TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Poetai Rimvydas Stankevičius ir Gintaras Bleizgys: „Literatūra taip pat turi savo sielą ir kūną“

Kryžius
Fotolia nuotr. / Kryžius
Šaltinis: Naujasis židinys-Aidai Nr.7
0
A A

2013 m. rugpjūčio pabaigoje vykusio ateitininkų ir Naujojo Židinio-Aidų studijų savaitgalio (Vilniaus jėzuitų gimnazijos stovyklavietė prie Guopstų ežero, 2013-08-30–09-01) metu „(Ne)gražus (ne)dvasingas (ne)menas“ buvo diskutuojama apie meno ir religijos santykį. Viena sekcijų buvo skirta klausimui: kam sekuliariajai literatūrai reikalingi religiniai motyvai, kodėl jie naudojami? Pokalbiui apie tai jo sumanytojas Tomas Vaiseta pakvietė du poetus – Rimvydas Stankevičius (paskutiniai eilėraščių rinkiniai – Laužiu antspaudą (2008), Patys paprasčiausi burtažodžiai (2010), Ryšys su vadaviete (2012)) ir Gintaras Bleizgys (paskutiniai eilėraščių rinkiniai – Giedanti tuštumon kariuomenė (2008), Jonas Krikštytojas (2010), Sodas (2012)). Publikuojame sutrumpintą pokalbį.

– Kai jums paskambinęs (o tuo metu važiavote kartu vienu automobiliu) pasakiau būsimo pokalbio temą, abu pradėjote juoktis, o paskui prieštarauti klausimo formuluotei. Prašau paaiškinkite, kodėl?

Rimvydas Stankevičius: Man žodis „reikalingi“ užkliuvo, nes poeto pagrindinė misija nėra šaukti žmones Dievo ar tikėjimo link. Tai nėra deklaratyvusis, auklėjamasis darbas.

Nekeliu sau konkrečių tikslų naudoti religinius simbolius, idant visuomenėje kažkas atsitiktų. Poezija yra nuobiros nuo to, ką aš vadinu dvasiniu gyvenimu. Ir jeigu ten yra religinio turinio, jis automatiškai atsiranda ir kūryboje, nes kūryba yra maksimalus nuoširdumas. Jeigu ten meluoji ar slepi kažką, beprasmiška net pradėti kurti.

Bažnyčia vis tiek buvo prieš plauką sovietų režimui. Tai labai veikė. Kai imi tai suvokti kaip neišvengiamą, vienintelį tikrą kelią, pradedi jame jaustis labai keistai, nes tai kol kas neatliepia tavy.

O mano santykis su religija kitoks nei jaunesnių. Daugelio mano kartos žmonių, kaip ir mano, tikėjimo praktika prasidėjo anksčiau negu atsirado tikėjimas. Taip buvo, nes mes jį ugdėmės močiučių globojami sovietų laikais. Ten aptiktume ir disidentinį nervelį, nes Bažnyčia vis tiek buvo prieš plauką sovietų režimui. Tai labai veikė. Kai imi tai suvokti kaip neišvengiamą, vienintelį tikrą kelią, pradedi jame jaustis labai keistai, nes tai kol kas neatliepia tavy.

Jautiesi tame kelyje kaip skersvėjyje – visi teisūs, visi žino, kur eina, tik aš vienas nežinau. Mano poezija galbūt yra Tomo Netikinčiojo variantas: padėk mano netikėjimui, padėk man įsijausti, apsiprasti. Yra religijoje dalykų, kurių protu nepaaiškinsi – patiki arba ne. Reikia tiesiog nustoti save kamantinėti ir susigyventi su tuo, kaip su aksioma. Tai ir turėjau galvoje, sakydamas „nuobiros“. Tai ne šiaip nuobiros, kaip pelai, o dvasinio gyvenimo pėdsakai, kurie suformuluoti man pačiam tampa aiškesni, o gal – ir dar kam nors.

