Todėl dabar „Tvarkos ir teisingumo“ lyderis tikras: jo nebesustabdys nei kolegų kritika, nei politologų perspėjimai dėl galimų piktų V.Uspaskicho užmačių. R.Paksas interviu savaitraščiui „15min“ sako, kad tokios šnekos tik įrodo, kad pasukta teisingu keliu.
– Sakėte, kad apie partijų jungimąsi su V.Uspaskichu kalbatės dvejus metus. Kuris pirmas ištiesėte ranką?
– Viktoras pasiūlė. Neprisimenu konkrečių aplinkybių, bet tai galėjo būti Briuselyje.
– 2011 metų balandį, kai jau kalbėjotės apie jungtuves, V.Uspaskichas pareiškė, kad „Tvarka ir teisingumas“ yra nepatikima partija, silpniausia grandis Lietuvos partijų sistemoje. Ar Jums šie žodžiai nekelia negerų minčių?
– Gyvenimas turi daug spalvų, kvapų, požiūrių, nuostatų. Jeigu vieną dieną kažkas yra pasakyta, tai nebūtinai visam gyvenimui.
Kažkas sako – suvalgys, kažkas sako – uzurpuos, pasislėps nuo teisingumo. Aš neatsimenu tokio šnekėjimo jungiantis kitoms partijoms. Jau vien tai, kad visi šneka, prognozuoja pačią liūdniausią pabaigą, reiškia, kad kelias pasirinktas labai geras.
Manau, kad gimsta nauja politinė jėga, kuri gali spręsti valstybės problemas. Štai ko aš siekiu.
– Kodėl neišlaukėte, kol pasibaigs Darbo partijos byla? Nesibaiminate, kad ir Jums kris juodosios buhalterijos bylos šešėlis?
– Lietuvoje partijos nesijungia dėl įvairių priežasčių. Štai liberalai dėl lyderių ambicijų nesusijungia jau 20 metų. Kiti nesusijungia, nes vis laukia paties geriausio momento. Laikas bėga, žmonės žiūri – Lietuvoje 40 partijų, o reikalai nesprendžiami.
Jeigu man nepavyks įtikinti arba dėl kitų priežasčių nebus norima išklausyti, teks atsisveikinti.
Darbo partijos byla vyksta jau šešerius metus, o kiek dar tęsis? Dar šešerius metus? Yra nuspręsta – dabar. Taškas.
– O kodėl nepranešėte apie planus jungtis su Darbo partija dar prieš Seimo rinkimus, kad rinkėjai žinotų, ką renkasi?
– Nebuvo tikslo prieš rinkimus pasakyti. Mintys apie tai sukosi ilgiau nei dvejus metus. Jos turėjo subręsti. Rinkimai nėra išskirtinė data. Jų dar bus dešimtys. Matyt, ne laikas buvo. Aš pats dvejojau ir galvojau, ieškojau paties geriausio varianto.
– Jūsų partijos kolega Remigijus Ačas vakar pareiškė, kad jūsų noras jungtis su Darbo partija rodo, kad priėjote liepto galą ir dėl posto aukojate senus bendražygius, ištikimai lydėjusius jus apkaltos skandalo metu. Ką jam atsakytumėte?
– Mano kolegos ar buvusio kolegos – nežinau kaip turėčiau vadinti – padūsavimai neatlaiko logikos. Gruodžio mėnesį mane partijos kongresas triuškinančia dauguma perrinko partijos pirmininku ir artimiausius dvejus metus aš, net ir visiškai nieko nedarydamas, juo būčiau buvęs.
Aš esu partinės demokratijos šalininkas. Manau, kad kiekvienas gali išsakyti savo nuomonę, argumentuoti, įtikinėti, įkalbinėti ką tik nori. Reikia turėti savo nuomonę, bet niekada nereikia peržengti ribų. Galima kritikuoti objektą, bet nereikia kalbėti apie subjektą.
R.Ačo požiūris man suprantamas, bet forma nepriimtina. R.Ačo pasakymai jo nepuošia, nedaro jam garbės. Aš tikrai nenusileisiu į tą lygį, kad „tu pasakei, dabar aš susakysiu“, bet sekmadienį bus priimtas sprendimas. Aš įtikinėsiu visus, kad reikia jungtis. Jeigu man nepavyks įtikinti arba dėl kitų priežasčių nebus norima išklausyti, teks atsisveikinti.
