinasi, gydymas irgi neįvyks per dieną – tai ilgalaikis, skausmingas procesas.
Esu tikras, kad verslo aplinkos gerinimas, galimybė žmonėms pritaikyti savo kūrybinius gebėjimus namų rinkoje galėtų prisidėti prie emigracijos suvaldymo. Be to, reikia mažinti biurokratiją, kad į iniciatyvų žmogų būtų žiūrima ne kaip į priešą, bet kaip į bendruomenės narį, kuris nori veikti ir mokėti mokesčius. Juk žinome ne vieną sėkmės istoriją, kai užsienyje lietuviai sukuria klestinčius verslus.
– Jūsų sūnus jau grįžo į Lietuvą, dukra vis dar tęsia studijas Didžiojoje Britanijoje, bet ketina grįžti. Ar klausėte, kas gena namo?
– Sociumas – šeima, draugai. Bet vien to nepakaktų. Sūnus pamažu periminėja iš manęs verslą, nes jam tai įdomu. Tačiau nežinau, kaip jis elgtųsi, jei jaustųsi nepritampantis prie lietuviškos verslo aplinkos. Jaunimas dar gali prigyti ir kitoje bendruomenėje.
– Kalbant apie susitarimus, ar tikite, kad įgyvendinsime Visagino atominės elektrinės (VAE) projektą?
– Man labiausiai nepatinka, kad VAE projektą perkėlėme į kažkokią religinę – tikėjimo ar netikėjimo – būseną. Dar blogiau, kad tie, kurie tiki, yra šalies patriotai, o netikintys apšaukiami iš Rusijos kišenės apmokamais agentais. Teigiantieji, kad atominė yra gėris, nėra jokie ekspertai, o ekspertų nėra klausoma.
Man labiausiai nepatinka, kad VAE projektą perkėlėme į kažkokią religinę – tikėjimo ar netikėjimo – būseną.
Mano tikėjimas paremtas ne emocijomis, o skaičiais ir ekonomine logika. Tikiu tuo, kad turime susėsti ir viską apskaičiuoti. Visus variantus.
Jei į projektą apsimoka investuoti net 9 mlrd. Lt, turėtume gauti milžiniškos naudos. Tačiau ar iš tikrųjų efektyvu investuoti į elektrą ir jos generavimą? O gal verčiau į pastatų šildymą ir mažesnį energijos vartojimą? Pažvelkime į energijos suvartojimo balanso schemą (braižo ant lapo, – red. past.). Joje elektra sudaro vos 20 proc., antra tiek – naftos produktai. Tuo metu net apie 60 proc. pyrago atitenka šilumos energijai.
Man, kaip verslininkui, priimti sprendimus lengviau, pamačius visas alternatyvas. Kai kas tikina, kad alternatyvos jau išnagrinėtos ir atominės elektrinės variantas pasirinktas kaip geriausias. Tačiau aš niekur tų alternatyvių skaičiavimų nemačiau. Klausinėjau gerų draugų, ekspertų, akademikų – niekas nėra regėjęs.
– VAE projekto šalininkai skeptikų argumentus atremia viena stebuklinga fraze – energetinė nepriklausomybė.
– O taip. Energetinės nepriklausomybės aspektas diskusijose aptariamas garsiausiai. Tik man neaišku, kodėl pasistatę atominę elektrinę iškart tampame nepriklausomi, o nepasistatę – priklausomi. Suskystintų dujų terminalas reiškia, kad yra galimybė nusipirkti dujų ne tik iš rusų.
Jungtys su lenkais ir švedais užtikrintų galimybę elektros nusipirkti iš įvairių vietų – konkurencinga kaina. Jei reikės, galėsime elektros įsigyti ir iš Suomijos atominės, kuri dabar statoma.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Robertas Dargis |
Energetinė nepriklausomybė pati savaime nėra užtikrinama atomine elektrine, ji garantuojama jungtimis ir galimybe produktą nusipirkti iš kelių tiekėjų konkurencinga kaina.