Gintaras Bleizgys: Sekuliarajai literatūrai aš tiesiog nesu ir nenoriu būti. Tokios literatūros man nereikia. Taip, visas pasaulis yra gana sekuliarus, visais amžiais jis buvo priešiškas tikėjimui ir mes jame turime gyventi. Bet man literatūra nėra savaime reikalinga, mano kūryba pati savaime man nėra reikalinga.

Kiek pavyksta nesekuliariai parašyti, tiek yra gerai. O jeigu matysiu, kad visai nepavyksta, aš tiesiog nekursiu. Mano gyvenimo tikslas nėra būti poetu arba būti literatūros kūrėju. Ne tai mano gyvenimo tikslas. Tai yra gretutinis tikslas ir tai man, kaip Rimvydas sako, taip pat yra kaip nuobiros.

Kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, – negaliu sakyti, kad kiekvieną sekundę, bet labai daug sekundžių per dieną, ­– kovoju, kad išeičiau iš sekuliarios erdvės, iš savo pasaulietiško gyvenimo šioje Žemėje. Mano tikslas yra gyventi kaip Dangaus karalystės piliečiui. Visą laiką tą sakau. Gal tai fanatiškai skamba.

Kūryboje man sunkiausia pamėginti ją priartinti prie šito savo teiginio taip, kad tai nebūtų banalu. Nes turiu kurti taip, kaip dar nekūrė niekas kitas, jei noriu sukurti ką nors vertingesnio. Aš nesakau, kad man tai pavyko padaryti, bet visos pastangos nukreiptos šia linkme. Yra labai daug dalykų, kurių atsisakiau kūryboje. Yra nelabai daug kūrinių, bet kokį dešimt gal suskaičiuočiau (sudėjus eilėraščius ir esė), kurių dabar nedėčiau į knygas būtent dėl to, kad tai netinka krikščioniui. Nežinau, kaip tuo metu praslydo.

Todėl mane labai sujaudino klausimas, kodėl religiniai simboliai reikalingi sekuliarioje literatūroje. Noriu, kad būtų kuo mažiau sekuliarumo ten, kur aš esu, kur noriu būti, kur aš einu, pro kur einu. Kartais tai nėra tik tušti žodžiai.

Teko būti ir areštuotam, ir melstis viešai garsiai kalėjimo kameroje. Tai ne taip paprasta. Kaip šv. Paulius rašo savo laiškuose: ar jūs kovojate iki kraujo už savo tikėjimą? Aš galiu pasakyti, kad truputį per silpnas pasirodžiau, bet tai pripažįstu Dievui. O vis dėlto labai įdomu, jog atsiranda beprotis, kuris pradeda klykti, kad nori melstis.

Būdavo, kad kiekvieną vakarą, devintą valandą, kalėjimo kameroje visi atsistodavome ir pradėdavome melstis. Buvo tokių žmonių, kurie tiesiog negalėdavo atsistoti, nes tai buvo prieš jų įsitikinimus, todėl gulėdavo. Bet jie vis tiek būdavo laimingi, kad už juos pasimelsdavo, nes aš paprastais žodžiais pasimelsdavau už kiekvieną. Tada po kelių dienų jie jau patys prašydavo: gal tu gali, Gintarai, pasimelsti?

Noriu pasakyti, kad tai taip pat yra desekuliarizacijos erdvė, kurioje esi ir kurią gali veikti. Tą patį aš stengiuosi daryti literatūroje. O viso kito man nereikia. Man nereikia gerų ar geriausių kūrinių, jeigu jie ne tokia link­me eina, nes tai nėra mano gyvenimas.

– Kam šitame kelyje apskritai reikalinga literatūra? Juk to galima siekti be poezijos, kūrybos?