Čia nėra UAB, ar kariuomenė. Mes čia visi laisvanoriškai suėję. Jei dauguma nuspręs jungtis, eisime šiuo keliu. Jei ne – eisime kitu keliu, bet eisime. Nebus žmonių, kurie tai galėtų sustabdyti.
– Ar R.Ačo pasirinkta kritikos forma įžeidė?
– Neįžeidžia. Manęs jis jau seniai nebeįžeidžia. Atvirai sakant, kartais kuo žmogus arčiau stovi, tuo labiau jis sugalvoja savo kelią, bando triukšmingiau pasitraukti, susireikšminti ir tada bandyti prisišlieti, jei dar to nėra padaręs, kažkur kitur.
– Sakote, kad jei nepavyks įtikinti partijos tarybos jungtis su „darbiečiais“, atsisveikinsite. Ar tai reiškia, kad trauktumėtės iš partijos pirmininko posto?
– Mano ketinimas yra pasiūlyti partijai jungtis. Jeigu taryba pritars, o atsiras žmonių, kurie norėtų tai stabdyti, aš juos bandysiu įtikinti, bet, jei neįtikinsiu, jiems teks pasitraukti. Kita vertus, jei taryba nutars neiti šiuo keliu, tai reiškia, kad mes visi nusprendėme neiti ir darbuojamės toliau, ieškome kitų variantų.
– Kas bus su tais, kurie viešai reiškė kritiką, taryboje sekmadienį balsuos prieš susijungimą su Darbo partija, bet iš naujos politinės jėgos patys savanoriškai nesitrauks? Išmesite?
– Ne. Yra galimybė kiekvienam išsakyti savo požiūrį, bet kai tas požiūrio išsakymas virsta veikimu prieš kitą asmenį, tai yra netoleruotina. Tada reikia rinktis. Kad tą kelią pasirinks ne visi, suprantama. Socialdemokratų ir LDDP pavyzdys rodo, kad pasitraukė 3 tūkst. narių besijungiant. Na, ir ką? Vežimas dėl to nesustojo.
– Tiek jūs, tiek V.Uspaskichas kalbėjote, kad sujungtos partijos pirmininku pirmuosius dvejus metus būsite jūs, kitus du – V.Uspaskichas. Demokratinėse partijose pirmininkas būna renkamas. Kaip jūs įsivaizduojate tą rotaciją?
– Procesas visada turi nuo kažko prasidėti. Ar gali procesas prasidėti nei iš šio nei iš to dviems partijoms sukvietus kongresą? Suvažiuoja 5 tūkst. delegatų ir prasideda turgus.
Be abejo, demokratinėse partijose pirmininkas renkamas. Taip. Bet nuo kažko procesas turi prasidėti. Intencija tokia yra, kad galėtų pirmą kadenciją būti Paksas, antrą – Darbo partijos atstovas. O ar bus, ar ne, nuspręs kongresas.
– Kaip manote, ar bus įmanoma susijungusiai partijai su kone 30 tūkst. žmonių ir daug vidinių konfliktų vadovauti iš Briuselio? Ar dėl vadovavimo partijai ketinate grįžti į Lietuvą, atsisakyti europarlamentaro mandato?
– Šiandien turėčiau būti Briuselyje, bet esu čia, nes esu ir partijos pirmininkas. Tai yra noras atlikti darbus. Esu įsitikinęs, kad europarlamentaro pozicijos sieksiu pakartotinai. Užteks laiko ir partijai, ir Europos parlamentui.
– Jūs sakėte, kad kad kiekviena išdavystė turi savo pavardę. Viena iš tų pavardžių, matyt, buvo Artūro Paulausko. Kaip įsivaizduojate darbą su juo vienoje partijoje?
– Aš įsivaizduoju, kad žmogus, kuris gali surasti kompromisą, nepaisydamas net ir labai skaudžios praeities, yra labai vertingas.
Aš kaip buvau, taip ir likau įsitikinęs, kad prezidento pašalinimas buvo teisės kvapeliu pridengtas neteisėtas aktas. Bet dabar privalu visiems žiūrėti į priekį. Mes nekalbame apie draugystę, vakarojimą kartu. Mes kalbame, kad esame idėjos vienijami
Iš 35-36 tūkst. partijos narių gali atsirasti ne vienas ir ne du žmonės, kuriems gali paspausti ranką, bet vakarienės nekviestum.
