– Pastaruoju metu diskutuojant apie Rusijos ir Ukrainos konfliktą dažnai tenka girdėti svarstymų apie krašto apsaugai skiriamų lėšų didinimą. Tuo metu jūs sakote, kad turite kur kas stipresnį ginklą – pilietiškumą.
– Prieš Antrąjį pasaulinį karą apie trečdalis Lietuvos biudžeto buvo skirtas krašto gynybai ir mes matėme, kaip liūdnai tai baigėsi. Po karo nebebuvo jokių biudžetų, bet žmonės iš tiesų ėjo ginti Lietuvos. Biudžetas tikrai nėra pagrindinis dalykas. Galima skirti milžiniškas lėšas, bet jeigu nėra vidinės motyvacijos – pinigai yra nereikšmingi.
– Kokį žmogų jūs laikytumėte pilietišku?
– Pilietiškas žmogus nori ginti savo poziciją, esant reikalui ginti save, savo visuomenę ir savo šalį. Visuomenėje vyrauja tarpusavio pasitikėjimas, normalūs santykiai tiek tarp žmonių, tiek tarp įvairių organizacijų. Vis dėlto pats svarbiausias sveikos visuomenės bruožas yra tarpusavio supratingumas. Tada galima susitarti, kažką daryti, laikytis savo žodžio ir tai yra esminis dalykas.
– Gal galėtumėte pateikti pavyzdžių?
– Pavyzdžiui, noras eiti į krašto apsaugos savanorių pajėgas. Sakykime, kad pilietis yra mokytojas, kuris atlieka savo funkcijas, dėsto savo dalyką, dirba su vaikais, su jų pasitikėjimu savimi ir tarpusavio santykiais. Tas pats žmogus gali atlikti skirtingas pilietines funkcijas visuomenėje. Kalbant toliau apie tuos pavyzdžius, gamta yra visuomenės dalis, švari gamta ir atliekų rūšiavimas – labai svarbūs dalykai. Kaip pastebime, Lietuvoje tai nėra labai paplitę.
Įvykiai, kuriuos matome su Rusija, yra iš dalies korumpuotos visuomenės neveiksnumas.
Kalbant apie korupciją – tai didžiulė problema. Sakyčiau, kad įvykiai, kuriuos matome su Rusija, yra iš dalies korumpuotos visuomenės neveiksnumas. Pilietis, kuris jaučia atsakomybę ne tik už save ir savo artimiausią ratą, jaučia atsakomybę ir už kitus, savo aplinką, bendruomenę, miestelį ar miestą.
– Jūs važinėjate po mokyklas ir susitinkate su moksleiviais. Koks yra šių susitikimų tikslas? Ką jūs veikiate?
– Įvairiai. Kartais rodau filmą apie Lietuvos istoriją, kartais diskutuojame apie pokarį, holokaustą ar pirmąją okupaciją. Taip pat bendraujame plačiau, aš jiems užduodu įvairių klausimų. Pavyzdžiui, kiek iš jų planuoja emigruoti ir kiek pasilikti Lietuvoje. Pateikiu tokias provokacijas ir mes jas aptariame.
– Kiek norėtų emigruoti ir kiek – pasilikti?
– Dažniausiai pusė vaikų sako, kad norėtų emigruoti. Dažnai sako, kad čia užkniso, čia nieko gero. Tokią nuomonę jie dažnai gauna iš savo tėvų ir aplinkos. Taip pat sako, kad jiems smalsu ir įdomu, kas darosi kitur ir jie nori tai pamatyti. Tačiau vyrauja neigiama nuostata Lietuvos atžvilgiu. Kitaip sakant, čia likti „neapsimoka“.
– Kokia yra vaikų, norinčių likti Lietuvoje, motyvacija?
– Dažniausiai jie sako, kad nori pasilikti, prisidėti, padėti, kurti ir jiems Lietuvoje yra gerai. Sakyčiau, kad labai jaučiasi tėvų įtaka, ką tėvai mąsto, kaip jie vertina Lietuvą, kaip jie jaučiasi, ar jie patenkinti ar nepatenkinti esama situacija.
Biudžetas tikrai nėra pagrindinis dalykas. Galima skirti milžiniškas lėšas, bet jeigu nėra vidinės motyvacijos – pinigai yra nereikšmingi.
– Ar jūs norite juos perkalbėti ar tiesiog suprasti, kodėl jie taip galvoja?
– Jeigu jie važiuoja kažkur studijuoti, padirbėti, pabūti, kodėl gi ne? Aš jiems visada sakau, kad čia, Lietuvoje, yra didelis potencialas, yra galimybių tapti kuo tik nori. Save pateikiu kaip pavyzdį. Aš darau tai, kas man įdomu ir ką aš mėgstu, nes pagal išsilavinimą esu kaip iš kitos planetos.
– Kadangi turite patirties bendradarbiaujant ir bendraujant su moksleiviais, kaip manote, koks yra mokyklų indėlis į piliečių ugdymą?
– Mokyklos indėlis yra svarus, nes tai yra vieta, kur vaikai bendrauja, gauna tam tikrų žinių ir supratimą. Ten, kur vadovybė ir mokytojai kryptingai dirba su vaikais, yra jaučiamas didelis skirtumas. Tačiau būtų naivu galvoti, kad mokykla yra atsakinga ir tai yra jos pagrindinis darbas. Kartais vaikai pasimetę, nes mokykloje kalba vieną, o tėvai sako kitą.
– Kokiais klausimais?
Švedijoje nėra pilietinio ugdymo pamokų, bet pilietiškumo Švedijoje yra daugiau.
– Apie pilietiškumą, vienybę ir dorybes. Tėvai, kurie yra nusivylę gyvenimu, kartais pateikia kitokią versiją.
– Ar yra skirtumų, kuriuos jūs pastebite tarp mokyklų Švedijoje ir Lietuvoje?
– Švedijoje nėra pilietinio ugdymo pamokų, ir pilietiškumo Švedijoje yra daugiau. Tai vėlgi yra susiję su tuo, kad ten yra funkcionali visuomenė, ten daug didesnis piliečių solidarumas.
– Ar jie yra labiau įsitraukę į savivaldos reikalus nei Lietuvoje?
– Sakyčiau, kad taip. Ten žmonės dažniau žino ir supranta, kad jeigu nori, kad kažkas įvyktų, jie patys turi įsijungti ir daryti.
Be abejo, kur yra politika, ten yra ir korupcijos. Taip pat ir Švedijoje. Tačiau jos yra nepalyginamai mažiau. Taip pat yra didesnė politikų ir viešų žmonių atsakomybė prieš savo rinkėjus, visuomenę ir žiniasklaidą. Dažnas politikas atsistatydina ne tik dėl korupcijos, bet ir dėl etikos pažeidimų ir netinkamo elgesio. Vieną kartą buvo atvejis, kai ministrė su tarnybine kortele nusipirkusi šokolado turėjo atsistatydinti. Žinoma, būna atvejų, kai žmonės, kurie padarė kažką neteisėto, kartais grįžta ar toliau eina savo pareigas. Jie nebūtinai dalyvauja valstybės politikoje, bet apskrities valdyboje ar kokioje kitoje vietoje.