G.B.: Apie šitą klausimą aš daug mąstau. Turbūt yra žmonių, kuriems kai kurios evangelizacijos priemonės atrodo banalios ir nepriimtinos. Jeigu tokių žmonių širdis pasieks mano poezija, bent vieno žmogaus, tai gyvenimas jau bus šio to vertas.

Aš galvoju apie tai, nes buvo momentų, kai galvojau, kad nereikia kūrybos. Bet man tai buvo didelės psichologinės traumos. Nes kūryba, be kita ko, yra ir nusižeminimas. Klausantis manęs gali pasirodyti, kad esu pasipūtęs ar kad tai tušti žodžiai, bet kai kuri, tu turi parodyti savo silpnybę, savo suklydimus, parodyti, kad esi žmogus, dulkė, klystantis, menkas, nepataikantis. Todėl kūryba yra ir viešas nusižeminimas.

R.S.: Šitoje vietoje galėčiau išryškinti mudviejų su Gintaru pagrindinį skirtumą. Jis sako, kad jeigu jo eilėraščiai pasieks kažkieno sielą ir padės atrasti fundamentalius dalykus, tikėjimą, jis bus laimingas. Aš irgi to siekiu. Bet aš manau, kad gyvename tokiu laiku, jog jeigu sakysi ką nors daryti taip, nes aš taip darau ir esu teisus, tai sulauksi tik priešingų rezultatų.

Iš karto stos gintis, pašieps dantis ir visą likusį gyvenimą turėsi aiškinti, kodėl tu jam tai siūlai, kodėl tu teisus ir neklastingas. Viso to nereikia. Man atrodo, kad šiais laikais daug veiksmingiau sakyti: taip darau aš, jeigu tau įdomu, žvilgtelk. Dėl to aš sakau, kad poezijoje nešaukiu žmonių Dievo link.

Kai Gintaras sako, kad savo kūrybą dabar valytų krikščionišku aspektu, jis įveda sau cenzūrą. O man atrodo, kad vertingiausias kelias yra atskleisti žmogų mažą, menką, ne tiek stipriai tikintį, kiek norintį tikėti, su visais jo klupimais.

Kai Gintaras sako, kad savo kūrybą dabar valytų krikščionišku aspektu, jis įveda sau cenzūrą. O man atrodo, kad vertingiausias kelias yra atskleisti žmogų mažą, menką, ne tiek stipriai tikintį, kiek norintį tikėti, su visais jo klupimais. Ir jeigu yra eilėraštyje, sakykime, barnis su Dievu, liudijantis nusigręžimą, jis man irgi atrodo vertingas. Nes jeigu tavo poeziją skaitančiajam, Gintarai, atrodys, kad ėjai tikėjimo keliu be suklupimų, jis po pirmos tavo knygos nuspręs, kad esi tiesiog iš kitokio molio, o jam tai neįmanoma.

Reikia rodyti viską. Aš manau, kad poezija yra juodoji dėžė, kliaujantis aviacijos terminais. Ir jeigu tu žūsti, turi matytis viskas – kaip tu žūsti ir kad tavo žūtis būtų kitam pamoka. Sąžiningumas ir fiksavimas – man yra labai svarbu. O Gintaras gal idealistiškesnis. Jis nori į XXI a. kalbą išversti evangelines tiesas, kad jos būtų paveikesnės žmogui. Aš to nedarau.

– Negalvojau jūsų to klausti, bet besiklausant šis klausimas vis tiek peršasi. Yra labai skambus ir tiesiog nuvalkiotas žodis – pašaukimas. Klausantis jūsų atrodo, kad jūs jaučiatės turį tokį pašaukimą. Ar taip yra, ar tai tik toks įspūdis?

G.B.: Kaip apie pašaukimą negalvoju, bet nuo kažkurio momento, kai sulauki atsakomosios reakcijos iš skaitytojų, pradedi galvoti, kad reikia sakyti, jeigu gali pasakyti. Jeigu tai vadintume pašaukimu, tada būtų pašaukimas.