– Tas pats A.Paulauskas yra jus ir V.Uspaskichą pavadinęs „užsienio specialiųjų tarnybų instrumentais“ Kaip manote, ar jūsų susidėjimas į vieną partiją visuomenėje nesustiprins tokių įtarimų?
– Politikai kartais nevaldo liežuvio. Bent mano biografija, mano veiksmai, darbai jau buvo peržiūrėti per tokį padidinimo stiklą, per kokį vargu ar dar kas yra peržiūrėtas, tai, jei būtų nors mažytis kvapas to dalyko, tai seniai būčiau ne politikoje, o Sniego gatvėje (įkalinimo įstaiga, kurioje laikomi valstybės pareigūnai, – red. past.).
– Kodėl jungtuvių planus iki šios savaitės, kaip sako R.Žemaitaitis, slėpėte net nuo savo pavaduotojų ir anksčiau už juos dėl jungtuvių pasitarėte su žmona?
– Procesas turi nuo kažko prasidėti. Jei ruošiatės į balių, irgi galvojate, ką rengtis, kaip puoštis, kaip nuvažiuoti.
Buvo šnekos, kad reikia pabandyti daryti tarybos posėdį. Susirinko mūsų prezidiumas. Pasakiau, kad buvo pokalbis su V.Uspaskichu, V.Mazuroniu, V.Gapšiu, kad reikia bandyti šį kelią. Klausiau, kurie sutinka. Beveik su visais persišnekėjau praėjusį trečiadienį.
Skambinu R.Žemaitaičiui. Jis važiavo į Klaipėdą pabūti su šeima. Neapsivertė man liežuvis liepti viską mesti, apsisukti ir čiuožti čia. Pasakiau, kad noriu pasikalbėti. Jis sakė būsiąs Vilniuje antradienio ryte. Per tą laiką prezidiumo nariai pradėjo kalbėtis su tarybos nariais. Informacija jau sklido. Dar žurnalistai nežino. Dar tyla. Galvoju, na, kokie lochai, atsiprašau, kodėl jie tiek ilgai nežino. Pusė Lietuvos žinojo, o žurnalistai dar ne. Nuoširdžiai buvau nustebęs. Pirmadienį tyla plyšta, o R.Žemaitaitis antradienį sėdi pas mane. Ir visa istorija.
– O jūsų žmona kada sužinojo? Anksčiau nei prezidiumas?
– Kažkada praeitą savaitę pasikalbėjau: „Daryt, nedaryt?“ Traukia pečiais: „O ką aš žinau? Ką nori, tą tu daryk“. Bet kaip smagu dabar, dar vienas personažas „dviratyje“ atgijo.
– Teigiama, kad „Tvarka ir teisingumas“ sąjungininkų ieškojo ir tarp kitų partijų. Su kuo tarėtės ir kokių sulaukėte atsakymų?
– Politologai bando pateikti, kad mums tas partnerių ieškojimas yra „mirk-gyvenk“. Bet mes tik norime užimti nišą. Mielai daug partijų norėtų susikeisti su mumis vietomis, turint galvoje tas pozicijas, kurias mes dabar turime.
Esame kalbėję su liberalcentristais, Gedimino Vagnoriaus vadovaujama partija, „valstiečiais“. Konkrečių pasiūlymų, planų nebuvo. Ar sprendimų bus ateityje, pamatysime.
– Ar tebebendraujate su Lena Lolišvili? Ką ji pataria dėl sąjungos su V.Uspaskichu?
– Seniai nemačiau jos. Niekada nesu pasakęs, kad nebendrauju ar nebendrausiu, bet nemačiau kokį pusmetį. Su ja dėl partijų jungimo nesitariau. Niekada nesitardavau ir visus sprendimus priimu savo galva.
– Ar dalyvausite artimiausiuose Prezidento rinkimuose? Ar tai yra viena iš sąlygų jungiantis su „darbiečiais“?
– Neturiu atsakymo. Ne, sąlyga tai nėra.
– Kokių programinių „Tvarkos ir teisingumo“ nuostatų neatsisakytumėte dėl sąjungos su Darbo partija?
– 75-80 proc. mūsų nuostatų yra Vyriausybės programose, gal tik kiek kitaip suformuluotų. Ten taip pat yra ir „darbiečių“ pasiūlymai. Taip kad mums suderinti programą nėra sudėtinga. Įįsivaizduoju, kad sunkiau yra pasirinkti konkrečius perspektyvinius uždavinius ir tikslus. Pavyzdžiui, aš deklaruočiau laisvę verslui, kad mes pagal šį rodiklį patektume į dešimtuką pasaulyje.
