Savo knygoje „Psichologijos žiupsnis ant kasdienybės“ ji teigia, kad santuoka – tai natūralus antidepresantas, jeigu tik moteris ir vyras žinos, kaip jį „vartoti“.
– Edita, būtent šiltuoju metų laikotarpiu dažniausiai ištariamas dviejų žmonių sąjungą patvirtinantis „taip“. Tačiau kartais tokiam žingsniui nesiryžtama niekada. Vienas naujausios jūsų knygos skyrelių vadinasi „Kas geriau – vedybos ar senbernystė“. Ar yra atsakymas į šį klausimą?
– Vieno atsakymo nėra. Vesti ar likti viengungiu – asmeninis žmogaus pasirinkimas. Nors jį gali lemti vienokios ar kitokios gyvenimo aplinkybės. Jei žmogus visą laiką buvo vienišas, nedrąsus, gal vedybos jam ir nebus geriausia išeitis. Kita vertus, būti neištekėjusiai ar nevedusiam – joks ligos požymis! Deja, Lietuvoje vis dar gajus požiūris: jei esi vedybinių metų (ypač – trisdešimtmetį atšventusi mergina), trūks plyš privalai tuoktis, susilaukti vaikų. Mano nuomone, taip nedera. Pavyzdžiui, man patinka, kai užsienyje moteris prisistato ir pažymi esanti neištekėjusi ar neturinti vaikų, nes pati taip nusprendė. Toks pasirinkimas kitose šalyse yra supratingai priimamas. Galų gale, kartais ir gyvendamas poroje gali jaustis vienišas.
– Šiandien vis daugiau porų renkasi neoficialų gyvenimą drauge. Vieni tyrėjai įrodinėja, kad tai neleidžia visiškai pasišvęsti santykiams, kiti tikina, kad toks neįpareigojantis statusas suteikia partneriams daugiau pasitikėjimo savimi. Ką manote jūs?
– Mano nuomone, tai naudinga tik vyrams. Dabartinė vyrų karta vengia įsipareigojimų, o moterys, tik „žaisdamos“ šeimą, jaučiasi labai blogai, nors gali tai neigti. Iš darbo patirties žinau, kad net aštuonerius metus poroje gyvenanti mergina vis tiek nori ištekėti. Tačiau dažnas vyras savo poziciją gina teigdamas: „Gal nesituokime, neaišku, kuo čia baigsis tie mūsų santykiai...“ Bet, jei tu, vyre, pradedi žaidimus, iš kurių atsiranda vaikai, žaisti reikia atsakingai ir galvoti apie ateitį. Gulėdamas lovoje, vyras dažniausiai galvoja apie to momento malonumą, o moteris – apie vaiko pradėjimą. Oficialūs vedybiniai santykiai kiekvienai moteriai užtikrina saugumą.
– Bet stačia galva pulti į santuoką veikiausiai irgi nereikėtų?
– Tikiu meile ir iš pirmo žvilgsnio. Deja, dažnai meilė supainiojama su aistra. Aistra užgęsta, o meilės taip ir neužgyventa. Kai įsimyli, kurį laiką kitame žmoguje matai tik tai, ką nori matyti.
Norint, kad santykiai, vedybinis gyvenimas klostytųsi, reikia pereiti keturias santuokos pakopas. Pirmoji – kai kitas žmogus patraukia panašumu į tave. Santykiuose, priešingai nei tiksliuosiuose moksluose, panašumai traukia, o skirtumai – skiria. Todėl pradžioje, pavyzdžiui, žavi tai, kad abiem patinka blynai, abiejų mamų vardai – Ona, abu tais metais važiavote į tą pačią šalį ir pan. Ir rankiojate tuos panašumus, džiaugiatės jais, kol priartėjate prie antrosios pakopos – gana panašumų, noriu būti savimi! Šis santykių ar santuokos momentas – tikra tragedija moteriai: „Juk mes dėl tų blynų susituokėme, o dabar sakai nebenorintis jų valgyti!“ Jeigu vienas iš poros peržengia tą antrąjį bendrų santykių laiptelį, o kitas – tempia atgalios ir dar ant tos pakopos „prisėda paverkti“, tokiu atveju skyrybos beveik neišvengiamos.
– O likę du laipteliai?
– Sužinosite perskaitę knygą!