Po šių pareiškimų galiu irgi būti apšauktas tuo Rusijos finansuojamu agentu, todėl noriu pabrėžti, kad nesu prieš valstybę. Tiesiog pasisakau už efektyvų jos valdymą.
– Vadinasi, ir už efektyvų ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimą?
– Tai atskira plati tema. ES pinigų panaudojimo problemą kėlėme dar prieš kelerius metus, o 2009-aisiais uždegėme geltonas lemputes. Lietuvoje nėra sisteminio struktūrinių fondų lėšų įsisavinimo – įsisavina tie, kas parengia projektą, o kas bus po to – niekam neįdomu.
Susidaro įspūdis, kad valstybė vis dar valdoma iš socialistinės kultūros atėjusiais sovietiniais metodais.
Tarkime, rūpinamasi ne kaip iš esmės sutvarkyti vandentiekio sistemą, bet kaip atitikti kažkokius reikalavimus. Puikiai žinome, kad vienos gyvenamosios teritorijos yra tankesnės, kitos retesnės. Kad mieste žmonės turi būti aprūpinti vandeniu – tarsi savaime aišku. Bet ar mes turime visus iki vieno kokio nors rajono savivaldybės gyventojus irgi aprūpinti vandeniu šimtu procentų? Ar turime kloti tinklus į sodybas, nuo siurblinių nutolusias per keletą kilometrų? Įgyvendini projektą ir ištinka tragedija – žmonės nesijungia prie to vandentiekio. Jie sako, kad nenori mokėti ir puikiai naudojasi šuliniu.
Tas pats buvo ir su šilumos tinklais, miesteliuose rekonstruojant katilines. Niekas neatsižvelgė į tai, kad gyventojų skaičius mažėja ir jie sensta. Tai kas grąžins tas investicijas? Likę gyventojai, iš kurių didžioji dalis pensininkai? Grąžins ta pati valstybė – per pensijas, socialines pašalpas ir t.t.
Susidaro įspūdis, kad valstybė vis dar valdoma iš socialistinės kultūros atėjusiais sovietiniais metodais: biudžeto pinigus švaistome, nes reikia iki metų galo žūtbūt panaudoti, kitaip atims. Tai primena laikus, kai švaistydamas Maskvos pinigus jauteisi patriotas. Vogti buvo tarsi rezistencijos forma. Bet iš ko dabar mes vagiame? Iš pačių savęs.
Verslas turi domėtis šiais dalykais ir vertinti tai kaip vieną iš valstybės rizikų.
– Esate aktyvus švietimo ir mokslo pertvarkos šalininkas, nes dabartinė esą visiškai neatitinka verslo ir valstybės poreikių. Aukštojo mokslo problemas į viešumą kelsite jau visų pramonininkų vardu?
– Tyrimai rodo, kad 66 proc. studentų eina „persimokyti“, todėl vienas mano, kaip LPK prezidento, tikslų – sustiprinti verslo ryšį su universitetais.
Premjeras mėgsta pakalbėti apie tai, kad Lietuva – „super“ šalis, ir kad gal kur nors Ukmergėje vaikšto Jobsas, kuris staiga sukurs ką nors tokio, kas išgarsins Lietuvą visame pasaulyje. Tačiau reikia prisiminti elementarų energijos tvermės dėsnis: niekas iš nieko neatsiranda ir niekur neprapuola. Viskas sukuriama tik sunkiu darbu.
Norint ką nors sukurti, pirmiausia reikia palankios terpės kūrėjui. Tada po 10–15 metų gal kas nors ir atsiras.
Tuo metu šiandien Lietuvos įmonių investicijomis į mokslinius tyrimus smarkiai atsiliekame nuo Vakarų Europos vidurkio. Kaip bebūtų gaila, kol kas nematau didelių užuomazgų ir vadinamuosiuose mūsų slėniuose, sukurtuose prie universitetų. Kai kurie net virto konkurentais mums – pasistatė statinius, pavadino juos slėniais ir nuomoja patalpas pigiau nei nekilnojamojo turto bendrovės. Tuo universitetų išradingumas ir baigėsi.