Aš visur labai bėgu nuo stabmeldystės. Jeigu pasakyčiau, kad esu kam nors pašauktas, man atrodytų, kad aš save sudievinu, tarsi esu šitoje srityje aukščiau už kitus. O aš stengiuosi visą laiką atsitolinti nuo savęs, savo veiklų ir minčių sureikšminimo. Sakyčiau: ne aš einu šituo keliu, bet mane veda tuo keliu. Jei suklumpu, mane pakelia. Akcentuoti mano ėjimo aš nelinkęs.

Esu linkęs akcentuoti vedimą, nes ne aš čia esu svarbiausias. Nors kūryboje, aišku, aš kalbu savo asmeniu. Skaitantiems mano kūrybą gal atrodo, kad esu labai egocentriškas, bet nenorėčiau toks būti. Jei nepavyksta, galbūt tai yra mano įtampa, su kuria kovoju, nes šiaip norėčiau būti nesvarbus. Bet turiu tokį polinkį išsišokti, atkreipti į save dėmesį.

R.S.: O aš noriu būti labai svarbus ir turiu tą patį polinkį išsišokti. O jeigu tu, Tomai, turi galvoje žmones, kuriems kažkas duota ir jie yra kažkokiame nustatytame kontekste, tada man taip yra. Nuo ankstyvos vaikystės leidžiu laiką akis įsmeigęs į anapusybę. Tai jau virš manęs. Man iš tikrųjų niekas neleido to rinktis. Kitą kartą juokiuosi iš savęs ar keikiu, bet man visą gyvenimą taip – einu per šį pasaulį, bet svarbesnis yra anas. Tai gali būti pašaukimas.

Visa kita – tai bandymas tą pašaukimą išpildyti ar bent numalšinti. Būdamas moksleivis svarsčiau apie ėjimą į kunigus, tik paskui lytinis brendimas padarė savo, supratau, kad negalėčiau. Kūryba turbūt irgi yra vienas iš tų kelių muštis to paties tikslo link. Visa mano pasaulėjauta susiformavo būtent ant šitos ašies. Todėl aš manau, kad tai yra pašaukimas. Tiktai po žmogaus gyvenimo gali suvokti, ar jis bent žingsnį to pašaukimo link žengė, ar ne. O visa kita yra kaip ir visų mirtingųjų – blaškymasis, bandant nuveikti ką nors doro žmonėms ir Dievo garbei, niekada nesužinant, ar nuveikei.

– Bet skaitytojas, aptikęs kūriniuose religinių simbolių, iš tikrųjų gali pradėti galvoti, kad kūrėjas, kaip sakė Gintaras, jaučiasi esąs aukščiau. Gali dažnai išgirsti menininkus kalbant ar suprasti iš jų kalbėjimo, kad jie jaučiasi esantys arčiau Dievo, turintys dvasingesnį vidinį pasaulį. Ar jūs nebijote sukelti tokios skaitytojų reakcijos? O gal jūs jaučiatės esantys arčiau Dievo?

R.S.: Ne, taip nėra. Koks ten arčiau gali būti? Kadaise Gintaras yra smarkiai užpykęs už tai, kad viena mergina jo poeziją pavadino „dievoieškos poezija“. Jis sako: aš neieškau, aš suradęs, o dievoieška – tik tiems, kurie nėra suradę. Man šitas žodis nekliūva. Aš ieškau Dievo kasdien ir visada, ir netgi jei esu suradęs, man jo reikia vis daugiau. Čia kaip meilė moteriai. Iš pradžių atrodo, kad užteks pabūti vienam kambary, gėrėtis jos šypsena.

Paskui pradedi nedrąsiai svajoti: ne, aš noriu tik pabučiuoti, daugiau nieko. O paskui dar ko nors užsimanai, dar ko nors, ir taip be galo be krašto. Su dievoieška, man atrodo, yra lygiai tas pats. Ant kurio laiptelio bestovėtum, matai, ne kiek jau užlipęs, o kiek daug dar liko.

