Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Narkomanas Kęstutis Butkus: „Kova su narkotikais – kova su vėjo malūnais“

Krūmuose mėtosi švirkštai
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Krūmuose mėtosi švirkštai
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Narkotikai visada buvo šalia žmonių ir visada bus, o kova su narkomanija prilygsta kovai su vėjo malūnais. Taip teigia Kęstutis Butkus, priklausomybę nuo narkotikų besigydantis metadonu. Anot jo, dėl didžiulio pelno, kurį susišluoja narkotikų prekeiviai, visada bus norinčių jais prekiauti, ir visuomet atsiras korumpuotų pareigūnų, leidžiančių šiam verslui klestėti.

„Jau 15 metų visi žino, kad tabore pardavinėjami narkotikai, kiekviena troba užregistruota, vyksta reidai, čigonai sodinami. Tačiau pelnas toks didelis (30 tūkst. litų troba per dieną uždirba), kad vis tiek atsiras norinčių pardavinėti, atsiras korumpuotų pareigūnų, norinčių tą verslą pridengti“, – tvirtina K. Butkus.

– Kokia yra jūsų istorija ir patirtis?

Mano istorija, kaip ir visų priklausomų žmonių, liūdna. Liūdna, nes teko išgyventi priklausomybę, kai kiekvieną valandą, kiekvieną minutę ir kiekvieną sekundę jauti abstinenciją. Būdamas 15 metų, vienas, be tėvų atvažiavau į Vilnių mokytis ir pasijutau laisvas. Kažkodėl narkotikais domėjausi nuo vaikystės. Ketvirtoje ar penktoje klasėje netyčia radau apsakymą apie opiumo rūkyklas ir tai mane užkabino. Mane dominanti literatūra būdavo susijusi su vartojimu.

Paskui, kai po daugelio metų, gydžiausi reabilitacijoje, lankiau psichoterapiją, pradėjau aiškintis, kodėl tapau priklausomas, kodėl visada žinojau, kad narkotikai ateis į mano gyvenimą. Per psichoterapiją kvėpavimo pratimais sukeldavo tokią būseną, kai, pvz., tu išgyveni savo gimimą.

Vėliau peržiūrėjau dokumentus, susiradau savo ligos istoriją ir išaiškėjo, kad gimęs susirgau vaikiška gelta. Sergantis vaikas užklijuotomis akimis paguldomas stikliniame izoliatoriuje ir po tam tikromis lempomis švitinamas dvi savaites. Tam, kad būtų ramus, duoda fenobarbitalio (o barbitūratai yra labai stipri, priklausomybę sukelianti medžiaga). Paskui, žinoma, jo nebeskiria be jokios detoksikacijos.

Manau, kad trauka narkotikams atėjo iš kūdikystės dėl gydymo fenobarbitaliu. Nežinau, kaip man atėjo į galvą, bet trečioje klasėje prikalbinau porą draugų iš mano senelės pavogti aguonų puokštę, sumalti ir bandyti rūkyti. Tačiau didžiosios bėdos prasidėjo, kai 19 metų pradėjau vartoti injekcinius narkotikus. Trejus metus kaifavau, problemų ryškiai nejaučiau, o paskui tai buvo tik nyki egzistencija, kai gyveni tik tada, kai „pasitaisai“ sveikatą įprasta doze.

– Klausant jūsų atrodo, kad buvo lemta patekti į narkotikų liūną. Kokios yra kitų žmonių istorijos?

Labai skirtingos. Man pradedant vartoti, šalia buvo mergina, kuri fotografuodavo mūsų „sesijas“. Ji pabandė porą kartų ir neužsėdo. Man irgi buvo įdomu, kodėl, pradėję vartoti, vieni žmonės tampa priklausomi, kiti – ne. Tiek daug priežasčių, nes tiek skirtingų žmonių. Žinoma, kai kurios socialinės grupės labiau linkusios į priklausomybę. Tai gatvės vaikai, augę tokioje aplinkoje, kur šalia buvo vartojama. Yra zonos kultūra, teisti tėvai, mikrorajonų paaugliai, net patys nežinantys, ko tikisi iš narkotikų.

Visi išbando viską, o heroinas lieka tas paskutinis, kurio lyg ir prisibijoma. Tačiau kai jau viskas išbandyta, visados ateina heroinas. Mokykloje per prevencijos pamokas sakydavo, kad visi narkotikai lygūs. Bet jei parūkęs marihuanos užsimeti kokį ratą, tabletę, žiūri, kad nėra lomkių, nusprendi, kad esi apgaudinėjamas – vadinasi, ir su heroinu bus taip pat.

– Ar galima sakyti, kad dalis žmonių įtraukiama specialiai?

Girdėjau porą istorijų apie tai, kad žmonės specialiai rinkdavo jaunimą, nemokamai duodavo išbandyti narkotikų, kad paskui jie ateitų pirkti. Bet pačiam neteko to matyti ir tai panašiau į mitą, kuris gal ir turi šiek tiek tiesos. Paprastai žmonės patys atranda narkotikus per draugus, įsitraukia ir mokyklose, vaikų dienos centruose, kur daug gatvės vaikų.

Būna, kad ten užeina banga, kai staiga visame dienos centre dingsta šaukšteliai – nėra šaukštelių cukrui įsidėti. Randame vieną šaukštelį, išlenktą tam tikru kampu, kad būtų patogiau ant stalo padėti ir virti heroiną, – visas dienos centras, kur yra 12–13 metų vaikai, leidžiasi heroiną. Vaizdas iš tikrųjų kraupus – matyti vaiką, besibedantį sau į veną adatą, netgi man, seniai priklausomam žmogui, kelia šiurpą.