Tačiau tikiu, kad universitetuose ir moksle pokyčiai neišvengiami. Taip, kaip verslas galvoja apie darbo jėgos trūkumą, taip universitetai – apie studentus. Kas sieks aukštojo mokslo, jei vaikų skaičius mažėja? Gal ši padėtis paskatins universitetus glaudžiau bendradarbiauti su verslu?
– LPK verslui atstovauja ir užsienio šalyse – Rusijoje, Baltarusijoje, Kazachstane, Lenkijoje. Ar lengva skintis ten kelią, kai tarpvalstybiniai santykiai politinėje arenoje gana įtempti?
– Lietuvos valdžia mažai prisidėjo prie to, kad šalies įmonės daugiau produktų eksportuotų į užsienį. Pakalbėkime kad ir apie Užsienio reikalų ministeriją. Milžiniško potencialo valstybinė įstaiga, sukoncentravusi daug smegenų, tačiau iš esmės visai nedirba su verslu. Kaip skiriasi mūsų ambasadoriai nuo Vakarų Europos valstybių, reziduojančių Lietuvoje! Kai tik „Areva“ pamatė nišą Lietuvoje, prancūzų ambasadorius neišeidavo iš valdžios kabinetų. Sukosi, kaip galėjo: įvairūs vakarėliai, priėmimai. Toks elgesys demonstruoja siekį parduoti savo valstybės produktus, nes tai atneša ekonominės naudos visai šaliai.
Lietuvos valdžios institucijų nuostata – su verslu neturėti nieko bendra, nes valstybė – tai gėris, o verslas – blogis.
Tuo metu Lietuvos valdžios institucijų nuostata – su verslu neturėti nieko bendra, nes valstybė – tai gėris, o verslas – blogis. Suprask, kuo didesnę distanciją išlaikysime, tuo sėkmingiau nesumaišysime viešųjų ir privačių interesų. Tokios politikų kalbos mane pjauna – negaliu klausyti.
Didelė mūsų verslo dalis orientuota į Rytų kaimynų rinkas, todėl reikia ieškoti būdų, kaip vykdyti didžiąją politiką, nekenkiant verslui. Deja, mūsų politikai mėgsta visokius demaršus, kad parodytų savo patriotizmą. Iš verslo pusės žiūrint tai yra tiesiog nebrandu.
– Kaip manote, koks pramonininkų įvaizdis visuomenėje – ar tai valstybės ekonomikos stuburas, potencialūs mecenatai, ar labiau šykštūs fabrikantai, asmeninę gerovę kuriantys, išnaudojant pigią darbo jėgą?
– Norėčiau, kad visuomenė suprastų, jog verslas – vienas pagrindinių valstybės išlikimo garantų. Tarp verslininkų irgi pasitaiko įvairių žmonių: ir nesilaikančių susitarimų, ir iš kriminalinio pasaulio. Tačiau aš norėčiau kalbėti apie ilgalaikę viziją ir strategiją turintį verslą, kuris nori kurti produktus, žiūrėti į priekį, keistis, prisitaikyti. Norėčiau, kad žmonių sąmonėje pramonininkų įvaizdis būtų teigiamas, juk jie sukuria didžiąją dalį valstybės bendrojo vidaus produkto.
Reikia pripažinti, kad mūsų verslo šaknys dar be galo seklios, mes dar tik mokomės būti pilietiški ir visuomeniški. Tačiau mano įsitikinimu, verslo bendruomenė, tarsi atskira kasta, negali būti atsieta, nutolusi nuo visuomenės.
Lietuvoje susiformavęs verslo aristokratijos sluoksnis – dar labai plonas. Jis dar tik gimsta. Todėl LPK užduotis – storinti ir tvirtinti tą sluoksnį, didinti provalstybiškai mąstančių verslininkų gretas – gebančių plačiau vertinti problemas ir siūlyti jų sprendimus.
