Trečiadienį jai kartu su dar keturiais geriausiais 2011 m. mokytojais Vyriausybės rūmuose įteikta premija, laureato ženklas ir diplomas. Savaitraštis „15min“ domisi, kodėl L.Skabickienės mokiniai egzaminus laiko šimtukais, kur mokytoja ketina išleisti gautą premiją ir ar po apdovanojimo nesulaukė pavyduolių atakos.
– Už kokius nuopelnus gavote Metų mokytojo premiją?
– Tai pats sunkiausias klausimas. Už pedagoginį, visuomeninį, kultūrinį darbą. Tai – tarsi mokytojo kasdienybė, kuri pavadinta žodžiu „nuopelnai“. Bet jie nėra tokie ir garsūs.
– Jūs kuklinatės. Juk per metus tik keli mokytojai gauna tokias premijas, nors pedagogų šalyje – tūkstančiai.
– Taip, aš tai laikau didele garbe. Labai sunku pačiam kalbėti apie savo nuopelnus. Galbūt visi labiau pastebi tai, kad mokytojas neužsidaro tik mokykloje. Turiu omenyje savo kultūrinę veiklą Mažeikių krašte, Žemaitijos regione. Tenka pasirodyti ir respublikoje – konkursuose, olimpiadose.
– Kaip reagavote, sužinojusi apie premiją?
– Aš, žinoma, nustebau. Apie tai tikrai negalvodavau, džiaugdavausi kitais, kurie pelno tokius įvertinimus. Esu gyvenimo pamokyta nelaukti atpildo. Ir niekada nesitikiu jokio įvertinimo. Žinoma, malonu, bet kad siekčiau šito, tai tikrai ne. Kai taip gyveni, atkrenta labai daug įtampos, nereikalingų problemų. Negalvoji, ką už tai gausi. Na, šį kartą likimas apsistojo ties manimi. Norėčiau palinkėti savo kolegoms pilnatvės, optimizmo, nenusiminti, jeigu neįvertina. Jei kas pažadėta, tai ir išsipildo mums apie tai nežinant.
– Ar aplinkiniai džiaugėsi jūsų sėkme, o gal atsirado pavyduolių?
– Atkreipiau dėmesį į mokyklos kolektyvo šilumą. Mane kolektyvas ir pasiūlė į kandidates premijai gauti. Labai malonu sulaukti buvusių mokinių laiškų – tai pats didžiausias įvertinimas. Na, o užkulisiuose tikriausiai visko būna.
– Ar spėjote apgalvoti, kur investuosite gautus pinigus?
– Tikrai negalvojau – apie pinigus man nesisuka mintys. Reikės, aišku, palabdariauti (juokiasi). Kokį tūkstantį paaukoti švietimui.
– Kokia jūsų pedagoginė patirtis?
– 30 metų. 15 metų dirbau Mažeikių rajone, Laižuvos pagrindinėje mokykloje, tada parvykau su šeima gyventi į Mažeikius ir dirbau Ventos vidurinėje. O nuo 1996 m. – M.Račkausko gimnazijoje.
– Ar per tiek laiko neišsisėmėte?
– Mokytojo darbas verčia atsinaujinti, nes ateina nauji mokiniai, netgi naujos kartos su specifiniais poreikiais, prioritetais. Būna labai įdomu pasižiūrėti, ar aš, tarkime, K.Donelaičio ar R.Granausko kūrybą sugebu perteikti naujoms kartoms. Įdomiausia, kad kiekvienais metais tai perteiki savaip. Negali likti vienoje vietoje. Tuo labiau kad esi ne tik su vaikais, bet ir su tėvais. Besikeičianti visuomenė visada iš mokytojo daug reikalavo. Taip ir turi būti. Todėl tenka domėtis, kuo gyvena Europa, kuo – Lietuva, kuo – Mažeikiai ir, galų gale, kuo gyvena tos šeimos žmogutis. Nors ne visada jis tave įsileis. Žodžiu, turi prieš akis gamtą, Dievą, knygas, šeimą ir augantį žmogų.
– Tuomet kokių savybių, be smalsumo, reikia geram mokytojui?
