Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pirmąsias kunigystės metines švenčiantis Biržų katalikų kunigas Ernestas Želvys: „Kiekvienas sutiktas žmogus yra stebuklas“

Kunigas Ernestas Želvys
Kunigas Ernestas Želvys. "Šiaurės rytų" nuotr.
Šaltinis: ŠIAURĖS RYTAI
0
Skaitysiu vėliau
A A

Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios kunigas vikaras Ernestas Želvys pažymi pirmąsias kunigystės metines.Kunigas sako, kad viskas, kas jo gyvenime buvo, yra tiesiog Dievo vedimas per įvairiausius išbandymus, kurie stiprina. Biržų rajono laikraščio „Šiaurės rytai“ pokalbis su kunigu apie pašaukimą.

– Kunigystė yra galia, per kurią Jėzus vykdo savo darbą. Kokius svarbiausius darbus jaučiatės atlikęs pirmaisiais kunigystės metais?

– Pirmieji metai – tai tarytum stebėjimo, mokymosi, pažinimo metas. Tai laikas, kai turiu galutinai suprasti, kam buvau pašauktas. Ir sulig kiekviena diena džiaugiuosi, jog esu kunigas. Kažkokio ryškesnio darbo negalėčiau išskirti – visi jie vienaip ar kitaip man svarbūs, vedantys tobulumo link.

Ką tik įšventintas į kunigus buvau paskirtas vyskupo Jono Kaunecko sekretoriumi (įdomi patirtis – dirbti šalia vyskupo). Paskui staiga, vyskupo Liongino Virbalo skyrimu, atsidūriau Biržuose

Man šie kunigystės metai – tai ir adaptacijos metas. Ką tik įšventintas į kunigus buvau paskirtas vyskupo Jono Kaunecko sekretoriumi (įdomi patirtis – dirbti šalia vyskupo). Paskui staiga, vyskupo Liongino Virbalo skyrimu, atsidūriau Biržuose. Tad lyg ir nebuvo kada imtis kažkokių didesnių planų – visko buvo po truputį.

– Žmonės, kuriuos galėtumėte vadinti gyvenimo ir tarnystės kelio ženklais?

– Turiu nuostabiausius tėvus (Zina ir Valentinas Pranciškus Želviai). Turiu nuostabius draugus – Iloną ir Virgį Antanavičius iš Telšių. Jie man kaip brolis ir sesuo, nuo pat pirmų kunigų seminarijos dienų, kai susipažinome, lydėjo mane ir lydi iki šiol. Labai svarbu kunigystės kelyje turėti mylinčius žmones – jų mano gyvenime Dievulis dovanojo gausybę.

Visiems esu be galo dėkingas. Ir visi šie žmonės man labai brangūs, nes jie vienaip ar kitaip prisideda prie mano gyvenimo ir tarnystės.

– Kelyje į kunigystę buvo posūkių. Kaip juos įveikėte?

– Taip, buvo. Sakyčiau, daugiausia tų posūkių buvo skaudžių, bet ačiū Dievui, kuris man davė smegenis ir tvirtą charakterį. Būtent tėtė ir mamuks bei draugai iš Telšių galėtų paliudyti, kad, jei ko nors gyvenime įsinoriu ir žinau, jog tai man teiks laimę ir džiaugsmą, sieksiu iki galo, nors ir kiek sveikatos tai kainuotų.

Siekiant kunigystės buvo visko, bet dėl nieko nesigailiu

Todėl siekiant kunigystės buvo visko, bet dėl nieko nesigailiu – tiesiog sau pasakiau: „Tu, Dieve, mane vedi ir vesk, kad ir kiek tai kainuotų. Bet leisk suprasti, kad tai gyvenime man duos patirties ir galėsiu apie tai liudyti žmonėms.“ Taip ir vyksta viskas iki šiol. Veda Dievulis per viską – džiaugiuos. Tik malda ir vidinė stiprybė man leidžia būti tokiam, koks esu. 

– Pirmieji įspūdžiai, patirti atvykus į Biržus? Kaip jie atrodo dabar, iš pusės metų perspektyvos?

– Prisipažinsiu, palikti Uteną ir vykti į Biržus noras buvo nedidelis. Labai žavėjausi Utena, ten esančiais tiek Utenos Kristaus Žengimo į dangų, tiek Utenos Dievo Apvaizdos parapijiečiais. Labai gerai sutariau su Utenos dekanu – klebonu Henriku Kalpoku, kurio dėka daug ką išmokau gyvenime vertinti realiai ir išmintingai.

