Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Naujojoje Vilnioje gimęs lenkų rašytojas Tadeuszas Konwickis: „Esu įtarus lietuvis“

Lenkų rašytojas Tadeusz Konwicki
„Wikimedia commons“ nuotr. / Lenkų rašytojas Tadeuszas Konwickis
Šaltinis: Literatūra ir menas
0
A A

Sausio 7 d. mirė lenkų rašytojas ir režisierius Tadeuszas Konwickis, gimęs 1926 m. Naujojoje Vilnioje. Tarpukario Vilniuje prabėgusi vaikystė ir jaunystė nuolat atsispindėjo jo kūryboje. T Konwickis priklausė garsiajai Lenkų kino mokyklai, kūrė autorinius filmus, apdovanotas daugeliu literatūros ir kino apdovanojimų (pavyzdžiui, 1958 m. Venecijos kino festivalio Didžiuoju prizu už „Paskutinę vasaros dieną“). Lietuviškai išleisti romanai „Šių dienų sapnininkas“ („Vaga“, 1968) ir „Mažoji apokalipsė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001). Spausdiname pokalbį su T.Konwickiu, publikuotą leidinyje „Polityka“.

– Kadaise kalbėjausi su Janu Nowaku-Jeziorańskiu apie patriotizmą ir pasakiau, kad sunku dabar įsivaizduoti fronte už Lenkiją kovojantį šiuolaikinį jaunimą. Jis pasipiktino ir atsakė, kad taip yra, nes nėra poreikio. Jei būtų poreikis, jie kovotų.

– Gražiai pasakė. Bet nesu tikras, ar jis teisus. Tam, kad jaunimas eitų kovoti 1939 m. ir vėliau per Varšuvos sukilimą, jis buvo dvidešimt metų auklėtas tuomet vis dar gajos romantinės tradicijos. „Krisk, sūneli, krisk." Aš irgi norėjau žūti. Ir ne tik aš.

– Vis dėlto gal J. Nowakas-Jeziorańskis buvo teisus sakydamas, kad ypatingi poelgiai gimsta ypatingomis akimirkomis. Kaip buvo Lenkijoje po Popiežiaus mirties. Pakako, kad iš ekranų dingtų politikai, ir paaiškėjo, jog gyvename padorioje šalyje, tarp padorių žmonių.

– Parašykite: dabar pašnekovas Kon­wickis nutilo ir ilgai tylėjo. Tokių pakilių akimirkų buvo daug, bet jos greitai praeina.

– O aš jaučiu, kad, žinoma, mūsų niekas nepavers angelais, nes, laimei, esame žmonės. Bet jei kas nors gero įvyksta, tai lieka mumyse. Beje, taip pat lieka, jei įvyksta kas blogo.

– Bravo! Tai buvo vienas iš visuomenės, kuri privalo kas kažkiek laiko nusiplauti tą purvą, nešvarumus, dviprasmybes, apsivalymų. Jai reikalingas toks šuolis iki dangaus. Apskritai tai vertinu pozityviai. Nors manau, kad per tuos didžiuosius džiūgavimus ponai plėšikai, nusikaltėliai sėkmingai dirbo savo darbą.

Manau, kad tada, kai pasakiau, jog mano knygos mirs kartu su manim, dar šiek tiek buvau optimistas

– Rašėte, kad anksčiau bijojote, jog jūsų knygos numirs kartu su jumis, o paskui –­ jog mirs anksčiau. Koketavote?

– Esu truputį įtarus lietuvis, gyvenime pasirengęs viskam. Stengiuosi nepasiduoti nepagrįstam optimizmui.

Matome, kad aplinkui knygos miršta kartu su autoriais. Manau, kad tada, kai pasakiau, jog mano knygos mirs kartu su manim, dar šiek tiek buvau optimistas. Dabar kartais manau, kad gali nutikti taip, jog mirs, kai dar valkiosiuos po šį pasaulį. Civilizacija sukūrė milžinišką meno pasiūlą. Kodėl žmonės turi skaityti, jei dabar visi puikiai rašo.