Kova su narkomanija man panaši į kovą su vėjo malūnais. Mes kovojame su narkomanija, bet kas ta narkomanija? Narkotikai nuo amžių amžinųjų visados buvo šalia žmonių, ir neįmanoma padaryti taip, kad jų nebūtų. Kalbant apie žalos mažinimą, [programa, padedanti sumažinti narkotikų keliamą žalą,] nėra tokia, kuri moralizuoja, ji tiesiog pragmatiškai sako – žmogau, jeigu tu gali nevartoti, mes tau galime pasiūlyti reabilitaciją, bet jeigu tu nevartoti negali, vartok saugiai. Juk kyla rizika užsikrėsti ŽIV, AIDS, hepatitu C, o tai turėtų būti svarbu visai visuomenei.

– Jūs norite pasakyti, kad sustabdyti narkomanijos praktiškai neįmanoma, tačiau įmanoma sumažinti žalą?

Reikia galvoti pragmatiškai ir dirbti taip, kad narkomanijos problema keltų kuo mažiau žalos sveikajai visuomenės daliai ir patiems vartotojams, nes jie irgi mūsų visuomenės dalis. Noriu pasakyti, kad tai akla kova su neapčiuopiamu demonu. Kas yra narkomanija? Su kuo kovoti? Kas objektas? Dilerius šaudyti? Taigi vietoj jų bus kiti.

Jau 15 metų visi žino, kad tabore pardavinėjami narkotikai, kiekviena troba užregistruota, vyksta reidai, čigonai sodinami. Tačiau pelnas toks didelis (30 tūkst. litų troba per dieną uždirba), kad vis tiek atsiras norinčių pardavinėti, atsiras korumpuotų pareigūnų, norinčių tą verslą pridengti.

– Galima sakyti, kad narkomanija yra problema, kurią sukelia verslas, kur žaidžia dideli pinigai, todėl su ja kovoti praktiškai neįmanoma?

– Visados yra žmonių, kurie sukuria paklausą. Kai yra paklausa, visados atsiranda struktūrų, kurios mato galimybę užsidirbti pinigų. Nusikalstamas pasaulis ir narkotikai visados buvo susiję. Tik man keista, kad pas mus atsitiko taip, jog narkotikų prekybos vieta pasidarė lokali – čigonų taboras.

Vilniuje mes užsiimame gatvės antropologija, gatvės tyrimais ir pastebėjome tendenciją, kad paskutiniu metu mieste heroino, galima sakyti, net nėra. Jeigu tik atsidaro taškas, jį greitai supakuoja. Ši tendencija tęsiasi porą metų ir susidaro įspūdis, jog policijai patogiau, kad parduodama būtų lokalioje, vienoje vietoje: tada galima kontroliuoti, narkomanus sugaudyti ir prekeivius, kada reikia, prispausti. Bet reidas praeina, pasodina kažkiek žmonių, o toje pačioje troboje jau pardavinėja kitas ir uždirba tuos pačius didelius pinigus.

– Grįžkime prie jūsų istorijos. Kada buvo ta riba, kad jūs pasakėte „stop, reikia liautis“?

Tai tęsėsi aštuonerius metus ir be galo išvargino vartojimo ritmas. Dirbi daugiau negu dirbantis žmogus. Turi bėgioti, burti, organizuoti, ieškoti. Pasiekiau ribą, kai pastebėjau, kad mane narkotikai pradėjo keisti kaip žmogų. Aš visados laikydavausi tokio eskalatoriaus principo: negaliu sau leisti užlipti ant pirmo laiptelio, kitaip mane nuneš į apačią, nė nepastebėsiu. Ir tada pamačiau, kad pradėjau sau nuolaidžiauti: užlipu ant laiptelio, truputį pavažiuoju ir paskui nušoku nuo eskalatoriaus.

Nepavartojus tapo labai sunku bendrauti, gyventi, kažką daryti, nes suka, skauda, apėmusi depresija. O pavartojus euforija vis tiek neapima, supranti visą situaciją, tavęs nesuka, bet esi giliame liūdesyje ir depresijoje, nes papuolei į užburtą ratą ir žinai, kad rytoj vėl bus bloga. Aš pavargau taip gyventi ir nutariau pabandyti sustoti.

Tada kreipiausi į Priklausomybės ligų centro reabilitacinę bendruomenę, kur buvau aštuonis mėnesius, paskui be narkotikų ištvėriau dar pusę metų. Taigi po aštuonerių metų, kai vartojau, daugiau nei metai blaivybės man buvo labai daug. Vis dėlto tada daug ko nežinojau ir atkritau, pradėjau vartoti iš naujo. Remisijai pasibaigus, vartoti imama dar stipriau ir daugiau – tau taip norisi, kad noras užvaldo ir kojos pačios nuneša. Tu negali nieko.

Paskui sau sakai – gerai, leisiu sau pavartoti, bet po valandos. Dažniausiai po valandos kompulsyvus noras praeina. Tai paties išmokti savisaugos mechanizmai. Ir paskui atsirado metadono programa, kuri puikiai man tiko ir kuriai priklausau iki šiol. Šitai man suteikė galimybę sukurti šeimą, turiu nuostabią dukrą, kuriai dabar 11 metų. Be gydymo tai būtų buvę neįmanoma.

Turiu darbą, iš kurio galiu pragyventi. Galiu padėti priklausomiems žmonėms, ginantiems savo teises, nes paprasti narkotikų vartotojai stigmatizuojami ir diskriminuojami. Gali nevartoti 10 metų, bet jeigu sužinos, kad vartojai, vis tiek būsi narkomanas, į tave bus žvelgiama kaip į šiukšlę ir niekam nebus įdomu, kad jau 10 metų nevartoji. Tu esi narkomanas.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min