G.B.: Man žodis „dievoieška“ asocijuojasi su sovietiniais laikais. Knygas leidžiame leidyklose, kur žmonės yra iš to laiko. Kai jie pradeda mano eilėraščius vadinti „gamtiškais“, kai pradeda sakyti, kad mamos mirtis, sudėtingi išgyvenimai, kalėjimas paskatina „dievoiešką“, suprantu, kad tai yra teisinimasis prieš nebesamą sovietinę cenzūrą, kad maždaug žmogus truputį „pavažiavęs“, gal atleiskime jam. Man nereikia pasiteisinimo.

Aš esu labai žiauriai nusiteikęs viso to sovietiškumo atžvilgiu, daugelio pripažintų rašytojų kūrybos atžvilgiu. Manau, kad krikščionys negalėtų skaityti tokios kūrybos ir kad juos tai turėtų piktinti.

Aš humanizmą vadinu sekuliarumu, nes humanizmas yra žmogaus išaukštinimas. O turėtų būti: pirmiausia Dievas, tik po to – žmogus. Jeigu šitas santykis sugenda – viskas.

Aš neskaitau tos literatūros, kuri, mano manymu, yra grynai sekuliari. Visiškai sekuliarūs autoriai yra, kaip aš vadinu, ateistai. Pavyzdžiui, humanizmas yra mano priešas. Aš humanizmą vadinu sekuliarumu, nes humanizmas yra žmogaus išaukštinimas. O turėtų būti: pirmiausia Dievas, tik po to – žmogus. Jeigu šitas santykis sugenda – viskas. Nes humanizmas nėra žmogaus gailėjimas, globojimas ar dar kas nors. Humanizmas – tai žmogaus sudievinimas, ir tai yra sekuliarumas.

O jeigu kalbame apie pašaukimą, aš manau, kad vienas mano gyvenimo tikslų yra kovoti su šituo. Ir todėl, kai man pradedama primesti tas frazes ir teisintis prieš kažką, aš negaliu sutikti. Žodis „dievoieška“ nėra blogas ir tai tikrai nesusiję su tuo, kad aš arčiau Dievo ar radęs Dievą. Aš mokausi gyventi su Dievu kaip Adomas, kuris išlindo iš krūmų užsidengęs figos lapu. Esu nuogas ir man gėda, ir Kristus uždengia tą mano gėdą prieš Dievą Tėvą.

R.S.: Turbūt klausiama, ar neabejojame kalbėti apie tai? Aš neabejoju, nes išmintingam žmogui ir mano klaidų liudijimai eilėraščiuose yra vertingi. Jeigu aš užlipau ant grėblio, kitas gal jį apeis, matydamas kaip aš lipu.

Tam tikrų kontekstų suaktualinimas kitų kontekstų atžvilgiu jau yra geras darbas. Pavyzdžiui, švedų filosofą ir teologą Emanuelį Swedenborgą vieni laiko labai tikinčiu, kiti – išprotėjusiu, treti – vos ne eretiku. Bet tai nesvarbu. Visi šie trys įvardijimo tipai jam yra dėkingi, nes jis savo pakeltų klausimų gausa tiesiog privertė esančius aplink save galvoti ne apie pinigus, verslą ar skaudantį pirštą, o apie Dievą. Aš manau, kad tai jau yra gerai. Tai žmogui parodo žvilgsnio kryptį.

– Klausimas buvo ir apie tai, ar jūs nebijote, kad skaitytojas neatpažins jūsų tikrumo ir sąžiningumo? Anksčiau buvo kalbėta apie dailę ir buvo tvirtinama, kad tik­ri post­modernistai menininkai, naudodami religinius simbolius, iš tikrųjų nori nuvesti žiūrovą į gilesnes prasmes, o ne tik jais žaidžia. Bet iškilo klausimas, o kaip neprofesionalui atpažinti, kuris iš tų dailininkų buvo nuoširdus? Nes gali likti skeptiškas, kad religiniai simboliai naudojami tik gilumo efektui sukurti.