– Rašo visi, išskyrus du draugus – poną Łapickį ir poną Konwickį.

– Na, taip, nes jei yra 39 mln. lenkų ir visi parašė po knygą, net analfabetai, tai aš ir ponas Łapickis [aktorius An­drzejus Łapickis, – vert.], kuris, be abejo, yra talentingas literatas, nusprendėme nerašyti. Mus užpylė milžiniška visokiausių meno kūrinių banga. Menas visur. Kad ir gatvės muzikantai –­­ jei nors vienas iš jų negrotų, man būtų keista. Bet ne, visi groja. Prisimenate, kada paskutinį kartą prie laikraščių buvo priedas – puiki knyga ar geras filmas? Kadaise, jei žmogus prastovėdavo eilėje prie kino teatro kasos šešias valandas ir nusipirkdavo bilietą, jis būdavo laimingas.

– Sakote, kad jūsų karta sirgo literatūra?

– Nes mums ta literatūra atrodė amžina. Dabar jus nustebinsiu – anuomet skaityti knygas buvo laikoma laiko švaistymu. Tada viešpatavo fizinio darbo kultas, nes tik fiziškai dirbdami gyvenome. Protinis darbas buvo vertinamas, bet truputį mažiau. Taigi skaičiau labai daug, bet pasislėpęs.

– Važiavau į susitikimą su jumis metro, priešais mane sėdėjo dvi merginos. Viena skaitė „Finansus ir vadybą", o kita – jūsų „Mažąją apokalipsę".

– Išsigalvojote manęs belaukdama, kad mūsų susitikimas būtų dramatiškesnis?

– Taip buvo. Garbės žodis. Mergina išlipo kartu su manim, todėl paklausiau, kodėl skaito Konwickį. Pasirodo, kad ji abiturientė, bet skaito iš smalsumo, nes „Apokalipsės" nėra mokyklinėje programoje. Pasakė, kad ši knyga jai leidžia geriau pažinti jos miestą.

– Žinoma, situacija nėra gera, bet nėra ir beviltiška. Aš truputį perdedu ir demonizuoju. Bet dabar tokio tikėjimo literatūra kaip mano laikais nėra.

– Gal todėl, kad XIX a. literatūra turėjo realias galias?

– Literatūra buvo informacijos priemonė. Anuomet skaitydamas, pavyzdžiui, Balzacą, gaudavai daugybę žinių apie Prancūziją, apie drabužius, apie valgius, tai yra žinių, kurias dabar gaunate nuspausdama kompiuterio ar televizoriaus mygtuką. Todėl literatūrai teko ieškoti naujų plotų. Prieš porą dešimtmečių kritikai skundėsi, kad mūsų epochoje nebėra konradų, tolstojų, floberų. Nėra, nes jų nereikia.

Literatūra buvo informacijos priemonė. Anuomet skaitydamas, pavyzdžiui, Balzacą, gaudavai daugybę žinių apie Prancūziją, apie drabužius, apie valgius, tai yra žinių, kurias dabar gaunate nuspausdama kompiuterio ar televizoriaus mygtuką

– Kokių dabar reikia rašytojų?

– Dabar aukščiausiai vertinama pramoginė literatūra, meilės romanai, kurie yra populiarūs ir bus populiarūs tarp neišrankių skaitytojų. Atsirado universitetinė literatūra.

Profesoriai galvoja: „Kodėl kažkoks plunksna­graužys užsidirba, o aš ne? Kodėl negaliu užsidirbti pinigų ir nusipirkti lėktuvo?" Sėda profesorius, rašo love story ir gerai uždirba.

