Naujienas apie knygas, konkursus ir knygų recenzijas sekite tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
– Alessandro, kodėl kalbėdamas apie savo kūrybą jūs taip dažnai naudojate posakį „atlikti darbą“, o ne, pavyzdžiui, „kurti“.
– Man tai yra darbas. Yra žmonių, kurie kepa duoną, o štai aš rašau knygas. Beveik jokio skirtumo! Kai pradedi knygą, esi kupinas kūrybinių ambicijų, tačiau galų gale vis dėlto tai tampa procesu, kuris pažįstamas bet kuriam darbuotojui. Walteris Benjaminas sakė, kad amatininkas, dirbantis su brangakmeniais, gali sukurti mistinį ryšį su tuo akmeniu, – tas pats vyksta ir su rašytojais, kai jie sukuria mistinį ryšį su žodžiais. Tačiau viskas prasideda nuo amato.
– Vienas jūsų herojų, dailininkas, imdamas piešti portretą, visada pradeda nuo akių. Nuo ko naują tekstą pradedate jūs?
– Paprastai pradedu nuo mažų švytinčių detalių, kupinų man kažkokios svarbios ypatingos reikšmės. Pasakojimas lipdomas remiantis šiomis ląstelėmis. Knygos intonacija visuomet yra kažkoks gestas, pasiūlymas ar tema. Kokie nors įvykiai staiga sukrečia tavo vaizduotę, ir tu pradedi tyrimą, sukdamas pasakojimą ties šiomis iš savo ar kitų patirties atkeliavusiomis detalėmis.
– Kur jūs semiatės įkvėpimo savo istorijoms – kelionėse ar knygose?
– Anksčiau aš labai daug skaičiau. Na, ir dabar daug skaitau. Tačiau aš nesu tas žmogus, kuris rašo užsidaręs kambaryje. Literatūrinis darbas – ne tik intelektualinis veiksmas. Rašymo audinys sukurtas iš tavo paties asmeninių demonų. Pasaulio gabalai kažkokiu būdu krenta į mano asmeninį verdantį katilą, ir pavirsta ten kažkokiu visiškai nauju tvariniu. Todėl mano kūriniuose nesurasite jokių realių faktų.
– Amerikiečių žurnale „New Yorker“ buvo išspausdintas jūsų naujas kūrinys „Be kraujo“, vėliau išėjęs atskira knyga. Jauna moteris, kurios tėvas buvo užmuštas per karą, aplanko vieną iš žudikų. Šio apsakymo pabaiga netikėta: vietoj keršto, kurio visiškai teisėtai laukia žudikas, ateina meilė. Kodėl jūs rašote apie karą?
– Paprastai į sąvokos „karas“ suvokimą aš neįdedu jokios ypatingos reikšmės. Žinoma, išskyrus knygą „Be kraujo“. Ten parodytas mano asmeninis požiūris į karą. O bet kurioje kitoje knygoje karas – tai savotiškas šuolis, netikėtas posūkis kieno nors likime. Tai dinamiškas istorijos instrumentas, kuris viską įsuka į judesį, pradžios, ištakų link.
– Kaip jūs suprantate, kada knygą laikas baigti?
– Tai panašu į veiksmą, kuomet dailininkas nusprendžia, kad jam laikas ant drobės nupiešti paskutinį potėpį. Tai kūrybos paslaptis – jeigu laiku nesustosi, kažkas pasikeis. Kuo keista yra „Džokonda“? Tuo, kad vieną puikią akimirką Leonardo da Vinci pasakė: „Viskas, gana, užteks.“ Vienas papildomas brūkšnys, ir paveikslas bus sugadintas. Kadangi sunku suprasti, kada sustoti, kiekviena knyga arba per trumpa, arba per ilga. Kiekviename paveiksle yra arba kažko per mažai, arba kažko per daug. Žinoma, kiekvienas bando suprasti, kada laikas sustoti, tačiau retai pavyksta.
– Knygoje „Jūra vandenynas“ vienas herojų – dailininkas, kitas – mokslininkas. Kuo jūs laikote save, dailininku ar mokslininku?
– Madam Deveria iš „Jūros vandenyno“ sako, kad šie vyrai yra tiesiog dvi pusės, sudarančios vieną žmogų. Ir tikrai, Plasonas ir Bartelbumas tampa draugais, tai du herojai, glaudžiai susieti vienas su kitu.
Vieno gyvenimas neįmanomas be kito. Mano, kaip rašytojo, darbe yra abu šie komponentai. Knygoje visuomet yra kūrybinis impulsas. Knyga – tai noras surinkti žinių nuotrupas ir sudėti jas į patogią perdavimo kitiems žmonėms formą. Iš kitos pusės žiūrint, kažkokio teksto gimimas visada yra bandymas dubliuoti, perduoti tai, ką matė tavo akys, tai gali būti ir tavo asmeninių demonų atvaizdavimas.
– Kurioje saloje sudužus laivui norėtumėte atsidurti?
– Norėčiau atsidurti saloje, kurią gerai pažįstu. Tai Ponzos sala netoli Neapolio. Ir galbūt Prosida, kita sala, esanti netoli Ponzos. Mes, kilę iš šiaurės Italijos, visada norėjome valdyti tai, ko neturime. Taigi, mano svajonė ne salos Ramiajame vandenyne, o Italijos pietūs. Mes, šiaurės italai, tiesiog dieviname salas pietuose