R.S.: Čia kaip su siela. Kas moka atpažinti, kas yra siela, ją junta, tas supras, kada rašantysis yra nuoširdus. Tu klausi, ar nebijome? Bijosi ar nebijosi, duodu šimtą procentų, kad vis tiek būsime ne taip suprasti.

Czesławas Miłoszas sakė, kad ateis laikas, kai jo kūriniais reklamuos batų tepalą, nors jis norėjo pasakyti visai ką kita. Taip bus ir su mumis. Bet, kaip Gintaras sakė, gal vienas kitas nesuabejos mūsų nuoširdumu. Arba ateis toks laikas, kai nebeturės iš ko rinktis. Jeigu pastebite, to nuoširdumo pasaulyje mažėja ne dienomis, o valandomis. Alkis žmones tiesiog vers ieškoti nuoširdumo. Nuo Bažnyčios jie atitolę ir neturi dvasinės krūties, iš kurios galėtų pasisemti gyvybinių galių. Jie bus priversti tikėti mano nuoširdumu, nes nebeturės iš ko rinktis. Gali būti ir taip.

G.B.: Šita rizika, aišku, yra. Daug kas netiki tuo, ką rašai. Aš manau, kad ir jūs klausydami nelabai tikite tuo, ką aš čia kalbu. Bet kad tuo galėtum pradėti tikėti, reikia būti toje aplinkoje. Sunku patikėti visuomenėje, kuri iš principo gyvena kitaip.

– Literatūroje pakankamai populiaru užsiimti tikėjimo ir religijos temų profanacija, ironizavimu, netgi pašiepimu, žaidimu religiniais simboliais. Man labai patiko Pauliaus Subačiaus iškeltas klausimas, o kas bus, kai tokia profanacija pasieks savo – tikėjimas bus visai išstumtas, iš ko tada bus kuriama? Ar sakralumo dimensija iš tikrųjų yra būtina kūrybai?

R.S.: Be jokios abejonės, tai yra būtina. Jeigu ateis tokios kartos, kurios neturės šitų receptorių, poezija taps beprasmė. Poezija taps vaikiškų skaičiuočių lygio: smagu, nes rimuojasi, smagu, nes netikėtai skamba. Jeigu tai viskas, ką gali poezija, tai čia ne poezija.

Literatūra, kaip ir kiekvienas sutvėrimas Žemėje, turi savo sielą ir kūną. Miłoszo knygoje Ulro žemė atsakoma į šituos klausimus. Yra Ulro žemės poreikiai – linksmink mane, audrink mano emocijas be aukštesnių pagrindų, tiesiog man patinka būti suaudrintam.

Visa tai – Ulro žaidimai. Ulras – tai pragaras žemėje. Seklus, tamsus laukas, kuriame galima drąsiai pragyventi visą gyvenimą. Ir esti labai talentingų menininkų, kurie paskiria savo gyvenimą Ulro žemės kontekstams. Mes naiviai su Gintaru viliamės, kad bandome kurti poeziją, rodančią kelią iš Ulro žemės.

Gintaras gana kategoriškai atsiribojo nuo visų žaidimų. Aš juos matau ir galvoju, kad pažįstant pasaulį galima tomis pačiomis kalbos priemonėmis duoti atkirtį. Kaip ir visi žmonės, arba turi, arba neturi tiesos stuburą ir jį gini – tiek kasdieniais veiksmais, tiek poezija.

– Poezija gal neturėtų tapti mūšio lauku?

R.S.: Bet yra. Kaip ir visa kita. Viskas yra mūšio laukas. Jeigu sako, kad Armagedonas eina per žmogaus širdį, tai ir per poeziją tokiu atveju eina. Bent jau mano poezijoje yra tos kovos liudijimų.