– Kuriant naujos partijos pavadinimą, kuris žodis iš jūsų pavadinimo jums būtų svarbesnis: „tvarka“ ar „teisingumas“?
– Abu. Abu man patinka. Spręsti, ar bus „Darbas, tvarka ir teisingumas“, ar „Tvarka, darbas ir teisingumas“, ar dar kažkoks, nesiimu, bet manau, kad pagrindiniai žodžiai bus tie trys. Iš jų turi gimti pavadinimas.
– Ar sujungtos partijos ženkle norėtumėte išsaugoti erelį?
– Man jis mielas, šiltas, artimas. Mes su juo daug dalykų esame padarę. Kita vertus, Darbo partijai jų ženklas, simbolis irgi svarbus. Gal kažkaip sugebėtų sukomponuoti. Padės ant stalo šimtą variantų, išsirinksime, kuris patiks.
– O jei V.Uspaskichui patiks kitas?
– Jei mes būsime tokie trumparegiai ir pradėsime stumdytis pečiais, alkūnėmis, tai nieko iš to nebus.
Pritaria ne visi
R.Pakso noras partiją „Tvarka ir teisingumas“ sujungti su Darbo partija patinka ne visiems jo bendražygiams. Iki šiol vienu artimiausių R.Pakso aplinkos žmonių laikytas Seimo narys, buvęs Raseinių meras Remigijus Ačas (BFL nuotr.) viešame pareiškime apkaltino siekiant „Tvarką ir teisingumą“ sujungti su Darbo partija tik dėl posto sau, išduodant partiją ir bendražygius.
„Esu įsitikinęs, kad kraštutinio žingsnio – jungimosi – R.Paksas ėmėsi norėdamas išlikti pirmininku. Pabrėžiu, – bet kokios partijos pirmininku“ – teigė R.Ačas, pabrėžęs, kad R.Pakso vadovaujama „Tvarka ir teisingumas“ ėmė prarasti rinkėjų pasitikėjimą.
Beje, jei partijų jungtuvės įvyktų, R.Pakso bendražygiu taptų vienas didžiausių jo politinių priešų – buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. Jį R.Paksas kaltina surengus ir surežisavus prezidento apkaltą, po kurios jis neteko valstybės vadovo posto. A.Paulauskas Darbo partijoje atsirado prie jos prijungęs populiarumą praradusią Naująją sąjungą (socialliberalus). Už tai A.Paulauskas gavo Darbo partijos vicepirmininko postą ir vėl buvo išrinktas į Seimą.
R.Pakso dosjė
56 metų Rolandas Paksas, pagal išsilavinimą inžinierius statybininkas, lakūnas, į politiką atėjo iš verslo. 1992–1997 m. jis buvo statybų kompanijos „Restako“ prezidentas.
1997 m. jis pirmą kartą išrinktas Vilniaus miesto meru. 1999 m. tapo konservatorių ir krikščionių demokratų Vyriausybės vadovu. Po pusmečio atsistatydino, atsisakęs pasirašyti „Mažeikių naftos“ pardavimo amerikiečių bendrovei „Williams International“ sutartį. R.Paksas paliko konservatorius tapo Liberalų sąjungos vadovu ir 2000 m. antrą kartą buvo išrinktas Vilniaus meru. 2000 m. jis buvo išrinktas ir į Seimą, tapo socialliberalų ir liberalų sąjungos koalicijos Vyriausybės vadovu. 2001 m. R.Paksas neteko premjero posto.
2002 m. R. Paksas įkūrė Liberalų demokratų partiją ir tapo jos pirmininku. 2003 m. sausio 5 d. jis išrinktas Lietuvos prezidentu. 2004 m. balandžio 6 d. po apkaltos pašalintas iš prezidento pareigų. Jis negali eiti jokių pareigų, kuriose reikia prisiekti. 2006 m. R.Pakso liberaldemokratų partija pakeitė pavadinimą į „Tvarka ir teisingumas“.
2009 m. R.Paksas išrinktas Europos Parlamento nariu.
R.Paksas su žmona užaugino dukrą Ingą (ištekėjusi) ir sūnų Mindaugą.