– Knygoje santuoką prilyginate natūraliam antidepresantui, su sąlyga, kad sutuoktiniai nevengia vienas kitam atvirauti, dalytis džiaugsmais, abejonėmis ar nusiskundimais. Kodėl bendravimas toks reikšmingas?
– Visų pirma, bendravimas šeimoje tampa kitoks. Gyvenant su savo žmogumi nebereikia tiek daug kalbėti – žodžiai tampa bereikšmiai. Užtenka vien pamatyti, pabučiuoti, juk savo antrąją pusę puikiai pažįsti. To buvimo suprastam itin reikia vyrams. Taip pat reikia tenkinti daug žmogiškųjų poreikių. Pamenate tas kramtomąsias gumas su piešinėliu „Love is...“? (vert. „Meilė – tai...“). Ten labai daug tiesos! Meilė – tai ir išskalbtos kojinės, ir iškepti blynai, ir komplimentai... Savo knygoje rašau apie kelias meilės kalbas. Skirtingai suvokiant meilę ir kalbant skirtingomis jos kalbomis prasideda nesusikalbėjimai. Laikas šiuo atžvilgiu – mūsų sąjungininkas, nes, ilgiau pažindamas mylimąjį, imi suprasti, kada jį reikia apkabinti ar geriau palikti vieną, kada padėti po pagalve šokoladuką ar išsiųsti padrąsinančią žinutę telefonu...
– Studentams dėstote derybų meną. Ar derybų įgūdžiai praverčia, siekiant išvengti kivirčų su mylimuoju?
– Derybos – tai bendravimo procesas. Kai vyksta konfliktas ar derybos – aišku, kad žmogus kažko nori. Ir menas tinkamai bendrauti šiam siekiui labai praverčia. Manau, šeimoje išbandome visas įmanomas derybų formas – ir švelnias (kai tenka kažko atsisakyti, bet laimi draugystė), ir kietas („Arba vilksies šitą švarką, arba niekur su tavimi neisiu...“), ir visas kitas derybų atmainas bei taktikas.
Pirmoji sąlyga, kovojant su santykių negandomis ir kivirčais, – noras juos spręsti, o ne laimėti. Neretai konfliktą laimėjusioji pusė daugiau pralaimi. Jeigu bent vienas iš poros ieškoti tiesos nenori, o tik siekia bet kokia kaina laimėti – santykiai blogėja. O štai lygiaverčiai kivirčai net padeda santykius pagerinti. Jei nebijote išreikšti savo minčių, pasakyti „aš tavęs tokio nemyliu“ ir sulaukti priešiškos reakcijos – jau galite leistis į tiesos paieškas. Būkite atviri vienas kitam, aiškinkitės, kas nutiko, dėl kieno kaltės. Gal suprasite, kad nė vienas nesate kaltas, o ir bėdų didelių neturite. Svarbiausia – noras.
– Senųjų laikų nuostatą „nusileisti vyrui“ keičia „santuoka – tai kompromisai“ arba „sutuoktinis – tai investicija“. Kaip nusileidžiant neprarasti savojo „aš“ ir rasti tą pusiausvyrą tarp „duoti“ ir „gauti“?
– Komercija meilėje – nereikalingas bruožas. Pamenu, vedybų pradžioje mano vyras ištarė: „Aš jus mylėsiu tiek, kiek jūs mylėsite mane“. Supykau, galvojau, koks čia išskaičiavimas, juk aš, aišku, jį labai myliu, daugiau negu jis mane ir pan. Bet vėliau, pradėjusi domėtis vedybomis ir įsigilinusi į prieš penkis tūkstantmečius „atrastą“ santykių psichologiją, atsiprašiau savo vyro. Supratau, ką anuomet jis pasakė: vyrai mylėti nemoka – jie yra tarsi lokatoriai, atspindintys tą meilę, kurią į juos įdeda moterys. Jeigu moteris savo antrąją pusę mylės tokį, koks mylimasis yra, jis niekada neieškos kitos gyvenimo draugės. Vyrui svarbu matyti į jį nukreiptas iš meilės blizgančias akis. Tos akys turi blizgėti tik dėl jo – dėl to, ką jis padarė, pasakė. Be abejo, pati moteris taip pat turi tikėti, kad šis vyras yra jos žmogus, kuris ja rūpinasi, kuriuo ji labai didžiuojuosi ir myli.
