Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Medžiotojas Sigitas Bajorinas: „Sovietmečiu buvo tradicija prisivartoti, dabar to nelieka“

Sigitas Bojarinas
Asmeninio archyvo nuotr. / Sigitas Bojarinas
Šaltinis: „Šiaulių naujienos“
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Nei plauko, nei tauko“, – taip jau šešiolika metų į medžioklę šiaulietį Sigitą Bajoriną išlydi jo artimieji. Užkietėjęs medžiotojas „Šiaulių naujienų“ skaitytojams sutiko papasakoti ne tik apie medžioklės tradicijas, jų kaitą, bet ir apie tai, kaip pats pirmą kartą į rankas paėmė šautuvą. „Niekada nepamiršiu to vaikystėje užuosto parako kvapo“, – sako jis.

– Kodėl Medžiotojų diena švenčiama lapkričio 3 dieną?

– Yra toks medžiotojų globėjas šventasis Hubertas. Jis buvo aistringas medžiotojas. Vieną kartą  medžiodamas elnią pamatė tarp jo ragų švytintį kryžių. Nuo to laiko jis metė medžioklę, atsivertė ir pradėjo gyvūnus ne medžioti, o globoti. Dėl to jo garbei ir švenčiama ta diena. Kad skatintų teisingą medžioklę, kad nemedžiotų žmonės visko iš eilės. Kad nemedžiotų iki tam tikro laiko tam tikrų gyvūnų. Pavyzdžiui, vaikingų patelių ar kol jaunikliai dar maži.

– Ar medžioklės tradicijos smarkiai kinta?

– Viduramžiais buvo kilmingųjų luomo privilegija medžioti. Aišku, tos medžioklės būdavo labai iškilmingos. Karaliai, kunigaikščiai medžiodavo. Paprasti valstiečiai medžioti negalėdavo. Būdavo net skiriamos baudos. Jie galėdavo būti tik varovais.

Sovietmečiu ta medžioklė kitokia buvo. Daugiau, taip sakant, vartojama. Ir tos populiacijos kai kur buvo išgausintos. Sakykime, kad ir Žagarės, Joniškio regione elnių būdavo pilni laukai. Tuo laiku pagerbimo ceremonijų gal buvo mažiau.

Nepriklausomybės laikais tos tradicijos vėl atgimė ir iš Europos labai daug jų atėjo. Yra medžioklės karaliaus pagerbimas, o kai jaunas medžiotojas pirmą kartą nušauna kanopinį žvėrį, vyksta jo įšventinimas į tikrus medžiotojus. Tada su tuo žvėries krauju ant kaktos išpaišomas kryžiaus ženklas. Tos tradicijos dabar vėl atsigauna, kuriamos naujos...

Lietuvoje medžioja daugiau nei 300 moterų.

– Galite paminėti bent vieną naują tradiciją?

– Tikriausiai žinote, kad jeigu nori tapti medžiotoju, iš pradžių metus turi eiti varovu. Tai, kai pas mus medžiotojas ateina į pirmą medžioklę, kai jau pravaro tą vieną dieną, jam galbūt būna netikėta, bet mes paguldome jį ant suolo ir žiūrime, ar jis tikrai geras varovas, ar mes priimame jį tuo varovu būti.

Tai visi pasiimame po „žabikę“, vytelę, šaką, mušame jam per kuprą, kad jis parodytų savo balsą, kaip garsiai moka šaukti. Jeigu garsiai šaukia, tada mes jį priimame ir, taip sakant, jis tą pirmą krikštą - varovo - gauna. Tada mes jam skiriame krikšto tėvą, kuris turi išmokyti visų medžioklės gudrybių, turi padaryti jį geru medžiotoju, o varovas turi pasitarnauti tam savo krikšto tėvui: ir šautuvą panešti, ir šunį pavesti, ir išgėrusį į namus parvežti.

– Medžiokle susidomi tik vyrai?