Aš, kaip sakau, priešingai nei Gintaras, nenoriu ir nemanau, kad būtų sąžininga slėpti savo klaidas, silpnybes, nutolimus nuo Dievo, netgi arti piktžodžiavimo esančius dalykus. Nes jeigu aš demonų neįvardinsiu, jie nenustos egzistavę.

Aš, kaip sakau, priešingai nei Gintaras, nenoriu ir nemanau, kad būtų sąžininga slėpti savo klaidas, silpnybes, nutolimus nuo Dievo, netgi arti piktžodžiavimo esančius dalykus. Nes jeigu aš demonų neįvardinsiu, jie nenustos egzistavę. Vertinga tėra nuoširdus liudijimas. Jeigu yra blogai, sakyk, kad blogai. Negi galvoji, kad jei pasakysi, kad tau gerai, kitam padėsi? Ne.

– Jūs abu labai rimtai kalbate apie poeziją. Bet žinau, kad ir patys dažnai susiduriate su kitokiu požiūriu – kad nereikia taip rimtai žiūrėti į poeziją, kūrybą, kūrėją, o turėtų būti daugiau ironijos, saviironijos, distancijos išlaikymo. Kaip į tai reaguojate?

G.B.: Daug kas mūsų nemėgsta. Toks atsakymas. Už Rimvydą nekalbėsiu, bet manau, kad rimtumas poezijoje, žaidimo stoka yra mano ir stiprioji, ir silpnoji pusė. Daug kam tai atrodo netikra ir nusigręžia. Bet nesiruošiu dėl to tapti klounu. O jeigu kitas nori labiau linksminti, tai yra jo reikalas. Aš tikrai nesakau, kad kitokia poezija yra bloga.

Iš tikrųjų man nepatinka tik ta poezija, kuri yra ateistinė savo dvasia. Nepatinka, ir viskas. Nemėgstu kūrybos autorių, kuriuos vadinu proletarais-kairuoliais, ir jų žaidimų, visokių anarchizmų. Man tai yra nepriimtina idėjine prasme. Nors kartais tai būna gražu. Turiu pripažinti, kad ten yra gerų poetų, rašytojų. Tą pasakau viešai ir jiems. Bet kaip pažiūrų, aš tikrai nemėgstu. Nemėgstu to, kas neturi atsakomybės. Galima žaisti su atsakomybe ir galima žaisti be jos.

R.S.: Bet, Gintarai, nuo tikro ateisto iki tikinčiojo yra vienas žingsnis! Jeigu ateistas iš tiesų yra tikras. Pavyzdžiui, amžinatilsį Juozas Macevičius visą savo kūrybinį kelią paskyrė ginčui su Dievu. Aš manau, kad jis buvo labai arti tikėjimo, nes jis turėjo nepaliaujamą santykį su Dievu. Tegu kvailai, žmogiškai kaltindamas, jausdamas nepasitenkinimą, bet pagalvok, kiek jis laiko praleido apie tai galvodamas. O kiti, kurie save vadina praktikuojančiais katalikais, prisimena Dievą tik bažnyčioje.

O girdėti kritiką, kad galėtų būti daugiau žaismės ar ironijos, man yra keista. Galėčiau pacituoti budistus: geriau savąją dharmą vykdyti blogai, negu svetimąją – puikiai. Čia XXI a. kvailumo epidemija – daryti ne tai, kas eina iš vidaus, o už ką gerai moka arba kas atvers didesnį populiarumą, didesnius tiražus.

Aš labai gerai žinau, kad galėčiau rašyti fantastiškas noveles, kurios už mano poeziją būtų kokius dvidešimtkart populiaresnės. Bet aš to nedarau ir nedarysiu, nes man tai būtų laiko gaišimas. Negalėčiau, užuot ėjęs tuo keliu, kuriuo pats tikiu, kad galiu nuveikti kažką vertinga, visą gyvenimą žaisti saulės zuikučiais, masinant aplink esančius žmones prieiti.