Taip pat egzistuoja universitetinė poezija. Profesoriai rašo eilėraščius, o jų kolegos profesoriai kalba apie tą lyriką, rašo moks­linius straipsnius. Taip ir sukasi ratu. Aš to nepeikiu, tik sakau, kad tokie dalykai egzistuoja.

– „Praeivis" – šitaip Andrzejus Titkowas pavadino filmą apie jus. Nuėjote jau netrumpą kelią. Įdomu, kas labiausiai praeiviui užstrigo atminty.

– Žiniasklaidai būtų gerai, jei paminėčiau kokį nors istorinį įvykį. Šimtai kitų pašnekovų papasakotų kokį nors nepaprastai iškilų momentą. Bet man didžiausią įspūdį daro banalūs saulėlydžiai. Sustoju, žvelgiu į nepaprastai gražų saulėlydį ir man labai liūdna, kad tiek šitokio nereikalingo grožio praeina pro mus, o mes toliau viską darome kaip darę.

– Vis dėlto gal reikalingas, jei praeivį, poną Konwickį, taip jaudina?

– Bet jo yra labai daug, o aš tik vienas. Kas dar liko manyje? Esu kuklus, todėl nepasakoju apie tai, kad atmintyje yra likusių nuotykių su maloniomis, protingomis poniomis.

Paminėsiu įdomų faktą. Mickevičius, kaip visi žinome, buvo įsimylėjęs Marilę ir savo kūryboje, galima sakyti, gyveno su tuo jausmu. Staiga po kelerių metų ji jam parašė laišką. Jos gyvenimas buvo susijaukęs, o jis vyko organizuoti legiono. Neatrašė. Atrodo, kad pasielgė blogai, netinkamai. Bet jausmų subtilumo prasme aš jį suprantu.

Jis nenorėjo, kad vaizduotės pasaulis nusileistų iki banalumo, kasdienybės. Dėl to aš nebenoriu į Vilnių. Geriau, kad atmintyje liktų mano Vilnius, abstraktus, kaip balionas ant virvutės, praeities kraštas.

– Lygindamas gyvenimą su keturių šimtų metrų bėgimu, rašote, kad pirmus du šimtus metrų nubėgote per greitai ir dabar kaip bausmę turite nugyventi likusią dalį.

– Pagal Zodiaką esu Vėžys, o Vėžiams būdinga, kad jie dažnai pradeda gyvenimą iš naujo. Ir man taip pat atrodo, kad po eilinių katastrofų pradedu gyvenimą iš naujo.

– Naujas gyvenimas reiškia naują kny­gą?

– Galite nuraminti skaitytojus. Ponas Konwickis nerašo naujų tautos ir piligrimystės knygų. Vieni rašytojai subręsta dvidešimt kelerių metų, kiti savo geriausią kūrinį parašo senatvėje. O kai kurie, tarp jų ir aš, laikosi biblinės taisyklės: laikas sėti, laikas pjauti.

– Vadinasi, dabar jums laikas pjauti?

– Bijau, kad tas laikas jau baigėsi ir manęs laukia tik kūlimas. Neseniai kažkur režisierius Kazimierzas Kutzas mane pavadino emigrantu. Man labai patiko. Visada buvau savotiškas autsaideris. Buvau našlaitis. Mane augino giminės, keliavau iš namų į namus, taigi sunku buvo tikėtis, kad mane labai mylėtų arba kad aš prie ko nors nepaprastai prisiriščiau.

Aš šiek tiek bijau žmonių, bet taip pat bijau vienatvės, nors gyvenu vienas, nes jau kelerius metus našlauju. Tai labai sunki patirtis, kai esi su kažkuo pragyvenęs 50 metų. Bet jaučiu, kad mano Danuta, kaip ir katinas Ivanas, kiek gali, rūpinasi manimi iš Anapus.

Pagal Katarzynos Janowskos interviu („Polityka", 2005, Nr. 16) parengė Rimvydas Strielkūnas

Literatūra ir menas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min