Tačiau atvykęs čia ir patyręs klebono Daliaus Tubio rūpestingumą bei meilę, matydamas jo veiklą ir kaip jis myli savo darbą, parapijiečius, pajutau, kad kunigo įkvepianti tarnystė uždegė ir mane naujam gyvenimo puslapiui. Šiandien esu labai laimingas būdamas Biržų krašte ir net gyvenamąją vietą deklaravau čia, kad būčiau tikras biržietis.

Praėjus daugiau nei pusmečiui drąsiai sakau, jog biržiečiai labai mieli, geri, nuoširdūs, tikri. Tikiuosi, kad Dievulis leis dar labiau visus pažinti ir mylėti neveidmainiška, nesavanaudiška meile. Ypač didelę meilę jaučiu iš Nemunėlio Radviliškio parapijiečių. Tikrai esu iš visos širdies visiems dėkingas.

– Dvasininko tarnystės atradimai, kuriuos galėtumėte vadinti mažais stebuklais?

– Pirmiausia tai noriu pasakyti, kad kiekvienas sutiktas žmogus jau yra stebuklas. Stebuklų kasdien galiu surasti ir išpažintyse, ir akių žvilgsniuose, ir tylos minutėje. Stebuklas yra ir mano mokinukai – sutvirtinamieji.

Džiugu, kad galiu surasti dialogą su jais. Džiaugiuosi ir Kučgalio „Širvėnos“ socializacijos centro mokiniais bei darbuotojais – visur randu tų stebukliukų. O tikras išsipildęs stebuklas yra mano svajonė – užaugus būti kunigu. Nuo šešerių metukų apie tai svajojau.

– Jei būtų leista pakeisti vieną savo gyvenimo įvykį, ar ką nors keistumėte?

– Ne, tikrai nieko nekeisčiau. Viskas, kas mano gyvenime buvo, yra tiesiog Dievo vedimas per įvairiausius išbandymus, kurie mane stiprina. Gal pakeisčiau netikrus draugus, tik gaila, kad jų nemoku iškart atpažinti, kartais pavėluoju tą padaryti. Bet ir tai gerai – svarbu, kad pažinimas ateina.

Gal pakeisčiau netikrus draugus, tik gaila, kad jų nemoku iškart atpažinti, kartais pavėluoju tą padaryti. Bet ir tai gerai – svarbu, kad pažinimas ateina.

– Daugelis jau įprato jus matyti kunkuliuojantį gyvenimo aistra. Ką galėtumėte pasakyti apie tylą?

– Va, čia tai man baisu. Niekada nemokėjau tylėti (net ir seminarijoje, kai vykdavo rekolekcijos). Nors gerai pagalvojus, kai lieku vienas su savimi – būna daug tylos. Bet ir tada tas tylėjimas nebūna tyla, nes beveik visada esu paskendęs mąstymuose, veikloje. Toks jau esu, bet gal tokių irgi reikia?

– Laimė pagal kunigą Ernestą yra…

– Kai padarau kažkam gera. Tikra laimė – jausmas, neturintis dviprasmybės, užmokesčio, savanaudiškumo, garbės. Tokia būsena mane labai žavi ir tokios laimės trokštu. Labai noriu dalintis ja su visais.

– Linkėjimai sau ir tiems, su kuriais kartu meldžiatės bei tarnaujate.

– Noriu pasidalinti savo malda, kuria nuolat Dievo meldžiu. Todėl ir Jūsų prašau, kad kasdien pasimelstumėte už dvasininkus.

Mokyk mane, VIEŠPATIE, savo įstatų kelio,
ir jo laikysiuosi ir dieną, ir naktį.
Suteik man įžvalgos laikytis tavo Mokymo
ir visa širdimi jam paklusti.
Vesk mane savo įsakymų taku,
nes tai man labai rūpi.
Palenk mano širdį į savo įsakus,
o ne į savanaudį pelną.
Nugręžk mano akis nuo to, kas tuščia;
laikyk mane gyvą savo keliuose.
Laikykis man, savo tarnui, duoto pažado –
pažado, kurį davei pagarbiai tavęs bijantiems.
Nugręžk nuo manęs užgaules – jų bijausi,
nes tavo sprendimai yra geri.
Juk žinai, kad ilgiuosi tavo įsakų;
suteik man naują gyvenimą, nes tu esi teisus! (Ps. 119,33-40)

Komentarai
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min