– Kantrybės, optimizmo, lankstumo, nes mokytojas yra ir virtuozas.
– Kokios jūsų interesų sritys?
– Mano dalyko branduolys – literatūra, kalba. Tačiau neįmanoma įsisprausti tik į tai. Interesų sritys – etninė kultūra, istorija, muzika. Be šių dalykų aš negalėčiau eiti į pamokas.
– Dėl istorijos kaip ir aišku, tačiau kodėl pamokose naudojate muziką?
– Tarkime, vaikai analizuoja liaudies dainas. Kaip jas galima analizuoti jų nepadainavus? Aš pati užvedu dainą, ir tuo galiu užkrėsti vaikus. Mano kabinete stovi pianinas. Su dešimtokais narpliojame H.Radausko kūrybą. Žinau, kad tarp jų yra bardų. „Eik, rašyk, kurk“, – raginu. Ir jie kuria.
– Turite savitą vertinimo sistemą. Kokia ji?
– Man labai svarbu stebėti mokinio daromą pažangą. Nesu novatorė, nors apie tai kalbama mūsų atnaujintose programose ir apskritai akcentuojama pedagogikoje. Vaikas turi daryti išvadas, iš padarytų klaidų mokytis, todėl svarbus formuojamasis vertinimas. Jį sudaro daug dalių: visi darbai, atsiskaitymai. Ne paslaptis, kad turime visokių mokinių – ir motyvuotų, ir nemotyvuotų, todėl reikia turėti laiko juos auginti. Pažymys – jau paskui.
– Jūsų mokiniai egzaminus laiko labai gerai. Kai kurie – šimtukais. Ar tai jūsų nuopelnas, o gal į geras gimnazijas patenka patys stipriausi, puikiai išmokyti buvusių mokytojų?
– Neatmetu, kad turime gabių, talentingų vaikų, bet daug yra ir tokių, kurie mokytojo išauginti. Kad kažkas išaugtų iš sėklelės, reikia juodo darbo. Labai džiaugiuosi, kad galiu padėti jiems augti. Pavyzdžiui, nuo vieno kontrolinio darbo iki kito mokinys parašo kelis bandomuosius rašinius. Pažymio nerašau – parodau problemines vietas. Iš to pasimokęs, mokinys jau rašo kontrolinį darbą, po to – laiko valstybinį egzaminą. Visada prisiminsiu vienos merginos įspūdį, parsineštą iš egzamino: „Mokytoja, kaip man patiko rašyti!“ Paskui žiūrim – ji šimtuką gavo! O prieš tai buvo visko – ir nusivylimų, ir nevilties. Čia sudėtingas procesas. Svarbu būti šalia, kai tavęs reikia, ir negailėti savo laiko.
– Ar kada susimąstėte, ką veiktumėte, jei nebūtumėte mokytoja?
– Mąsčiau. Ne paslaptis, kad kiekvieno žmogaus gyvenime būna abejonių. Bet niekur savęs neradau – nei žurnalistikoje, nei redaktoriaus darbą dirbdama. Pasirodo, mokykloje vieta!
Apie premiją
Metų mokytojo premiją Švietimo ir mokslo ministerija įsteigė 1998 m. Nuo to laiko ja įvertinti 77 pedagogai. Premijos dydis – 15 600 Lt.
Premiją skiria ir jų skaičių nustato švietimo ir mokslo ministras. Kandidatus teikia mokyklų vadovų ir mokytojų asociacijos, švietimo įstaigų steigėjai, ministerija.
Be L.Skabickienės, 2011 m. Metų mokytojo vardą pelnė dar keturi pedagogai: Vilniaus jėzuitų gimnazijos muzikos mokytojas, choro meno vadovas ir dirigentas Leonidas Abaris, Zarasų rajono Dusetų meno mokyklos dailės mokytojas ekspertas Romualdas Pučekas, Kauno Jono Jablonskio gimnazijos anglų kalbos mokytoja ekspertė Audronė Venslovienė bei Kauno jėzuitų gimnazijos etikos mokytojas metodininkas Darius Klibavičius.