Žaibo klausimai
– Ar prisimenate pirmąjį savo uždarbį?
– Visada galvojau, kad pinigus turiu užsidirbti pats ir nelaukti, kol kas nors jų duos. Pirmą uždarbį gavau po aštuntos klasės, buvau trylikos. Vyresni pusbroliai ir pusseserės susiorganizavo kelionę į Latviją ravėti laukų. Prisijungiau ir aš. Pasiėmiau hektarą runkelių ir mėnesį ravėjau. Užsidirbau 130 rublių ir nusipirkau dviratį. Labai tuo didžiavausi. Po to dirbau visas vasaras.
– Projektas, kuriuo labiausiai didžiuojatės?
– „Santariškių namai“. Šio projekto ėmiausi, nes pirmiausia norėjau sukurti šiuolaikinės miesto bendruomenės gyvenimą, o ne pelno uždirbti. Tai mažaaukščiai 12-os butų namai, kur kaimynai pažįsta vieni kitus, bendrauja tarpusavyje, ant grotelių kepa mėsą, kuria internetinius forumus ir pan. Manau, šį projektą pavyko realizuoti idealiai gerai: sukūrėme gyvenvietę, kuri atitinka ateities Lietuvos miesto modelį. Projekto mastas – 350 mln. Lt.
– Vidutinis bendrovės „Eika“ darbuotojo uždarbis?
– 3,5–4 tūkst. Lt – yra šiek tiek mažiau uždirbančių, yra ir daugiau.
R.Dargio dosjė
* Robertas Dargis gimė 1960 m. rugpjūčio 9 d. tremtinių šeimoje Irkutsko srityje, Rusijoje.
* Pareigos – nekilnojamojo turto ir statybų įmonių grupės „Eika“ valdybos pirmininkas.
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Robertas Dargis |
* Išsilavinimas – Vilniaus inžinierinis statybos institutas, inžinierius statybininkas.
* Verslą pradėjo 1993 m., būdamas eksperimentinio projektavimo ir statybos susivienijimo „Monolitas“ generalinio direktoriaus pavaduotoju
* Verslo dydis – įmonių grupė vertinama 44 mln. Lt.
* Turtas – 2011 m. vertintas apie 20 mln. Lt.
* Politinė ir visuomeninė veikla: 2000–2001 m. Vyriausybės kancleris liberalo Rolando Pakso Vyriausybėje. Dabar Pilietinės visuomenės instituto valdybos narys, Lietuvos buriuotojų sąjungos prezidentas. Nuo 2006 m. Lietuvos nekilnojamojo turto asociacijos (LNTPA) prezidentas.
* Pomėgiai: buriavimas, garsių asmenybių automobilių kolekcionavimas.
Lietuvos pramonininkų konfederacija
* Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) yra ne politinė, visuomeninė organizacija, ji nepriklausoma nuo valstybės. Savo politiką LPK vykdo savarankiškai. Konfederacija turi ženklią įtaką Seimui ir Vyriausybei.
* Šiuo metu LPK vienija 39 šakines ir 8 regionines asociacijas, jungiančias daugiau nei 2700 įvairaus profilio įmonių. Tačiau yra ir asociacijoms nepriklausančių LPK narių, į Konfederaciją įstojusių individualiai.
* LPK priklauso ne tik dauguma gamybos įmonių, bet ir bankai, prekybos įmonės, užsienio bendrovių atstovybės, moksliniai tiriamieji institutai, mokymo įstaigos.
* LPK narių veikla apima visas pagrindines pramonės šakas – beveik visos Lietuvoje pagamintos prekės yra jų produkcija.
* 1990–1993 m. Lietuvos pramonininkams vadovavo Algimantas Matulevičius. Nuo 1993 m. iki 2011 m. LPK keturias kadencijas iš eilės buvo išrinktas ir jai iki mirties vadovavo koncerno „Achemos grupė“ prezidentas dr. Bronislovas Lubys.