Kažin, ar būčiau laimingas, net jeigu tokios knygos būtų pripažintos bestseleriais. Tai nėra siekiamybė. Man atrodo, kad tai yra kūrėjo fundamentas: jeigu menininkas pradeda kurti galvodamas, ko reiktų publikai, galima su juo atsisveikinti, jis tapo publikos juokdariu.

– Pirmiausia turbūt reikia turėti vidinius kriterijus, kad atpažintum tą vertę, apie kurią jūs čia kalbate, ir savo, ir kitų kūriniuose. Tad kokie yra jūsų kriterijai atpažinti vertingą kūrinį?

G.B.: Mano požiūris į gyvenimą yra toks, kad toje srityje, kurioje dirbi, turi būti profesionalus. Tai reiškia, kad jeigu rašai lietuviškai, turi lietuvių literatūrą išmanyti nuo pradžios iki galo. O jeigu dar rašai eilėraščius, šiuolaikinę poeziją beveik visą turi mokėti atmintinai, kad nepakliūtum į klišes. Lygiai tą patį taikau ekonomikoje ir kitur.

Kitas dalykas, kalbant grynai apie kūrybą, kaip sakiau, yra atsakomybė. Taip pat turi matytis, kad kūryba yra arti tavo gyvenimo, kad tu tuo gyveni. Kad aiškiau būtų, pasakysiu pavyzdį. Man iškildavo klausimų su Janinos Degutytės kūryba. Tarkime, Duok man šulinį neišgertą... Galvoju: kažin, jeigu tau duotų tokį šulinį, ar atlaikytum?

Gal atlaikytum. Nes dabar aš galvoju, kad ji atlaikytų. Bet visą laiką panašiai klausiu. Tas pats religijoje. Yra žmonių, kurie meldžiasi: duok, Dieve, išbandymų. Tai labai gerai – išbandymai sustiprina. Bet sakau: tik žiūrėk, nes kai Dievas duos, liksi be dantų. Iš savo gyvenimo žinau: nešokinėk, žmogau, per daug, nes duos. Jis labai tave globoja ir žiūri.

Tad kai kūryboje rašo, kad nori to ir to arba eis kiaurai... Žinai, ir eik, bet žiūrėk, ar liksi su dantimis. Turi savo krauju, savo kūnu, savo gyvenimu atlaikyti. Aš, pavyzdžiui, stengiuosi rašyti, ką manau, kad patiriu gyvenime. Galbūt tai atrodo netikra, gal aš per daug geros nuomonės apie save. Bet iš kitų reikalauju to paties. Ir jeigu šalia skaito koks poetas, kuris labai reiškiasi, tada išsišoku: prisiimk atsakomybę, parodyk, ar tikrai gali. Jeigu esi erelis, aš irgi esu erelis, ar įveiksi mane? Čia aš ir fizine prasme kalbu.

R.S.: Man svarbiausias kriterijus yra vektorius. Gali būti kūrinys išplėštas iš paties dugno, tačiau jeigu jo vektorius nukreiptas aukštyn, tada viskas gerai. Bet ne žemyn, į tolį ar į visas puses, kaip šiuolaikinis prancūzų kinas, kuris tarsi sutvertas tik tam, kad pasakytų, jog nėra jokio gėrio ir blogio. Mane tai siutina.

Jeigu literatūros kūrinyje telpa mano motinos aura (čia ir tikėjimas, ir švara, ir santykis su kultūrinėmis šaknimis įeina), automatiškai atpažįsti gerą kūrinį. Kuo skiriasi, pavyzdžiui, Fiodoras Dostojevskis nuo Witoldo Gombrowicziaus? Gombrowiczius – Ulro žemės žmogus, Dostojevskis – bandantis iš jos išeiti.

www.nzidinys.lt

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min