– Lietuvoje medžioja daugiau nei 300 moterų. Fotografas, rašytojas Kostas Slivskis yra parašęs puikią knygą apie tokias moteris „Moterys ir šautuvas“. Tiesa, kiekvienais metais tų moterų gretos vis didėja. Vyrai tas moteris medžiotojas kažkaip noriai įsileidžia. Tada vyrai labiau pasitempia, keiksmažodžių nebeišgirsi. Moterys irgi jaučiasi pakylėtos, nes jų būna vos viena ar dvi ir tada dvidešimties vyrų dėmesys skiriamas joms. Tai jas ir praleidžia, ir geresnes vietas užleidžia.

Tiesa, mes savo klube moterų neturime. Kelios kandidatės, kaip ir grasinosi, klausinėjo, kaip čia tomis medžiotojomis tapti, bet taip ir neatėjo.

– Kada jūs į rankas paėmėte šautuvą?

– Čia dar buvo sovietiniai laikai, kai vaikas buvau. Senelis savo sodyboje kiškius šaudydavo, tai man tas parako kvapas... Vis pauostyti norėdavau, pamatyti, kaip tuos šovinius užtaiso, kiek tų šratų reikia. Taigi aš jau vaikystėje tą šautuvą gavau pačiupinėti.
O tokiu tikresniu medžiotoju tapau berods 1998 metais. Dvejus metus ėjau stažuotis. Kuršėnų medžiotojų būrelį turėjome. Sužinojau ten, kas ir kaip, tapau tikru medžiotoju. Dabar jau 16-17 metų, kai medžioju.

– Koks buvo įsimintiniausias medžioklės nuotykis?

Gyvūnas didelis, gražus. Buvo net gaila, bet tokia ta medžiotojų dalia.

– Tiesą pasakius, kiekviena medžioklė yra savotiškai įdomi, tų emocijų daug būna. Gal paminėsiu vieną paskutinių. Praėjusią savaitę buvau pas draugus Suomijoje. Jau penkeri metai, kai jie pas mus, mes pas juos lankomės. Važiuoju ten į briedžių medžioklę. Iki šiol matyt matydavau tuos briedžius, bet niekaip nepavykdavo jų sumedžioti. Šįsyk trečią dieną medžiojome, bokštelyje sėdėjau, medžioklė jau ėjo į pabaigą, žmonai kaip tik rašiau žinutę ir girdžiu, kad kažkas tyliai ateina. Pamaniau, kad varovų šuo. Pakeliu akis, žiūriu – briedis, apie kurį seniai svajojau. Na, ir paleidau taiklų šūvį. Gyvūnas didelis, gražus. Buvo net gaila, bet tokia ta medžiotojų dalia. Negali būti gyvūnų pertekliaus, turi būti reguliuojama populiacija. Tai, kaip sakant, atidavė jis man tuos savo ragus ir dūšią.

– Esate geras virtuvės šefas. Galite pasidalyti receptu?

– Pasakysiu tokį patiekalą, kurį galima labai greitai pasigaminti – troškinta elniena su česnaku. Paimame česnako galvutę, nulupame, susmulkiname. Į troškintuvą įpilame aliejaus, palaukiame, kol jis įkais. Suberiame česnaką. Šiek tiek pakepiname. Tada šviežią mėsą supjaustę gabalais, panašiai tokiais, kaip kad darome šašlykus, sudedame ir troškiname apie trisdešimt minučių. Jeigu įmesite kelias pomidoro skilteles, tikrai nepagadinsite skonio. Šį patiekalą galima patiekti, kad ir su bulvėmis, daržovėmis. Kaip kam patinka.  Bet pats skanumas yra ta troškinta mėsa. Labai skanu, nors nereikalauja jokių ypatingų sugebėjimų. Aišku, pabaigoje pagal skonį reikia įberti druskos, penkių pipirų mišinio ar tiesiog pipirų.

„Šiaulių naujienos“
Komentarai
Temos Medžioklė
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min